Literatūros fakultete
MČTAU Literatūros fakulteto klausytojai lapkričio pabaigoje sulaukė labai įdomaus svečio – poeto Rimvydo Stankevičiaus. Tai buvo antrasis poeto apsilankymas pas literatus, praėjus maždaug ketveriems metams nuo pirmosios pažinties su šiuo poetu.
Poetas kalbėjo labai paprastai, tačiau labai nuoširdžiai ir įtaigiai. Literatai klausėsi jo pasakojimo ir stengėsi sugerti kiekvieną jo pasakytą žodį. Ką gali žinoti, gal tas žodis kažkam taps ilgai laukta sėkla ir sudygs, subujos bei nudžiugins puikiais vaisiais.
Poetas Rimvydas Stankevičius gimė Elektrėnuose. Pradėjo rašyti, kaip jis pats sako, nuo vaikystės. Būdamas mažas dažnai sirgo ausų uždegimu, ir mama jam deklamuodavo eilėraščius. Visus, kiek tik galėjo prisiminti. Ritmas užsūpuodavo ir skausmo iškankintas vaikas pagaliau užmigdavo.
„Poezija atėjo su skausmu ir ilgam“. Šiais keliais trumpais žodžiais poetas paaiškino, kaip poezija atsirado jo gyvenime. Buvo akivaizdu, kad taip ir atsitiko.
Rimvydas Stankevičius išleido devynias poezijos knygas, vieną eiliuotą pasaką, parašytą pagal lietuvių liaudies sakmes. Dar išleido dvi eseistikos knygas, kad mokytojas diktuotų jas kaip diktantą. Ir ne tik, kad mokytų vaikus gramatikos, bet kad jauniems žmonėms ugdytų vertybes.
Svečias taip pat papasakojo, kad su žmona važinėja po Lietuvos bažnyčias. Jau aplankė tris šimtus šešiasdešimt iš maždaug aštuonių šimtų bažnyčių Lietuvoje. Apsilankymas bažnyčiose jam duoda daug impulso kaip tikinčiam, kaip žmogui ir kaip poetui.
Poetas paaiškino, kodėl kai kurie jo eilėraščiai yra nerimuoti: „Eilėraščiams, kuriais nori išsakyti prasmę, nėra būtinas rimavimas, tačiau jie turi turėti melodiją. O jei eilėraštis tiesiog gražus – jis turi rimuotis“.
Literatai ne tik su dideliu susidomėjimu klausėsi įtraukaus Rimvydo Stankevičiaus pasakojimo apie jo gyvenimo kelią, atvedusį į poeziją, bet ir buvo pasiruošę nemažai klausimų. Vienas jų buvo apie necenzūrinių žodžių naudojimą kūryboje. Štai kaip poetas atsakė į šį klausimą: „Didis žmogus ne tas, kuris nemoka keiktis, bet tas, kuris žino vietą ir laiką tai pasakyti... Keiktis kartais reikia. Taip iš mūsų kūno išeina blogoji energija. Kitaip susergame...“
Belieka tikėtis, kad kito susitikimo su šiuo talentingu žmogumi nereikės taip ilgai laukti, kaip šio, ką tik įvykusio...
Savo įspūdžiais, prisiminimais iš ankstesnių susitikimų su poetu Rimvydu Stankevičiumi Senjoro užrašuose dalijasi Literatūros fakulteto klausytoja Vilija Jurėnienė, kuriai neseniai sukako 96-eri (!). Vilijos širdį palietė skaudi poeto viso gyvenimo išpažintis. „Knygos pristatymo metu įdėmiai, tiesiog įsijautusi klausiausi poeto žiauriai skaudžios išpažinties, skirtos vienai jo gyvenimo atkarpai, kai jis buvo beprieinąs liepto galą“, – rašo Vilija ir cituoja kelis R. Stankevičiaus knygos „Kiaurai kūnus“ eilėraščių ciklo „Blyksnis“ paskutinio eilėraščio posmus:
Todėl lėtai, kaip tik po šventės būna,
Balton tylon baltais keliais išėjome,
Su tais, kurie nerado savo kūnų,
Pas tuos, kurių jie niekad neturėjo.
Nijolė Kudabienė, Literatūros fakulteto seniūnė
Literatūros fakulteto nuotraukos