Esė apie MČTAU literatų rinktinėje „Ne vien duona gyvi“ išspausdintus eilėraščius
Vigilija Adomavičienė
Eilėraštis yra sielos gyvenimo veidrodis. Mintys, emocijos tik tada tampa eilėmis, kai apvelkamos poezijos rūbu, audžiamu iš gimtosios kalbos žodžių, poetinių priemonių, nuotaikų. Tada atsiranda vidinis ritmas, muzikinis skambesys. Poetu tampama tada, kai asmenybė mąsto ir jaučia savitai, originaliai. Mūsų literatų mėgstamiausios temos – meilė Tėvynei, gimtinei, individualūs išgyvenimai. Džiugu, jog kiekvienas mintis, emocijas reiškia savaip. Pasvarstykime, kuo jie originalūs.
Jonas Ambrukaitis – eilėraštis „ Mes dėl tavęs...“ Poetui rūpi dramatiška Lietuvos kančių istorija, į Tėvynę žvelgia meilės ir skausmo akimis: ,,Mes dėl tavęs, Tėvyne, kryžių nešėme / Per Sibiro kedrynus naktį juodą / Mes dėl tavęs, Tėvyne, miškų žeminėse budėjome / Prie laisvės aukuro, neleisdami jam gesti“. Eilėraštyje ,,Daina lietuvio“ pasikartojimais, dainos ir giesmės paralele atskleidžia tautos dvasines gelmes: tvirtą būdą, švelnumą, meninę prigimtį. Tai tautos savasties išraiška – su daina ir per dainą teka lietuvio gyvenimas. Jo kūrybos takas stipria menine raiška darniai įsilieja į kitų mūsų poetų kūrybinį vieškelį.
Irena Kubilienė eilėraštyje ,,Lietuvai“ irgi susimąsto apie istorinę praeitį. Jos negalima pamiršti: ,,Atsigėrę praeities šaltiniuos, / Pastatykim meilės pilį savyje.“ Prasminga paralelė tarp praeities ir dabarties.
Genovaitė Grušienė iš vaizdingų meninių detalių sudėlioja Lietuvos paveikslą: atgyja tėviškės spalvos, darbštūs žmonės. Eilėraštyje ,,Mano šalis“ svarbiausias motyvas – pasididžiavimas Tėvyne: „Lietuva – tai bažnyčios ir kryžiai / Iškvėpinti žolynais laukai / Ežerų ir melsvų upių dryžiai. / Braukia smičių pakrūmėj žiogai...“ ,,Rytas kaimi“ – optimistinis požiūris į kasdienybę, nesibaigiančius darbus: ,,Pasiraičius undarokų / Aplink pirkių boba šoka“. Įdomus eilėraštis ,,Jausmų spalvos“ : meilė – raudona, laimė – mėlyna, džiaugsmas – žalias, o liūdesys – pilkas.
Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės eilės spindi spalvomis. Atrodo, lyg tapytų savo nuostabius paveikslus. Spalvos išryškina nuotaiką, atskleidžia potekstę. Epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai, įasmeninimai liete liejasi. Ji su grauduliu varto laiko knygą, gėrisi akimirkos grožiu, ieško ryšio su tolima senove. Moterys, žinomos kaip Egipto Izidė, ir nežinomos, ir šių dienų – visos panašios savo būtimi. Jos šypsosi, ,,Padovanojusios pasauliui vaiko juoką“ (eilėraštis ,,Moterys“).
Edvarda Gecevičienė svarsto amžiną problemą: mes taupome žodžius lyg pinigus, nespėjame jų pasakyti tiems, kurie jau išėjo. Todėl ,,Kalbėk, kol dar kalbėt gali“, – ragina autorė. Eilėraštis ,,Uola, gėlelė ir erelis“ primena optimistinę baladę. Gėlė vysta, nes nuo pasaulio ją atskiria uola. Erelis gležną gėlytę perneša į laukus ir ji pražysta. Alegoriniu pasakojimu autorė pabrėžia, kokia svarbi moteriai yra meilė.
Erminija Deviatnikovienė apie meilę ir moterį mąsto kitaip. Jos poezijos žmogus – stipri moteris, pati sau uola. Eilėraštis ,,Matau kelius, / bet tu nematai“ sudarytas iš priešpriešų. Ji palieka tą ,,nematantį“ kelią ir nueina oriai, neatsigręždama, nes pasirinko pavasarį – naują gyvenimo etapą. Lyrinis subjektas skaudžiai išgyvena šių dienų dramą išprotėjusiame pasaulyje: jaučiasi lyg drugelis, kuris netrukus žus. Poetė jausmus reiškia glaustai, santūriai: žodžių mažai, bet po jais – minties ir jausmo giluma. Dvasios stiprybė, ryšys su gamta padeda išgyventi pasaulyje, kur žmonės ,,eina lyg į šventę / pro pragaro vartus“ ( eilėraštis ,,Iškyla kraujo upės“). Erminija – moderni poetė, nevengianti įspūdingų metaforų ir naujų poezijos kelių.
Ona Grigaliūnienė apie gyvenimą mąsto optimistiškai. Liūdesys praeina ir į bėgantį laiką galima žvelgti ramiai: todėl siūlo džiaugtis dabartimi, – ,,savimi, iš naujo atrasta“. Eilėraščiai lyriški, skambūs, žaismingi, autorė moka sukurti nuotaiką: ,,Iš ryto žiburių supyniau ilgą kasą / Iš juoko, džiaugsmo ir atodūsių gilių“. Skaitai ir galvoji: ach, kaip mums trūksta lengvumo.
Leopoldo Stanevičiaus eilėraščiai žavi lyrinio subjekto išgyvenimais, atvirumu. Jis moka užkrėsti skaitytoją savo nuotaikomis, jausmais, taikliomis metaforomis. Jam Tėvynė yra neaprėpiama – ,,tarp paunksmių ir mėlio dangaus“, kaip neaprėpiama ir meilė jai. Eilėraščio pavadinimas „Elegija Tėvynei“ taikliai apibūdina elegijos žanro savitumą – graudų susimąstymą. Pajunti ir grožį, ir graudulį, nes, kas tobula, kelia šviesų liūdesį. ,,Baladė apie paukštę“ – išskirtinis eilėraštis, žavintis emocingumu, įspūdingomis metaforomis, padabintomis balta spalva. Skaitai ir nenori spėlioti, ką jos reiškia, tik gėriesi ta lyriškai graudžia nuotaika, vaizdais, kalba. Tegu lieka paslaptis. Tai geriausia, kas gali eilėraščiui gali nutikti.
Bronislavos Nainienės eilėraštis ,,Gimtinė“ žaižaruoja tėviškės spalvomis, tapybiškais vaizdais, garsais. Įdomūs eilėraščiai apie meilę, kaip laimės šaltinį. Autorė moka išsakyti jausmų spalvas, niuansus. Meile alsuoja erdvė nuo žemės iki dangaus: „Rašau aš laišką ant aušrinės / Ir ant rasoto rožės žiedo“ (eilėraštis ,,Laiškas“).
Vytautas Grudzinskas – Literatūros fakulteto meilės dainius. Nors eilėraščius kuria viena tema, bet randa vis naujų niuansų apie meilę. Žavisi mylimosios grožiu (eilėraštis ,,Marsietė“), ją mato sapne, auksiniai meilės žodžiai gyvenimui suteikia prasmę. Jis švelniai guodžia nusivylusią mergaitę: neverk, tikėk, tikra meilė ateis. ,,Nereikia žodžių“ – ypatingas eilėraštis apie jausmus iš tolo, nes lyrinis subjektas neranda jiems išsakyti žodžių. Malonu, kad yra meilės temai ištikimas kūrėjas.
Bronė Lazauskienė – ,,Stačiokė žemaitė“, – taip save pristato knygoje. O iš tiesų – itin jautri žemaitė. Jos eilės apie gimtinę – meilės, ilgesio gimtajam kraštui išpažintis. Graudu, kai nelieka ir artimųjų, ir namų, į gimtinę sugrįžti tik sapnuose (eilėraštis „Gimtinė“). Be abejo, daug kas iš mūsų yra tai patyrę, taip pat ir kaltę dėl laiku nepasakytų gerų žodžių.
Vanda Lunienė. Jos eilėraštis ,,Viltis“– apie gyvybės dovaną. Kai ją gali prarasti, supranti, jog gyvybė – laimės sinonimas, o viltis – svarbiausia atrama. Įdomus eilėraštis ,,Mintys... Ir vėl“. Šviesios mintys suvokiamos kaip nematomas aš, jos nepasiekiamos kitiems, bet padeda gyventi darnoje su savimi, nejusti vienatvės. Gražus, guodžiantis eilėraštis: „Minties pagalba aš keliauju, / štai jau Paryžiuje esu. / Jei noriu, mintyse dainuoju, / eilėraščius skaitau, kuriu“.
Irena Šeputienė irgi gilinasi į žmogaus vidinį gyvenimą, problemas: ,,Daug ko nespėjau / nes maniau, kad turiu begales laiko“ (eilėraštis ,,Nespėjau“). Lyriniam subjektui rūpi gyvenimo prasmės problema, asmenybės ugdymas: ,,Ieškosiu aš savo tiesos (...), ji bus mano atrama“ (eilėraštis ,,Asmeninė tiesa“). Svarbu neišduoti savęs, nepaminti savo tiesos, „ kai tau pasako: / štai koks baltas sniegas... / o tu brendi per šaltą lietų.“ Savitumas žmogui reikalingas lyg oras, svarbu gyventi darnoje su savimi – teigia autorė. Prasmingos mintys.
Alfredas Naktinis irgi mąsto apie žmogų, pagarba jam reikalinga ir po mirties. Jį žeidžia užmiršti kapai, todėl autorius ragina pasirūpinti apleistais: ,,Nepamirškime jų / Apleistųjų kapų / Tegu gėlės žydės šiam kampely“ (,,Nepamirškim“). Nuotaikingos eilės ,,Mes senjorai“. Autorius pakiliai žvelgia į senatvę: džiaugiasi talentais, senjorų veikla – ji dvasinės jaunystės sinonimas: ,,Mes senjorai, ne senukai / Tartum šviesūs gintariukai“. Pozityvios mintys apie senatvę guodžia, padeda gyventi.
Dalia Vabalienė įdomiai pristato metų ciklą (eilėraštis ,,Bėga mėnesiai“). Kiekvienam randa būdingą bruožą, personifikaciją, prasmingai gamtą sieja su žmonių nuotaika: Kovas: ,, Po pusnis dar pušys braido / O saulė šoka basa ant sniego“. Balandis – atbudusios gyvybės džiaugsmo metas. Birželis: „ Laimės žiedo ieškom užsimerkę, / Todėl nematome, kad / Jis – šalia“. Autorė teigia, jog čia, aplinkui, yra daug grožio: neskubėkim, įsižiūrėkime, ir kasdienybė taps šviesesnė. Toks požiūris į lekiantį laiką – balzamas sielai.
Taigi kiekvienas Literatūros fakulteto poetas išaudžia skirtingą meninį vaizdą, nuotaiką, požiūrį. Tikrai esame „Ne vien duona gyvi“. Kūryboje ,,Mes išsiskleidžiam / Lyg jurginai: / Kiekvienas savitai sukraunam žiedus. /Mes, nespalvotų nuotraukų karta, /Ateinam rudenio taku / Žydėti.“
Kūryba – viena žmogaus žydėjimo formų.
