Viruso epidemija kelia daug nepatogumų. Pagyvenę žmonės vis rečiau bendrauja, nes natūraliai mažėja jų draugų ir jėgų, o čia dar tas visuotinės saugos režimas. Užsidarymas kenkia kūnui ir sielai, bet gyventi reikia. Toliau – apie vieno MČTAU lankytojo pastangas gelbėtis.
Man patinka MČTAU, lankytojai neagresyvūs ir retai nusišneka. Su malonumu eidavau į paskaitas. Visiems tai proga išeiti į žmones, o moterims – dar ir gražiai susišukuoti. Plevena geranoriškumo dvasia. Net jei kokia labai išsilavinusi ypata pareiškia, kad balta juosta paskui aukštai skrendantį lėktuvą – tai barstomi kovido virusai (pats girdėjau), aplinkiniai politkorektiškai patyli. Aš taip pat išsilavinęs, esu baigęs net vidurinę mokyklą, todėl žinau, kad tik skiepų dėka nebėra maro, choleros epidemijų ir daugelio kitų ligų. Epidemijos metu joks piktinimasis, kad skiepai pažeidžia žmogaus orumą, nepadės. Matyt, neturiu orumo, orūs tik tokie, kaip ši ypata.
Kovidas atšliaužė pernai kaip gaisro dūmai – nebegalima daryti to, ano, eiti, važiuoti. Matėsi, kad tokie reikalai greitai nesibaigs. Iš pradžių net reikalauta bendrauti tik su tame pačiame būste gyvenančiais. O su kuo bendrauti, jei mieliausios nebėra, vaikai šen ir ten kažkur. Vėliau leista draugauti dviem būstams ir t. t.
Vaikai paslaugūs, bet jei staigiai ko prireiktų, tikrai nesugebėtų greitai atvykti, tarkime, per 5-10 minučių. Teko kalti savo likimą pačiam. Pirmas žingsnis – užeiti pasitarti pas laiptinės kaimynus. Visi, su kuriais tik labas, labas – atkrinta. Lieka 4-5, su kuriais pasišnekama apie šį bei tą, iš jų dviem galima raktus patikėti, visai greta. Vienas jų – priešais mano duris su katinu gyvenantis panašaus likimo vyras, pavadinkime jį Rimvydu, dar tik nokstantis į pensiją. Kitas – visiška pensininkė, pavadinkime ją Ona. Žodžiu, visai graži senjorų sankaupa. Susitarimas toks: žmogui atsitiks kas netikėto blogo, telefonu dzingt – tuojau pat atbėgti.
Žodis tartas teisingas ir laiku. Rimas buvo pasijutęs visai blogai, padėti nedaug kuo galėjau, nes svoris apie 90 kg. Teko paieškoti, kas galėtų jį padėti nunešti į greitosios automobilį. Sėkminga operacija, vėl dirba.
Laimei, Onai iki šiol nieko rimto neatsitiko, bet aš pats buvau nusitvėręs kažkokį virusą, ne kovidą. Temperatūra 40 su trupučiu. Paskambinau. Tuojau pat nuėjo vaistinėn, atnešė testą, vaistukų ir patarimų pluoštą. Ką tie vyrai nusimano apie gydymą ir vaistus, bent man pažįstami... Turi nuo galvos, nuo patys nežino ko, pleistro ir termometrą. O pas moteris vaistų, tepalų, žolių ir ligų patirties tiesiog klodais.
Rimas dirbantis nuo labai anksti, dieną linkęs pailsėti ir, šiaip, ne entuziastas veltui eikvoti kalorijas. Aš mėgėjas pajudėti. Paaiškėjo, kad tylioji ponia Onutė besanti stebėtinai aktyvi pensininkė, jos kasdienis tikslas – 7000 žingsnių. Valia kieta kaip ąžuolas. Pakvietė prisidėti. Žingsniuoti kažkur be konkretaus tikslo, pvz., į parduotuvę, tai ne man. Šitiek nė už ką. Bet, pagalvoji, jei moteraitė gali, o aš juk dar turiu vyriškų požymių – švarko sagos dešinėje pusėje, gauruotos rankos, gėda išsisukinėti. Vis kambaryje kiurnydamas pavirsi sutižusiu šungrybiu, sukumpsi, apsileidęs dvokiančiame bute slankiosi nesiskutęs su sudriskusiu megztiniu. Ne! Mano Mamos bute viskas blizgėjo švara, nors duona pokaryje buvo pusiau iš bulvių. Vienam vaikštinėti būtų baisiai nuobodu, bet pabandyti kompanijoje – kodėl ne, juk suprantu – judėti reikia.
Pasirodo, Onutė tiesiog radinys, ji dirbusi gide. Kur bepasuksi, vis išgirsi ką nors naujo. Žinojau, kad Vilniuje yra kelios Montvilos „kolionijos“. Viena, visiems žinoma, prie Lukiškių aikštės, bet Rasų kolionija prie geležinkelio ir Piromonto šalia Šeimyniškių gatvės taip pat vertos pasidairyti, jos istoriškai ir architektūriškai įdomios. Štai jau ir trys ekskursijos su asmeniniu gidu. Man įdomu, ir Onutė patenkinta mostelėjus poros dienų žingsnių normą. Onutė turi draugių, draugės nelinkusios toli vaikštinėti, joms mieliau važiuoti – štai, dar pora ekskursijų pas asilus, po suniokotus dvarus, po bažnytkaimius.
Nieko tokio atitinkamai vertingo Onutei pasiūlyti negalėjau. Prisiminiau, kad 195x metais slidinėdavau iš Mildos gatvės pusės į Sapiegynę per niūrią tamsią griovą su pavieniais kapeliais. Šiandien žinoma, kad ten užkasinėjo NKVD nukankintuosius. Neaišku tik, gal griovoje nebėra tako, užversta, užstatyta. Teko pirma pačiam praeiti ir pasitikrinti. Takas yra, bet išlipti iš griovos statoka. Rekomenduoju.
Kiti mano siūlyti maršrutai taip pat ėjimai be kelio, reikia tik gerų kojų ir batų. Randi netikėtų dalykų – benamio žeminė prie G. Vilko gatvės, rankas išskėtę milžinai miškelyje prie Karoliniškių, o keberiones per medžių išvartas senoliams galima užskaityti kaip turistinius žygius.
Vėl prisimenu visada pasitempusią Mamą. Vaikščioti sveika, bet viską uždarius, reikia ir atgaivos dvasiai. Sakau p. Onutei: „Jūs mėgstate kavą apie 11-12-tą? Aš išvirsiu. Bus proga pasirodyti žmoniškai“. Tai buvo antras teisingas ir laiku žingsnis. Dirbusi gide, ji yra įgudus įdomiai pasakoti ir turi ką parodyti. Mano kaip inžinieriaus komentarai nykoki: „Tai ne šakaliai, tai statybininkų kopėčios, siaubas“, bet yra ką pasižiūrėti iš sraunumomis nuplauktų Rusijoje virš 2000 km ir retai lankomų Afrikos šalių. Kavogėris su pyragėliu tampa ne pašnekesiu apie nieką, bet įdomiu renginėliu. Ir dabar sudėjus viską, išeina, kad arba pas mane kas nors kas savaitę bent valandą kitą svečiavosi arba aš buvau svečiuose. Einu aš, reikia batus išblizginti, švarių marškinių. Ateina svečiai – negali juk jų priimti kaip sušniukęs kazlėkas, susivėlęs, nenusikirpęs, butą reikia iššluostyti, sutvarkyti, staliuką paruošti. Kai jaunylė duktė atskrenda, tai visiška katastrofa. Jai visur dulkės per pirštą storio vaidenasi. Specialiai grindis pašluostau prieš pat jai ateinant, kad jos būtų dar drėgnos – matytų, kad tikrai šluostytos.
Taip praėjo pusantrų metų. Šiais metais nuo sausio iki rugsėjo būta tik aštuoniuose koncertuose ar kituose renginiuose vietoj įprastų maždaug 30. Psichinis stovis 8 iš 10 balų, visai neblogai, patenkintas. Tą lėmė reguliarus gyvybinį tonusą palaikantis kavogėris – šventiškų dienų imitacija ir geras fizinis stovis. Nėra ko daugiau norėti – beveik visi klasiokai jau nuėję link šv. Petro vartų su pareiškimais dėl prieglobsčio.
Nieko neskauda – tai daugybės metų ilgo, klausantis organizmo signalų, bėgiojimo sau vaisius. Prieš 40 metų žmona man staiga kaip plaktuku į kaktą: „Žmonės matė, Antakalnio miškuose bėgioja iškrypėlis. Tai tu?!“ Ji – mane laiko, kuo ??!! „Hmm, kada, kur, kaip?“ Naje, tai buvau aš. Dėvėjau rusvas, įdegusio kūno spalvos kelnaites. Vasarą karšta – marškinėlius apsijuosi ar padedi kur nors po krūmu. Tada iš tolo – pavojingas nuogalius, dabar Seime sakytų – itin progresyvus laisvas pilietis. Tiesa, neaišku, kas tai yra progresyvu. MČTAUiškiai prisimena buvus progresyviausią leninizmo mokslą ir SSSR, į kurią su viltimi žiūrėjo visa progresyvioji žmonija, kur jie dabar? Nacių teorijos, jų nuomone, buvo nemenkiau progresyvios.
O jei laiptinėje nebūtų gyvenę Rimas ir Onutė? Vis tiek kas nors būtų, nes negali taip būti, kad niekur niekaip nieko niekada nebūtų.
Geros nuotaikos ir sveikatos kolegoms MČTAU lankytojams.
Žalias Agurkėlis
P. S. Vardas, pavardė redakcijai žinomi.
Dubingių bažnytėlė.
Kioskas Senegale. Užduotis: matosi viena savininko koja, raskite daugiau savininko dalių.
Autoriaus nuotraukos
