Advento šviesa, šventa Kūčių vakarienė, Kalėdų paslaptis įkvėpė Literatūros fakulteto klausytojas Dalią Vabalienę ir Liliją Šličienę pasidalinti prisiminimais apie Kūčias Sibire ir pasekti Advento pasakaites.
Dalia Vabalienė
Kūčių naktį...
Sibiras. 1952-ieji metai. Tulunas – miestelis amžino įšalo žemėje palei Transsibiro magistralę, kuriame yra vidurinė mokykla. Ten ji dabar mokosi. Jau aštuntokė. Nuo tremtinių tėvų Algatujaus gyvenvietėje ją skiria apie keturiasdešimt kilometrų, todėl tenka glaustis pas pažįstamus lietuvius panaikinto lagerio barake. Šeimininkai – geri žmonės. Nors trijų asmenų šeimai su nepasikeliančia iš patalo ligone, jų teta, barakas ankštokas, vietos ant narų atsiranda ir jai, ir jos klasės draugei iš Algatujaus. Tėvų būstas taigoje prašmatnesnis. Juos iš bendro barako perkėlė į naujai suręstą dviejų galų trobą, skirtą dviem šeimoms. Vienoje pusėje gyvena rusai, kita priklauso jiems. Taigoje medienos nestinga. Iškirstoje gyvenvietėje priversta rąstų, lentų. Tėtis prie vienos ir kitos sienos sukalė narus, todėl nebereikia miegoti ant žemės, padirbo stalą, suolus. Mama net užuolaidą pakabino. Ten jos namai: mama, tėtis, mažas broliukas ir truputį už ją jaunesnė sesutė. O juk namai namučiai nors ir po smilga... Abi nuomininkės Tulune neapsakomai ilgisi saviškių. Pastovaus tiesioginio transporto iki gyvenvietės nėra. Iš Tuluno eina kelias, kuriuo sunkvežimiai vežioja įvairias prekes į kitas gyvenvietes. Kartais savaitgalį, neiškentusios, abi „gaudo“ mašinas su kroviniais, kad jas pavėžėtų. Tačiau nuo artimiausios gyvenvietės iki namų tenka eiti siauru keliuku vidury taigos dar dešimt kilometrų. Pavojinga – gali sutikti mešką, ar vilką, bet dviese nebaisu, lekia kaip stirnos. Juk laukia namiškiai.
Šiandien Kūčios. Ji seniai parašė į Algatujų laišką, kad būtinai grįš namo valgyti Kūčių vakarienės su savaisiais, bet draugės mama persikėlė į Tuluną ir šiemet keliauti teks vienai. Negrįžti namo per Kūčias jai būtų tikra tragedija. Kaip galima tokį vakarą būti ne namuose?
Pagaliau pamokos baigėsi. Reikia tik šilčiau apsirengti ir skubiai susirasti pavėžėją. Žiemą anksti temsta. O dar, lyg tyčia, prasidėjo šalčiai. Čia jie ilgai netrunka – keturias penkias dienas, paskui atlėgsta, ir vėl iš naujo. Šiandien spirgina iki minus keturiasdešimties. Apsirengia viskuo, ką turi, „svogūno“ principu. Ant nepamainomos „vatufkės“ dar užsimeta tėtės duotą storo audinio ilgą apsiaustą, kojos veltiniuose su vilnonėmis kojinėmis, apmuturiuotos ir skudurais, ant galvos šeimininko skolinta vyriška kepurė su ausinėmis. Dabar bėgte prie didžiojo kelio stabdyti mašinų!
Dar šviečia saulė, akis žilpina blizgančio sniego baltumas, kelias kol kas tuščias. Pagaliau pasirodo brezentu dengtas sunkvežimis. Stabdo, bet šis nuburzgia nesustodamas. Kurį laiką trypinėja žvelgdama į tuščią kelią, paskui sustabdo sunkvežimį, kurio kabinoje sėdi tik vairuotojas. Dažniausiai sėdi dviese, ir tenka ropštis į kėbulą. Važiuoti šiltoje kabinoje būtų didelė laimė. „Kur tau, mergaite?“ – draugiškai klausia vairuotojas. Ji paaiškina, bet jam ne pakeliui. Kelias tuščias neilgam, mašinų daugėja. Ji energingai moja sunkvežimiams, ir šie vis geranoriškai sustoja, tačiau važiuoja į gyvenvietes ne jai reikiama kryptimi. Ne tas, ne tas ir ne tas... O laikas eina, dangus paraudo, saulė jau vakarop, tuoj ims temti. Stengiasi nesinervinti, daužo viena į kitą šąlančias kojas. Galvoje ir širdyje stuksi : „grei-čiau at-va-žiuok, at-va-žiuok, at-va-žiuok“. Pagaliau „prisišaukia“ tinkamą. Sunkvežimio kabinoje sėdi dviese, o kėbulas prikrautas iki pat viršaus. Jai leidžia lipti į kėbulą ant surišto krovinio, pataria laikytis už virvių. Nieko nelaukusi užsiropščia ir pasijunta atsidūrusi tarsi ant plokščio stogo. Nėra nei menkiausio įdubimo, kur būtų galima atsisėsti ar atsigulti. Pripakuota kietai aukščiau bortų ir apraizgyta virvėmis. Nespėja apsidairyti, kai sunkvežimis trūkteli, ji griebiasi virvių, nuvirsta ant šono. Į veidą siūbteli ledinio vėjo gūsis. Pasislenka kuo arčiau kabinos, kuri vėją šiek tiek užstoja.
Kelias vingiuoja per kalnelius, slėnius ir net užšalusia upe. Jai nereikia dairytis. Kūnas puikiausiai jaučia visas aukštumas ir įdubas – jas pasako šaltis ir vėjas. Sunkiausia iškęsti kelionę, kai mašina rieda aukšta vietove, kai ją vejasi vėjas. Ji jau įlipo sušalusi. Bando krutinti veltiniuose sustingusius kojų pirštus, bet šie nejuda. O, kad ji galėtų bent trumpam įsirausti gilyn į krovinį. Gal po ja guli sukimšti naujos „vatufkos“ ar veltiniai? Dygsniuotos vatinės kelnės ir tokios pat vatinės striukės – taigos gyventojų populiariausias apdaras, paklausiausias pirkinys. Važiuojant pro vieną gyvenvietę mašina trumpam sustoja. „Tikriausiai, nusipirkti papirosų“, – galvoja ji. Iš kabinos išlipęs vyras jai šaukia: “Ar tu gyva?“ Ji atsiliepia, ir jie važiuoja toliau. Stengiasi negalvoti apie šaltį, bet jai atrodo, kad guli tik su marškiniais ant nuogo kūno. Ginasi mintimis apie namus. Iš kažkur atplaukia kalėdinis eilėraštukas, girdėtas vaikystėje dar Lietuvoje: „Šiąnakt Kristus gims kūtelėj, o vanduo vynu pavirs, gyvuliai balsu kalbėsis. Kas klausysis jų, tas mirs.“ O, kaip jos su sesute (broliukas dar nebuvo gimęs) norėjo išgirsti šnekant žmonių kalba tvarte karves Tulpę ir Žibutę, aveles, sužinoti, ką sako kumeliukui Princui jo mama kumelė Raudė... Lietuvoje buvo įstabaus grožio jų kalėdinės eglutės žaislai: įvairiaspalviai blizgantys burbulai, paukščiai, nykštukai. Kai jos sirgdavo, mama paguodai atnešdavo dėžę su tais žaislais ir leisdavo iškraustyti.
Skubėjo, nespėjo ko nors užkrimsti. Pavalgius gal būtų ne taip šalta. Dabar svarbiausia – ištverti. Kentėk, mergužėle. Tuoj būsi namuose, laukia šiluma ir šventinis mamos stalas. Taiga dosni grybų, uogų, riešutų, o mama išradinga šeimininkė. Senokai sutemo, bet netamsu, nes mėnesiena. Ji pakelia galvą, apsidairo. Už posūkio bus jos keliukas per taigą. Po kelių minučių pabeldžia į kabinos stogą. Sunkvežimis sustoja. Nusirita nuo mašinos ir susmunka.
Dar klūpėdama pamoja vairuotojui, kad gali sau važiuoti. Dabar ji vienui viena. Bando atsistoti, bet visiškai nejaučia kojų. Nuo šalčio jos pasidarė lyg medinės. Atrodo, kad atsistojo ant kojūkų. „Reikia bėgti, kad sušilčiau, tada ir kojos atsileis“, – galvoja ji ir mėnulio nušviestu keliuku pasileidžia bėgti. Netrukus kojos susipainioja, ji parkrinta, bet skubiai keliasi ir vėl bėga. Nubėgusi gana ilgą kelio atkarpą, pradeda jausti kojų pėdas. „Viskas bus gerai“ – apsidžiaugia. Bėga toliau, nors pavargo. Jau atgyja ir blauzdos. Vėliau užkliūva už kažkokio grumsto ir visu ūgiu plojasi ant pilvo. Guli, ilsisi, paskui pakelia galvą, apsidairo. Tik dabar susivokia esanti Karalienės Taigos viešpatijoje. Dangus nusagstytas žvaigždėmis. Mėnulio nušviesta, pasidabinusi žėrinčiu sniegu taiga atsiveria visa savo didybe ir grožiu. Tačiau ta didybė baugina. Žvėriui ir paukščiui čia viskas sava, čia jų namai. Tik ne iš tolimo krašto žmogui.
Ji keliasi ir sparčiai žingsniuoja pirmyn. Aplinkui spengianti tyla, tik po kojomis girgžda sniegas. Pakeliui paslaptingi šešėliai. Kas juoduoja už to krūmo? Už anos eglaitės? Jai baisu. Labai baisu. Kad apsigintų nuo baimės ima garsiai dainuoti: „Stok ant akmenėlio, sėski ant žirgelio...“ Traukia žinomas lietuviškas dainas vieną po kitos visa gerkle. Iš gerklės veržiasi garų kamuoliai, apšarmoja antakiai ir blakstienos. Rodosi, kad dainos atbaidys visus baisuoklius. Liautis dainavus nevalia! Tiesa, meškos dabar įmigusios žiemos miegu, o kad vilkai šiame kelyje būtų žmogų užpuolę, negirdėti. Bet ta vienatvė, žmogaus pažeidžiamumo jutimas bekraštės taigos platybėse smelkiasi į kaulus. Kartkartėmis pykšteli lyg medžiotojo šūvis, tačiau ji žino, kad tai nuo speigo skeldėja medžiai. Vis tik paspartina žingsnį. Tolumoje ant kelio žėruoja ugnelė. Priėjusi arčiau mato sukrautą laužą, kuris dar ne visai sudegęs. Širdį užlieja džiaugsmas: jos ėjo pasitikti. Dažnai iš namų, kad būtų drąsiau, apsiginklavę degančiais pagaliais – fakelais, kelyje ją pasitinka sesė ir kaimynų lietuvių vaikai – drąsioji, linksmoji šutvė. Visi panašaus amžiaus, mokslus eina Algatujaus septynmetėje mokykloje. Nuostabu, kad šįkart taip toli ėjo. Kokie šaunuoliai! Ji pavėlavo, bet dabar eiti kur kas drąsiau. Paėjus dar keletą kilometrų, randa antrojo laužo liekanas. Rusena anglys, smilksta keli nesudegę pagaliai. Neužilgo turėtų būti ir namai. Dabar jos kelias eina jau taigos pakraščiu, o netrukus pasuka į gyvenvietę.
Pagaliau. Mėnulis, panašus į prakąstą blyną, apšviečia sniegynuose sutūpusius ilgesnius ir trumpesnius namukus. Iš tų, kur gyvena lietuviai, lenkai ar ukrainiečiai, spingsi žiburėliai, kituose žmonės jau sumigę. Širdis daužosi iš jaudulio, kai visa apšerkšnijusi prieina savo trobą ir atlapoja duris. „Vaikeli, manėm kad nebesulauksim! Per tokį šaltį!“, – glėbesčiuoja ją tėvai, sesė, krykštauja iš džiaugsmo broliukas. Ji stovi it užkerėta, kol ją nurenginėja. Stalas, užtiestas balta staltiese, dar nenukraustytas. Jo viduryje plevena žvakės liepsnelė. Viename kampe puikuojasi spalvotų popierėlių girliandomis išpuošta eglutė. Kvepia šiluma, duona, kvepia namais. Ir tas paslaptingas, nenusakomas bendrystės, nakties šventumo pojūtis... Kūčios.
Lilija Šličienė
Advento pasakaitės
Pirmosios Advento žvakelės šviesa
Gal mintis, kad skaidrus sekmadienio rytas atsineš mažutį pasveikinimą draugėms ir visiems, lydėjusiems ją šiais metas, anksti išvertė iš lovos. Kažkada Hamburgo Kalėdinėje mugėje įsigytame puodelyje ji pasidarė kavos, atvėrė šaltuko pasveikinimui langą ir vėl jaukiai susisuko tarp pagalvių lovoje.
Trečia gruodžio diena ir pirmasis sekmadienis, kai uždegama pirmoji Advento žvakelė. Žinoma, norėtųsi ją uždegti kartu su artimais žmonėmis, paklegėti, paplepėti, prisiminti ir pasijuokti. Prisiminti...
Gruodžio pirmos dienos vakare mažoji gražuolė Lėja Katedros aikštėje prie ką tik uždegtos Kalėdų eglės mėgavosi saldumynais, kol pasigirdo: „Esu dabar laiminga“. Kiek nedaug vaikui reikia iki laimės: žibančios šviesos, muzika, buvimas minioje su savu žmogumi, saldumynai. „O ko norėtum tu, močiute? Aš norėčiau ir tau ką nors skanaus rasti...“, – nuoširdžiai žvelgė valiūkiškomis akutėmis, dalindamasi ką tik patirtu gerumo jausmu. Dalintis...
Ar ji dar mokėjo atsiduoti tai nerūpestingai žmonių bendrumo nuotaikai, blizgančioms šviesoms, kepamų spurgų ir kaitinamo vyno kvapams ir taip pritarti šalia tarškančios mergytės džiaugsmui?
Kitos dienos ryte, išvažiuodama, Lėja prigludo arti arti: „Aš myliu tave, labai tavęs pasiilgsiu“. Nors gyvename tame pačiame mieste – Kalėdiniame Vilniuje. Va, dabar jos širdis suplazdėjo: „Kiek nedaug reikia – tik mokėti pastebėti akimirkas, darančias mus laimingomis“. Pastebėti akimirkas ir iš širdies jomis pasidžiaugti...
Antrą gruodžio dieną Rotušės mugėje ji leido sau tradiciškai pasiklysti tarp įvairių tautų siūlomų skanėstų, suvenyrų, matytų ir nematytų dovanų. Labiausiai akį traukė indų moterų spalvinga, su papuošalų gausa apranga. Žavu. Visai netikėtai ji išvydo ir pirmąją šalies ponią – prezidento žmoną, einančią nuo stendo prie stendo, pakalbinančią esančias ten. Tame galima buvo justi daug sąžiningo pareigos atlikimo ir administracinio dalinimosi.
Kurios dienos prisiminimai šildo labiau? O šiandien? Koks žmogus liks šios dienos prisiminimuose? Gal paskambinsi tetai ir pakviesi ją popiečio arbatėlei? Gal pakviesi vyno taurei pavasarinių vėjų atneštą, o Kalėdų sniego sūkuriuose pasiklydusį gatvės kaimyną?
Kava išgerta. Pro langą besiskverbiantis šaltukas sustingdė mintis – ar tai ir bus gerumo žinutė draugėms? O gal ne taip, gal neparašyta, nepasidalinta? Ji nepatikliai užsivėrė.
Kažkur, žinau, tebegyvena iš laimės blizgančios akys. Kažkur giliai sieloje skamba paslaptinga moters muzika ir girdisi tylūs šnabždesiai: „Gyvenimas – tai ne kova, pamiršk. Tavoji paskirtis žemėje – tai supratimas, palaikymas, atsivėrimas ir širdies troškimų išsipildymas. Tik atverk akis – kelrodes žvaigždes, tik atsiduok širdies troškimams...“
Tad kokia leisi sau šiandien būti? Kokią save mielai priimsi, į kokią su malonumu žvelgsi iš veidrodžio? Kokiai sau nusišypsosi ir pasakysi komplimentą? Su kuo uždegsi pirmąją Advento žvakutę? Ji užvertė kompiuterį ir priėjo prie lango. Žibinto šviesoje snaigės šoko savo nuolat stebinantįjį šokį. „ Ach, sninga.“ Ji nusišypsojo.
Kai pastuksena Kalėdos
Abi jos rankos lengvai šilo nuo Kalėdinio kavos puodelio. Tik iš kur tas vis neapleidžiantis keistumas: kodėl puodelis toks didelis ir taip nederantis su lėkštele? Garuojanti kava lėtai vijo gijas prisiminimų.
Pernai Hamburge su draugais ji nardė po tviskančią ir šurmuliuojančią Kalėdinę mugę. Vokiečiams tai neatsiejamas ritualas – kartu su darbo kolegomis patrypčioti švytinčiame šaltyje, paplepėti prie karšto Kalėdinio vyno. Ne žmonių grūstis gąsdindavo, o labiau tai, kad nespėsi ten pabūti. Viliodavo ne muzika, ne kepsnių kvapai ir net ne garuojančio vyno saldumas, o užburianti nuotaika. Judant nuo stendo prie stendo, ragaujant ir neišragaujant karšto vyno variantų, pakerėdavo šypsenų srautas ir apgaubdavo lengvu šydu, virstančiu buvimo kartu banga. Pakerėdavo, atrodytų, tik akimirkai, kuri, išnirus iš tos gaubiančios paslapties, pasirodydavo virtusi keliomis gerumo valandomis.
Kalėdinėje mugėje tiesiog negali lankytis vienas – pats smagumas susitikti su seniai matytais draugais, proga vėl prisiminti, pasijuokti, pavaišinti. Toji paslaptinga atmosfera įtraukdavo net ir vienišius. Vienatvė greitai ištirpdavo, nes jai tiesiog nelikdavo vietos ten, kur pilna gerų akių, dėmesio vienas kitam ir lengvo apsvaigimo. O, taip! Dar nebuvo pridengtų šypsenų, žmonės dar atvirai dalijosi savo šiltų akių skleidžiamu draugiškumu!
Jei nepabuvojai Kalėdinėje mugėje – praleidai įžangą į tikrąsias Kalėdas, į tą didįjį džiaugsmą, kuris tiesiog privalėdavo prasidėti čia.
„O, taip“, – savaime išsiveržė lengvas prisiminimo atodūsis. Ir šis puodelis – iš ten, atkeliavęs kartu su blizgančiu Hamburgu, su atsipalaidavimu ir lengvu panirimu į stebuklą. Va, tai tau! Juk tai puodelis karštam vynui, puodelis, skirtas šiltai įžangai į Kalėdas! Dar vienas senas atradimas!
„Kokia smulkmena“, – pasakysite, „Kaip kvaila“, – pritars kitas. Argi? Didvyriškai bėgame savo dienomis, dantimis stverdamiesi vis nebaigtų darbų ir vadiname tai teisingu gyvenimu.
Dar saldžiai miega jos gudrioji anūkėlė. „Pas tave nuobodu“, – mestelėjo ji. O parduotuvėje: „Močiute, prašau, labai prašau, noriu to meškiuko“, – pastvėrusi Kalėdine kepure papuoštą raudonnosį, katytės akytėmis žvelgė maža mergaitė.
Ar mes, suaugusieji, dar galime taip iš širdies kažko norėti? Be svarstymų, analizių ir be kažkada išgirstų draudimų: „tu juk didelė“, „turi daug žaislų“, „gausi daug dovanų“? Vaikui nesvarbu, kad visa tai jau buvo arba dar bus. Vaikai gyvena DABAR. Ir tik jie turi tą stebuklingą galią sugrąžinti sustabarėjusius mus į nuostabią dabarties akimirką, o iš tiesų – į gyvenimą. Suaugusieji nebemoka atviromis mažos katytės akytėmis prašyti trokštamos dovanos. Ir džiaugtis, kvailioti, gatvėje šaukti ir šokti ją gavus, o ne tyliai tenkintis surogatine vyno taure.
Akimirkai ji sukluso ir sustingusi kažko lūkuriavo prie kasos. Stovėjo, kol joje kažkas budo, kilo aukštyn ir privertė nusišypsoti: tai pastukseno Kalėdos ir leido išpildyti paprastą momentinį norą. Ko gero, ji tenkino ne vien anūkės norą. Tai buvo įžanga į Kalėdas, noras vėl būti apsuptai lengvo šurmulio, užplūstančio jos širdį Hamburgo mugėse: kaip svarbu išgirsti ir laiku pildyti norus.
„Močiute, tu esi pati geriausia“, – sublizgo katytės akytės. Kalėdos pradėjo savo išsipildymų stebuklą Vilniuje. DABAR. Kitaip.
Trečiosios Advento savaitės klausimai tyloje
Vakaro filmas baigėsi. Ji išjungė televizorių. Daugiau jokio kito! Šiam vakarui užteks minčių, sukeltų jausmų. Norisi tik tylos. Nuščiuvusios tylos viduje. Ne kiekvienas filmas taip paliečia. Ir palieka: nutilusią, pasimetusią, o gal net numestą kažkur. Atgal? Į priekį? Į save gilyn?
Prieš keliolika metų sukurtame filme gražuolis Džordžas Klunis (George Clooney) keliavo. Ištisai. Be namų, be šeimos, be jausmų. Jo darbas – pasaulinės kompanijos filialuose atleidinėti žmones. Šaltai ir be užuolankų pasakyti banalią tiesą: „Tavęs mums daugiau nebereikia“. Kalbėti tokiu geležiniu balsu galėjo tik bejausmis narcizas: nepažinojęs kasdienio bruzdesio firmoje, neužmezgęs kontaktų prie bokalo alaus. Gražuolio namai – oro uostai, spinta – tik lagaminas, lova – paklota viešbučio darbuotojos. Viskas arogantiškai paprasta.
Bet kodėl šįvakar ji vis buvo su juo, kodėl vis matė jo bejausmes akis? Kodėl, įlindęs net į jos širdį, niekaip nenorėjo lįsti lauk? Kuo gąsdino tas ištisinis keliavimas? Ką ji bandė prašnekinti? Prašnekinti nuščiuvusią save? Tyla viduje nieko gero nežadėjo. Galėjo baigtis sprogimu – nevilties, neišsipildžiusių svajonių, duotų sau pažadų netesėjimo. Kad nebūtų taip nejauku, įsijungė vakaro muziką. Lengviau?
Tarsi...šalia savęs. Kažkas slinko prošal, kaip prošal slinko ir skraidymas Klunio herojui – virš savęs. Ne tik virš žemės. Kai įsėdi į lėktuvą, tu nebepriklausai sau, pasiduodi srautui, suformuluotoms taisyklėms, automatizmui. Tavęs nebėra. Viešbutyje tavęs irgi nėra. Lieka plika pareiga, ledinis rytdienos darbo atlikimas ir vėl skrydis į kitą miestą – iš darbo atleisti kitus žmones. Roboto atliekamas, užkrautas ar paties pasirinktas darbas: patenkinto funkcionieriaus bėgimas vienodomis dienomis. Ten: oro uostuose, viešbučių kambariuose, svetimų biurų kabinetuose tik nemalonaus darbo atlikėjo poza ir išdidus pasitenkinimas savo galia.
Kol... Kol galų gale jis susivokia – kažkas ne taip. Net ir pasipūtusiam pižonui kažko trūksta.
Gal tai jis atras moters glėbyje? Tik kodėl plačioje lovoje vėl pabunda vienas? Nieko rimto: moteris jį priima tik kaip pasilinksminimą tarp skrydžių, ji juk ištekėjusi ir jai jis tėra tik viešbučio romano veikėjas. Nesitiki, bet kiti jau irgi įsitraukę į sterilaus netikrumo žaidimą: trumpi nieko nežadantys susitikimai ir lėkšti santykiai. Jis jau priprato būti be dalies savęs, veikiantis lyg už stiklinės sienos, už kurios verda ir kunkuliuoja realus gyvenimas. Kuriame jo tarsi nėra. Jis pažįsta save tik bėgantį dienomis. Tik funkcionierių.
Bet tam kažkam, pabudusiam jo viduje ir besiblaškančiam už stiklinės sienos, jau norisi kaukti: „AŠ dar gyvas, esu čia, klausykite, išgirskite...“
Kol... Kol kada nors neprireikia atsirakinti savo ištaigingo buto duris. Kas už jų, žmogau? Ar dings pasipūtėliškas pasitenkinimas, sugrįžus į savo šaltus namus? Gal iš veidrodžio ieškančiomis akimis pažvelgs iškalbusis liūdesys ir padės apkabinti čia paliktąją dalį savęs? Padės nuraminti kiauksintį balsą? Ir nelaukti kito skrydžio, kitos kelionės...?
Deja, bute, nevirtusiame namais, savęs jis irgi neranda. Šaltam funkcionieriui čia nėra vietos. Nepapuošta jausmų vainikais, namų magija nesuveikia.... Keistai nejaukus ir sau nepažįstamas jis gula ir kelia su vienintele mintimi: „Kada vėl išskristi?“. Kelios dienos ir naktys praslenka pabėgimo laukimu. Kuo greičiau pabėgti nuo aidinčios tuštumos į ten, kur viskas logiškai aišku, kur paprasta apsimesti valdančiu situaciją.
Kol... Kol ausyse pradeda skambėti atleidžiamųjų darbuotojų žodžiai: „Kai mane, grįžusį namo, apkabina žmona, kai ryte matau savo miegančius vaikus, jaučiu, kad dėl jų verta gyventi“. Kažkodėl jie šnekina jį vėl ir vėl...
Ar turės jam galios šie nuoširdūs žmonių jausmai? Ar turės galios tiek, kad pradėtų griauti stiklinę sieną tarp „oro uostų savęs“ ir „savęs tuščiuose namuose?“ Ar sugebės atsigauti jo jautriosios – gudriosios dalys, užmigdytos proto melu? Paleis jis save gyventi? Ir kiek čia gali pagelbėti paslaptinga namų magija?
Ji neturėjo atsakymo, bet už klausimus buvo dėkinga gražuoliui Dž. Kluniui.
Uždekime savo namuose jau tris Advento žvakeles, juose apkabinkime mielą save, apkabinkime tuos, kurie šalia ir mintimis tuos, su kuriais norėtųsi būti.
Ketvirtosios Advento savaitės pasakaitė: mergaitė Raudon-bačiukaitė
Apsiblaususią vasaros dieną mergaitė abejingai apžiūrinėjo parduotuvių vitrinose savo atspindį. Buvo nuobodu lydėti mamą jai apsiperkant. Bet vis smagiau, nei tūnoti namie su išdykaujančiu broliuku. Mergaitė abejingai ėjo nuo vienų stiklų prie kitų. Kol ... „Batai“, – kažkodėl suplazdėjo jos maža širdelė. Ji truktelėjo mamą už rankovės: „Mama, mama, man reikia batų“. Nesulaukusi greito mamos atsakymo, žvelgdama mažomis akutėmis, greitai sušnibždėjo: „Mama, prašau, labai labai prašau“, – ir viltingai pasuko pro parduotuvės duris. Mamai nieko kito nebeliko, tik sekti iš paskos, tikintis, kad jos princesė tinkamų batų neras.
Mergaitės akys greitai lakstė lentynomis, tarsi aiškiai žinotų ko nori. „O, taip“, – ir jos rankose atsirado raudono lako bateliai. Mama vis tikėjosi, kad jie netiks, tad geranoriškai pasiūlė juos pasimatuoti. Bet bačiukai, raudoni bačiukai, tiesiog prisiklijavo prie mergaitės kojų. Mažosios akių blizgesys ištirpdė mamos pasiryžimą „nepirkti“ ir po kelių akimirkų mergaitė jau laikė rankose raudonnosiukus.
Namuose ji dar kartą apžiūrėjo pirkinį, pasimatavo ir svajingai padėjo atgal į dėžutę. Dabar mergaitė lauks progos jais pasipuošti. Juk tuoj nauji mokslo metai. Ji žinojo, kad iškilmingą dieną jos kojytės pasipuoš raudonais bačiukais. Ji jau matė save apsuptą draugių būryje, girdėjo, kaip jos girdamos aikčioja ir gal net truputį jai pavydi.
Rugsėjo pirmąją mokyklos kieme šurmuliavo vaikai. Per aukštai iškeltas gėlių puokštes niekas nežiūrėjo žemyn, tad niekam nebuvo įdomūs jos raudoni bačiukai. O ir pati mergaitė, pamiršusi savo bačiukus, džiaugėsi susitikusi su vasarą nematytomis draugėmis. Tik sugrįžusi namo, ji vėl pažvelgė į jos kojytes puošusius raudonnosiukus: „Ach, atsiprašau, kad jus pamiršau. Mes dar turėsime progos pasirodyti“. Ir vėl atsargiai padėjo juos į dėžutę.
Miesto šventės proga mergaitė vėl prisiminė puošnius raudonuosius: „Aha, dabar tai tikrai juos pamatys visi“. Gatvėse šurmuliavo mugė. Žmonės vaikščiojo iškėlę galvas, žiopsojo į prekystalius. Mergaitė pati susidomėjusi žaidė gatvės žaidimus ir net pasirodė, kad raudoni bačiukai jai šiek tiek trukdė. Bačiukai vėl liko pamiršti. Kada ateis jų diena?
Vieną dieną mergaitė su mama išsiruošė į svečius. Žinoma, bačiukai vėl puošė jos kojytes. Lynojant lietui, jos abi laukė atvykstant automobilio.
O tada... tada įvyko tai, apie ką svajojo Mergaitė-Raudonbačiukaitė. Sumirksėjo lietų skrodžiantys automobilio žibintai. Ir prie raudonų bačiukų sustojo raudonas, tokios pat spalvos, kaip jos bačiukai, automobilis. Raudonos durelės atsivėrė ir ji išgirdo smagų: „Na, Mergaite-Raudonbačiukaite, lipk greičiau, kol neperšlapai gražiųjų bačiukų. Aš labai mėgstu raudoną spalvą ir vežioju tik raudonais bačiukais apsiavusias mergaites. Labai tikiuosi, kad mes susidraugausime.“
Raudonai spindinčios kojytės greit liuoktelėjo vidun, bačiukai smagiai bakstelėjo vienas kitam. Mergaitė-Raudonbačiukaitė laiminga nusišypsojo. Juk jos svajonė išsipildė: „Pamatė, dabar tikrai pamatė jos spindinčius bačiukus!“ Raudoni bačiukai susidraugavo su raudonšoniu automobiliuku ir jie juokaudami dar ilgai važinėjo lietuje.
Kalėdų laukimo laikotarpyje prisiminkime – visi esame vaikai savo tėvų, savo žemės. Leiskime sau pabūti vaikais ir norėkime iš visos širdies. Tik stipriai norėkime, nepamirškime, viltingai laukime ir tikėkime noro išsipildymu. Leiskime norui išsipildyti tinkamiausiu laiku.
Linkiu Kalėdų pasakos ir tikrų norų.
