Rašytinis žodis yra būtinas, kai nori geriau suprasti savo vidinį ir išorinį pasaulį. Mes geriau suprantame tai, kas vyksta mūsų aplinkoje, nes rašant išryškėja reiškinių esmė. Parašytas žodis tampa mums savivokos įrankiu, skatinančiu apibendrinti, kondensuoti tai, kas išgyventa, suprasta, atrasta. Tokiais žodžiais Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis apibūdina rašančius žmones.
Tokių minčių skatinami fakulteto literatai savo poezijos ir prozos kūrinius sudėjo į septintąją rinktinę „Ne vien duona gyvi“. Išleista dar praėjusių metų pabaigoje, rinktinė jau ne kartą buvo aptarta, analizuota – juk išgirsti kolegų nuomonę ne mažiau svarbu, negu pačiam rašyti.
Savo mintis apie septintąją fakulteto rinktinę metų pradžioje išsakė Literatūros fakulteto Garbės dekanas Romualdas Šimkūnas.
Kolegų kūrybą sausio mėnesį Senjoro užrašuose apžvelgė Bronislava Nainienė – „Kūrybos ugnelė“ ir Nijolė Riaubaitė – „Kūrybinio polėkio verdenė“.
Literatų rinktinė „Ne vien duona gyvi“ kovo 18 d. buvo pristatyta MČTAU bendruomenei. Renginyje, dalyvaujant Meninio ugdymo fakulteto skaitovėms ir ansambliui „Romantikai“, buvo pagerbti visi rinktinės autoriai. Rinktinėje sudėtus poezijos ir prozos kūrinius apžvelgė literatės Vigilija Adomavičienė ir Vilija Jurėnienė.
Vigilija Adomavičienė, kurios eilėraščiais prasideda rinktinė, kiekvienam poetui rado šiltą, jausmingą žodį, pastebėjo subtiliausius niuansus, nuotaikas, spalvas, įžvelgė kiekvieno autoriaus savitumą, minties ir jausmų gilumą. „Eilėraštis yra sielos gyvenimo veidrodis. Mintys, emocijos tik tada tampa eilėmis, kai apvelkamos poezijos rūbu, audžiamu iš gimtosios kalbos žodžių, poetinių priemonių, nuotaikų. Tada atsiranda vidinis ritmas, muzikinis skambesys. Poetu tampama tada, kai asmenybė mąsto ir jaučia savitai, originaliai“, – kalbėjo Vigilija.
Vigilijos Adomavičinės esė „Savitumas“ – Senjoro užrašuose.
Vilija Jurėnienė akcentavo solidžią, spalvingą knygos išvaizdą ir raiškos įvairovę, trumpai stabtelėjo ties kiekvienu šios knygos prozos autoriumi pavardžių abėcėlės tvarka, kukliai praleisdama savo pačios apsakymą „Atsitiktinumas“. Vienų kūrinių nustebinta, sužavėta, kitų – nuliūdinta, sukrėsta ar prajuokinta, Vilija apie kiekvieną išsakė savo nuomonę, atkreipė dėmesį į siužeto vingius, sąsajas su istoriniais įvykiais, buities detales. Neliko nepastebėtas temos aktualumas, minties gylis, išraiškos forma, kalbos taisyklingumas ir grožis. Nesivaržė pasakyti – patiko, nepatiko, tikėjosi daugiau...
Prozos kūrinių apžvalgą Vilija užbaigė gražiu palyginimu: „Martynas Liuteris kažkada yra pasakęs: „Net jeigu aš sužinočiau, kad rytoj pasaulis sugrius, aš vis tiek pasodinčiau savo obelį“. Vertėtų ir mums, literatams, pasinaudoti Martyno Liuterio išmintimi ir pasodinti savo obelį, juo labiau, kad iš pono Dievo esame gavę obelų sodinukų. Kas žino, gal kartais iš tų sodinukų dar suspės išaugti obelys, kurios sunokins obuolius, o gal net, kaip toje pasakoje, ir auksinius“.
Vilijos Jurėnienės mintys „Pasodinkime savo obelį“ – Senjoro užrašuose.
Literatūros fakulteto informacija ir nuotraukos
