Nuo 2006-ųjų metų MČTAU literatūros fakulteto klausytojų kūrybos rinkiniai pradėti publikuoti kaip „Neformaliojo suaugusiųjų švietimo projektų konkurso“ projektai, nuėjo nemenką tobulėjimo kelią – nuo tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) filosofijos katedros vedėjo dr. Liutauro Degėsio inicijuotų ir skatintų pirmųjų nedrąsių žingsnių iki 2023-iųjų metų, sakyčiau, ganėtinai pavykusio leidinio „Ne vien duona gyvi“. Tai ne tik nemažos dalies fakulteto senbuvių tobulėjimo rezultatas, bet ir naujesnių, darniai į fakulteto veiklą įsiliejusių, brandžių narių svarus indėlis. Kūrybinio polėkio nestingantys įvairių profesijų rinkinio autoriai, į literatūros (prozos ar poezijos) rūbą įvilkę ilgametę patirtį, dalijasi savo išgyvenimais, atradimais ir praradimais, pamokomis, giliais jausmais ir pamąstymais, gvildena egzistencinius aspektus. Mokytoja Vigilija Adomavičienė pateikia pamąstymus apie žodyje „Gyvenimas“ slypinčias paslaptis. Ekonomistė Irena Šeputienė klausia ir atsako „Kam į žemę ateina žmogus“? Apie gimtosios kalbos jėgą, kuri laiko mus prie Baltijos krantų, kalba socialinių mokslų (edukologinės krypties) daktaras Jonas Ambrukaitis. Gydytoja Edvarda Gecevičienė pateikia ištraukas iš ciklo „Žmogus ir laikas“, atkreipia dėmesį į gėrio bei blogio egzistavimą:
„Vienam ant kabliuko užkimba lydeka,
Kitam – tuščiai praleista diena.
Žmogus taip pat ne išimtis,
Jame ir gėris, ir bloga mintis“.
Muzikologė dr. Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė, dabar „besikrapštinėjanti“ su grožine literatūra, seka intriguojančią šiuolaikinę pasaką apie norą palikti šį pasaulį ir norą gyventi.
Visą gyvenimą knygos lydima bibliotekininkė, kaip pati sako, Bronislava Nainienė paprastai ir aiškiai dėsto, ko žmogui reikia labiausiai:
„Nereikia man turtų
Nei aukso kasyklų,
Man reikia tik žodžių švelnių.
Tereikia pavasario,
Žydinčių sodų
Ir tavo melsvųjų akių.
Kam visas pasaulis?
Aš jo neaprėpsiu.
Man reikia tik žodžio myliu,
Ištarto su meile
Kas rytą pabudus –
Žinosiu, aš viską turiu“.
Pirmą kartą literatūros gebėjimus viešuomenei atskleidžia fakulteto naujokai – istorikas dr. Petras Biveinis, pažerdamas pluoštą XVIII – XIX a. istorinių Lietuvos įvykių ir teisininkas Antanas Bukauskas, tikėdamas „įgytas akademines žinias transformuoti į literatūrinį kūrinį“. Fotografės, žurnalistės Genovaitės Grušienės „koronos“ suvaržymų metu gimę posmai apie gamtos grožį, jos išdaigas, apie senolės godas (tarmiškai) ir kitus fotografo akies pastebėjimus, taip pat dienos šviesą išvysta pirmą kartą. Knygoje „Ne vien duona gyvi“ gausu realios patirties, gilių pamąstymų ir kitomis temomis. Nemažai atmintin ir širdin įsirėžusių įvairių nutikimų, meile dvelkiančių džiugių ir skausmingų prisiminimų, gyvenimo vizijų, jautrias kūrybingų autorių sielas virpinančių įvykių, praeities atgarsių bei šių dienų aktualijų. Tai asmeninės ir profesinės patirties prisotinta tikra kūrybinio polėkio verdenė! Apie šią, gražiai išleistą, profesionaliai suredaguotą, turiningą knygą, kurios leitmotyvu gali tapti Literatūros fakulteto dekano Jono Kirtiklio įžangos į leidinį baigiamieji žodžiai: „Žmonės gali užmiršti, ką jūs pasakėte. Gali užmiršti, ką jūs padarėte. Bet niekada neužmirš, kad būtent jūs paskatinote juos ką nors naują pajusti ir suvokti“, galima kalbėti ir kalbėti. Tačiau geriau ją imti, skaityti, kaip sako, išleidęs dvidešimt vieną knygą, plataus profilio lituanistas Leopoldas Stanevičius eilėraštyje „Laiko smėlis“:
„Tiktai knyga, įrėžti žodžiai
Liks akmeny ir atminty –
Tai jų prasmės aš ieškau godžiai
Mūs kasdienybėj, mūs lemty,
Kuri už kampo pasislėpus,
O gal šešėliuos senos liepos...“
Linkime rinkinio skaitytojams atrasti tai, ko niekada neužmirštum...
Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja
