Širdis tava kažko vis trokšta.
Tau vis kažko dar negana.
Gyva viltis, kad meilė grįš dar.
Ateis diena palaimos sklidina. /Irena Valiužienė/.
Mylėti ir mokytis niekada nevėlu. /Medardas Čobotas/.
Eini per gyvenimą, bėgi, skubi, vis ieškai, sieki to, ko neturi, dažniausiai nevertini to, ką turi, prarandi, vėl ieškai, ieškai... vis klysti, klysti... Ir nepastebi, kai anksčiau ar vėliau lyg vogčiomis prisėlina metas, kai tenka mažinti greitį ir apsidairyti aplink. Tuomet, kai nebeslegia privalomų įsipareigojimų našta šeimai, valstybei, visuomenei, atsiranda noras atsigręžti į save. Vieniems svarbu kažkuo įprasminti nugyventą atkarpą, kitas pajunta, jog dabar atėjo laikas iškelti į paviršių užslėptas svajas ar jas realizuoti. Būna ir taip, kad „stebuklų metas“, anot Viljamo Šekspyro, kai kuriems užsitęsia ir priežasčių viskam, kas vyksta pasaulyje, tenka ieškoti pavėluotai.
Kaip bebūtų, bet į Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetą (MČTAU), kuris jau atšventė savo dvidešimtmetį, sueiname ne vien siekdami prasiblaškyti, pakeisti aplinką, pabendrauti, ir ne tiek bėgdami nuo kažko (vienatvės, rutinos, įkyraus gyvenimo bruzdesio ir t.t.), kiek bėgdami į kažką, gal pradžioje aiškiai to ir nesuvokdami, tačiau vedami kažkokios vidinės tuštumos užpildymo ar atsinaujinimo poreikio, ieškodami dvasinės atgaivos ir to, ko trūksta, pagaliau, – kas praturtina ir teikia galimybę tobulėti, o gal vis dar ieškodami savęs... Juk kartais visai netikėtai galima išlaisvinti tūnančią aistrą, kuri atvertų žmogaus galimybes parodyti tai, ko jis pats nesitiki ir ko iš jo nelaukia kiti.
Kažin, ar 1973 metais pradėdamas tokių universitetų veiklą Prancūzijoje profesorius Pierre Vellas, kurio tikslas buvo skatinti vyresnio amžiaus žmones bendradarbiauti ir mokytis visą gyvenimą, pagalvojo, kokį neribotų galimybių džiną jis išleidžia iš ąsočio. Tačiau, kaip matome, pasaulyje paplitusi TAU veikla, kiekvienos šalies indėlio dėka, įgavo gilesnę prasmę, praturtėjo, o britai ją pavadino pagalbos „sau“ organizacija. Na, o mūsų žymus gerontologas, medicinos daktaras Medardas Čobotas tikrai žinojo, ką vyresnio amžiaus žmonėms reiškia TAU, kai pasakė: „Čia vyresnio amžiaus žmonės atgauna savo „aš“.
Taigi, tos dėlionės dalelę, kurios taip trūksta gyvenime, padeda ieškoti ir viename iš vienuolikos MČTAU fakultetų – literatūros fakultete, susikūrusi miela, draugiška bendraminčių atmosfera. Tai vieta, kur ne tik galima plėsti akiratį, tenkinti socialinius, edukacinius poreikius, bet ir gerinti emocinę būseną, tenkinti psichologinius, dvasinius poreikius bei pagerinti gyvenimo kokybę. O svarbiausia – nusimesti priespaudą, kuri neleidžia laisvai žiūrėti į pasaulį, ir pajusti dvasinę laisvę, suteikiančią galimybę išreikšti save, pasijusti savimi pilna to žodžio prasme. Tarp mūsų nuolatinių, trisdešimties senjorų būrio, du kartus per mėnesį uoliai susirenkančių rašytojo Taraso Ševčenkos (ar ne simboliška?!) gatvėje, yra nemažai kūrybingų, eiles kuriančių ir knygas leidžiančių žmonių, gebančių kritiškai vertinti vieni kitų darbus, nuostabiai deklamuoti ir net dainuoti. Čia klausomės įdomių, kvalifikuotų lektorių paskaitų apie žymius žmones, rašytojus, esant galimybei susitinkame su jais, o kartu ir drąsiai pristatome savo kūrinėlius, žinodami, kad bendraminčiai neatstums, nepagailės mums geranoriško įvertinimo, o jei reikia – ir griežtos kritikos.
Norime gyventi taip, kad gyvenimas būtų gražus.
