Bronė Nainienė
Literatūros fakultetas puoselėja gražią tradiciją – paskaityti kolegų kūrybą, pasidalinti savo pamąstymais, pasidžiaugti gražiomis mintimis, paskatinti, paraginti rašyti ir patiems pamąstyti apie mus supantį pasaulį ir mūsų vietą jame. Viename iš balandžio mėnesio užsiėmimų aptarta naujausia fakulteto klausytojo Leopoldo Stanevičiaus knyga „Pasaulis lyg demonas juokias“, o iš viso autorinių knygų Leopoldas yra išleidęs daugiau nei dvi dešimtis.
Leopoldo Stanevičiaus eilėraščių knyga „Pasaulis lyg demonas juokias“ išleista 2023 m. Loretos Paladienės sukurtas poetiškas knygos viršelis siejasi su knygos turiniu. O knygos pavadinimas atspindi šiuolaikinio pasaulio demoniškas grimasas.
Poetas gimęs ir augęs gražiame Lietuvos kampelyje, kur ežerų akys „budi kas dieną“ žvelgdamos į žaliašakes egles ir pušis, o tarp jų – jis, „lietuviškas baltakelnis beržas“, mojuojantis skarotomis šakomis ir lyg sakydamas, kad šiame rojaus kampelyje gyvena žmonės, mylintys viską, kas gyva ir tyra širdimi atsidavę savo kraštui, Lietuvai.
Knyga turtinga ir plačiai apimanti: nuo gimtojo kaimo, „kur jojo ant sielvarto žirgų“, iki pasaulyje vykusių ir vykstančių globalių reiškinių. Visa tai autorius perpina mintyse ir išlieja eilėraščių posmais. Jo gili pasaulėjauta sukuria himnus žmogui, žemei, gamtai, dangui. O filosofinis, poetinis žvilgsnis, noras išanalizuoti epochos pulsą – tai drąsus veržlumas, reikalaujantis nemažų pastangų studijuojant senus pasaulio įvykius.
Kiekvienas tikras poetinis vaizdinys verčia įsijausti į eilėraščio turinį, jo jausmingumą, žadina skaitytojo vaizduotę – tai ir yra gero eilėraščio privalumas. Retas poezijos mylėtojas atsispirs neperskaitęs autoriaus dainingų eilių apie gamtą, jos sodrias spalvas. Eilėraščių mintis gili, plati, gausu alegorijų. Veiksmas nestovi vietoje, atrodo, žodžiai ims ir išsisklaidys po tėvų žemę, arimus, pievas dainuodami motinai žemei, saulei, žmonėms. Pagauti veiksmą poezijoje gana sudėtinga, prozoje daug paprasčiau suteikti veiksmui judrumą, veržlumą, poezijoje – tai menas. Autoriaus kalbos vaizdingumas kuria paveikslą po paveikslo, atiduodamas deramą duoklę Lietuvai, jos žmonėms. Ragindamas suprasti, kad tai pastovi tiesa.
Žemė ne tik priglaudžia, maitina, bet suteikia ramybę, atgaivą: „Ir kad belieka tik šviesumo pasisemti / Iš žemės kuokštų, paukščių, mėnesienos“, – sako poetas.
Gimtinės, gimtojo kaimo ilgesys, širdgėla dėl tėvų, artimųjų netekties lydi jo kūrybą:
„Ir dar, mano mama, mamyte,
Lopšinę gražią man paniūniuoki
Apie tai, kas gražiausia pasauly –
Apie šalį, brangiausią, Tėvynę,
Kurioje, Dievas duos, aš užaugsiu…“
Jis nesako – padainuok, bet paslaptingai, šiltai, švelniai – paniūniuok, supažindink su tuo, kur aš augsiu, gyvensiu, kas lydės mane visą gyvenimą. Kaip galima pasakyti gražiau! Tai gali tik tikras žodžio meistras – poetas, jautri poetiška siela.
Visa, kas žmogiška: santykiai, lūkesčiai, išsipildžiusios ir neišsipildžiusios viltys sakyte sako apie jo jautrumą, neabejingumą supančiai aplinkai.
Leopoldo rinkinyje yra eilėraščių, kur įpinti tautosakos motyvai, papročiai, žmogaus ir gamtos harmonija:
„Mano tėvo kieme nepraėjo pagonių senovė,
Nes žaltys dar atšliaužia į kiemą gert pieno,
Nes kažkas dar vis pasakas seka vaikams
Apie gyvavusią, bet pražuvusią karalystę,
O mano senukas, nusitvėręs rožančių,
Neužmiršta poterių – šnabžda
Gal ir be žodžių
Maldas ištikimybės“.
Autorius žmogų mato saulės, mėnulio, medžių, paukščių, žvėrelių paveiksle. Gal todėl labai skaudžiai išgyvena karo, pokario žiaurumus, kada buvo naikinama tiek žmogus, jo siela, papročiai, gamta, moralė. Negali abejingai skaityti, kaip jo meninis balsas ir matymas parodo to meto kančias, kurias patyrė jo krašto žmonės. Tą dramatiškumą, neapykantą, mirties situacijas pateikia subtiliu poetiniu žodžiu.
Neužmirštami istorijos atgarsiai pateikiami žmogaus širdies daina. Tuose skausmo eilėraščiuose aidi tėviškės ilgesys ir grožis: čirena vieversys, ir žiemos šalčio raštai, ir sodo tyla, ir šienapjūtės atgarsiai, žalia žolė ir samanota miško paklotė. Tas jausmas, nuo vaikystės glūdėjęs dvasios gelmėse, atgyja ir virsta eilėraščiais. Autorius supranta, kad niekas išsivadavimo nesuteikė, kad laisvės, gėrio reikia siekti patiems.
Leopoldo poezija – ne tik savęs išsakymas, kiek Lietuvos, lietuvių patirti tragiški istoriniai įvykiai. Skaudžiai patirtas didžiulės įtampos pokario metas, matant griovimo, mirties vaizdus, žuvusiuosius Antanų girioje, apie ką ir dabar sklando būtos ir nebūtos istorijos. Šiuo metu tikrovę išaiškinti sunku, tik aišku, kad ne vieno lietuvio kūnas ilsisi po giliu žemės ir samanų sluoksniu Antanų girioje. Jiems tada nebuvo galima statyti kryžių, o dabar nežinoma, kur juos statyti.
Autorius jaučia realybės pilnatvę, žmonių kelią, kurį jie ėjo ilgus amžius. Lietuvos istorinio likimo atspindžius, kurios vaikai išsiblaškę po visą pasaulį, nerandantys vietos tėvynėje.
Kituose eilėraščiuose nutolstama nuo tikrovės, pasineriama į romantinius simbolius, vaizdinius, žavi gili kūrybinė fantazija, alegorijos, apmąstymai. Nemažai epitetų, palyginimų, metaforų, emocinga kalba. Skaitydamas kai kuriuos gana nostalgiškus, sakyčiau, sunkaus turinio eilėraščius, nustembi sutikęs lyriką. Džiugina eilėraščių švelnus lyrizmas. Bet šių dienų žmogaus siela, dabartinis gyvenimo būdas autoriui susižavėjimo nekelia, greičiau atvirkščiai. Jautrus lengvumas dvelkia apdainuojant meilę, ilgesį, išsiskyrimą. Tai lyg žvakių mirkčiojantis žaismas kitokiu ritmu.
Kiekvienas eilėraštis ar miniatiūra – nauja tema, naujai išreikšta mintis verčia susimąstyti apie gyvenimo esmę, žmonių santykių, valdančiųjų įtaką žmonių gyvenime – tiek pozityvią, tiek negatyvią – parašyta įtaigiai, tikroviškai. Eilėraščiuose nuskamba kreipimąsis į žmogų ir žmoniją, siūlymas pamąstyti dėl pasaulio dabarties ir ateities.
Autoriaus kūrybą reikia įsiskaityti, kad pajustum tą lyg vyno taurės skonį, pagautum gilią mintį arba mintis, nes eilėraščiai daugiatemiai, daugiaminčiai. Paslaptingas minties gilumas, žodžių žaismas, žodyno turtingumas veda iš eilutės į eilutę. Nerasi niekur – sunku, negerai, negaliu, bet rasi gražiai į poezijos rūbą įvilktą žodį. Nes ir vienas žodis kartais išreiškia viso eilėraščio minties esmę.
„Aš atėjau tenai,
Kur vaiko kojos mynė
Gimtinės slenkstį,
Daugelio numintą,
Ir taką parugėn,
Jau pamirštą, neryškų,
Užaugusį veik džiunglėm mūsų laisvės...
Tėvynė tyli – priekaištų nesako,
Bet josios pirštą grasantį regiu...“
Poetas lyg klausia savęs, lyg pamąsto ir atsako, kad eilėraščiai jam liejasi tarsi pavasario šaltiniai, ar takeliai, vedantys rasotais tėviškės laukais, kad jam viskas, kas jį supa, suteikia temas, paskatą rašyti, rašyti...
„Kiek parašiau aš eilėraščių?
Gal tiksliau – kiek parašysiu?
Žiūrėk, rašo lietus ant mano lango,
Šaltis raštais išmargina mozaiką.
Net paukštelis ir tas savo ženklą palieka,
Lyg kažką pasakyti norėjęs...
Kur liepoj per medunešį bitės suskrido
Ir dūzgia darbštuolės ir ragina mus,
Kad pasaulis sparčiau suktųsi, švytėtų, kvepėtų
Lyg medaus korio akutės,
Lyg pievos žydėjimas rytmetį,
Po lietaus pastuksenimo –
Lyg pušyno kvepėjimas saulei įšildžius
Šį margąjį spalvų pasaulį“.
Sakoma, kad gyvenime reikia žmogų mylėti, rugį pasėti, papročių nepaminti ir skolą grąžinti, nes žemėje esi laikinas svečias, kad privalai palikti brydę sąžinės, darbo tikėjimo, meilės pasauliui, gamtai, žmonėms. Gyvenimas eina, bėga, lekia su kiekviena diena sparčiau. Nėra lengva prisitaikyti prie to tempo, prie pokyčių bei deramai juos priimti. Tai yra pagrindinis šio gyvenimo tarpsnio iššūkis. Nepasitraukti į užribį, rasti užsiėmimą, turėti tikslą, norą gyventi ir džiaugtis kiekviena diena.
Gerbiamas poetas, rašytojas Leopoldas Stanevičius nepaisant „pasaulio demoniško juoko“, skleidžia šilumą kitiems.
Dėkoju, Leopoldai, Jums už jautrų, mįslingą, širdimi sušildytą, poetinį žodį.
