Literatūros fakulteto lankytojų kūrybinius pasiekimus praėjusių metų pabaigoje vainikavo septintasis rinkinys „Ne vien duona gyvi“, papildęs jau ir taip turtingą fakulteto literatūrinį kraitį. Naujojoje rinktinėje sudėti net 27 autorių poezijos ir prozos kūriniai. Knygos autoriai, pasitelkę kūrybinius gebėjimus, išreiškė savo mintis apie tai, kas jiems svarbu, artima, brangu.
„Kas parašyta – kirviu neištašysi“: nežinau, iš kur šis trumpas, glaustas, tikslus, pamokomas posakis. Manau, jis teisingas, jei parašyti žodžiai atspindi gerumą, skatina ramybės pojūtį, gyvenimo viltį ir skausmą kartu. Šiandieniniame gyvenime raštas tapo kasdieniško ir buitinio bei dvasinio tobulėjimo veiksniu, vienu iš svarbiausių mūsų gyvenimo vertybių.
MČTAU nuo 2002 metų veikiančio Literatūros fakulteto klausytojų skaičius negausus, vidutiniškai trisdešimt. Teigiu, kad jo kūrybinis potencialas – geras. Per tuos metus klausytojai išleido virš šimto personalinių leidinių bei septynis viso fakulteto kūrybos rinkinius. Literatūrinėje fakulteto kraitėje – rinkiniai „Ta palaiminga klevų šviesa“ (2006 m.), „Ne ta žvaigždė“ ( 2007 m.), „Minties verpetuose“ (2016 m.), „Gyvenimo tėkmėje“ (2019 m.), „Minčių keliais“ (2021 m.), „Vilties versmės“ (2022 m.) ir pastarasis rinkinys „Ne vien duona gyvi“. Kas jais domisi, daugiau informacijos gali rasti MČTAU interneto svetainės Senjoro užrašuose.
Neanalizuoju visų išleistų rinkinių turinio, bet apie pastarąjį – „Ne vien duona gyvi“, išleistą 2023 metų pabaigoje, noriu pasidalinti keliomis mintimis.
Džiugu, kad rinkinio išleidimui pritarė beveik visi fakulteto klausytojai – net 27 literatai pateikė eiles arba prozos kūrinius. Juos profesionaliai sutvarkė sudarytojai: Jadvyga Miniotaitė, Kristina Sadauskienė, Jonas Kirtiklis ir redaktorė Vilija Dobrovolskienė. Maketavo ir spausdino „Ridsales“ kūrybinė spaustuvė. Paėmęs į rankas šią knygą, žvelgdamas į spalvotą viršelį, negaliu nuoširdžiai nenusišypsoti.
Pritariu Literatūros fakulteto dekano Jono Kirtiklio leidinio įžangoje pateiktai minčiai, kad „žodžiai nieko nereiškia, jeigu jūs neišgyvenote to, ką šiais žodžiais bandote atskleisti... Rašytinis žodis yra būtinas, kai nori geriau suprasti savo vidinį ir išorinį pasaulį.“
Rinkinio „Ne vien duona gyvi“ eilėraščiai, anot Vigilijos Adomavičienės, – langai į save. Kai išsisakai, imi tikėti, jog išmoksi gyventi ne paskubomis, įsižiūrėsi, įsiklausysi ir pasidėsi į širdį dangaus ir žemės dosnumą, bendraminčių išminties ir sielos grožį. Pasidėsi ir išdalinsi kitiems, kad suvoktume: nepaisant išbandymų – gyventi gera. Ir brandžiame amžiuje paauglystės, o ypač jaunystės prisiminimai suvirpina širdį, priverčia atvirauti, visom vaivorykštės spalvomis „pražysta“ amžiaus nežinančia meilės tema – dovana, kurią priimti iš kito ne visi sugeba. O kai sužinai, kad pagal eilėraščio tekstą kompozitorius sukūrė dainą – tai nuostabu, yra kuo pasidžiaugti ir pasigirti.
Šios knygos kūriniais autoriai atskleidžia gyvuliniuose vagonuose išvežtųjų pas meškas žiaurią būseną, lemtį, apverktiną karo ir pokario metų būvį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi, išgyventus vaizdus iš dienoraščio, 18-19 amžių istorinius įvykius Lietuvoje, žodžius, skirtus „prarastai“ kartai, skatina pažinti pasaulį.
Rinkinio autoriai, su viltimi dėkodami MČTAU rektorei dr. Zitai Žebrauskienei už moralinę ir finansinę paramą, tikisi, kad ji ir ateityje pasišventusiai rūpinsis (tai esminė meilės savastis), kad literatai neužsisėdėtų, drąsintų vienas kitą, knygose parašytu – kirviu neištašomu žodžiu džiugintų skaitytojus.
Kas geriau, negu patys autoriai ar jų kolegos galėtų pristatyti naująjį leidinį „Ne vien duona gyvi“, atskleisti jo dvasią? Senjoro užrašuose savo mintimis apie rinktinėje sudėtus kūrinius dalijasi Nijolė Riaubaitė (Kūrybinio polėkio verdenė) ir Bronė Nainienė (Kūrybos ugnelė).
Romualdas Šimkūnas, MČTAU Literatūros fakulteto garbės dekanas
Kristinos Sadauskienės nuotraukos
