Erminija Deviatnikovienė
Eilėraščiai iš knygos „Lietaus upės“
xxx
Anot Einšteino,
viskas reliatyvu –
neabejotina
tik pati abejonė.
Amalgama
žmonių ir tautų –
išsigandusių dievų
dėlionė.
Išsibarsto
po nanodalelę
duotoji
dangaus malonė.
Visata stebi
ant savo delno
išprotėjusios Žemės
kelionę.
xxx
Didžiuliuose smėlio induose
užsnūs vandenynai,
baltas kranto akmuo
budės mėnulio take.
Stebės ir girdės
nutolę žvaigždynai
žmogaus įsiliejantį balsą
juodo dangaus fone.
Akmuo ir žvaigždė
supras, ką galvojam, –
mes švytim,
kai norim atverti save.
Mažytė smiltis,
prigludus prie laumžirgio kojų,
apšviečia Visatą.
Mes esam Šviesa.
xxx
Saulės, žvaigždžių
ir juodųjų bedugnių
dieviška muzika
sklinda Visatoj.
Laiko apjungusi
išdagą, ugnį,
įsuka virpantį
gyvasties ratą.
Mes jos negirdim,
tik žinom, kad esam
indai žvaigždžių,
atpažįstantys praeitį.
Viskas kartojasi
tūkstančius metų.
Ir mes paliksim
čia savo atmintį.
