Mielieji „Muzikos pagrindų“ kurso klausytojai,
nesėkmingai, nutraukti viruso, baigiasi žinių sklaidos, mūsų pasitenkinimo bendravimu mokslo metai. Džiaugiausi visada matydama jus, jausdama smalsumą ir dėmesį. Juk tik tai vedė jus lietui lyjant ir sningant, palikus šiltą kambarį į didesnę erdvę susikaupimui, kelioms valandoms bendrystės su nuostabiu menu – muzika.
Klausėte, žiūrėjote. Prieš akis mirgėjo įvairių menininkų veidai. Tačiau nė karto dar mes neužsiminėme apie artisto gyvenimo ypatumus, apie jo misiją, apie jo valios stiprybę – savo asmeninių nelaimių erdvėje klausančiam žmogui dainuoti apie žydinčias pievas ir džiaugsmu spindintį upės lėkimą. Ar mes galime iš jo mokytis? Ar galime matyti artisto gyvenimo pavyzdžių, kurie daug kam gal galėtų pagelbėti nugalėti ir šiandienines baimes, irzlumą, pyktį ir eiti į šviesą, kurios visada pakaktų, jei jos ieškotume. Šviesa – prisiminimų ryškėjimo takas.
Išėjau į jį, norėdama atsisveikinimui pasiūlyti pažvelgti į vienos, tikriausiai jums girdėtos, jau Anapilin išėjusios dainininkės – Liudmilos Mackonienės – gyvenimą. Ji nebuvo „žvaigždė“, tačiau klausytojams daina, romansu, arija suteikdavo daug malonių akimirkų.
Kasdien klausykime tik tos muzikos, kuri padės mums pamatyti tą langą, už kurio skleidžiasi žiedynai ir ulba paukščiai, tą dangų, kuriame ypatinga šviesa spindi žvaigždės, prisiminti tuos žmones, kurie šviesos take sugrįžta pas mus...
Gražios ir sveikos vasaros!
Pagarbiai,
prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Žmogaus kančia ir scena. Liudmilos Kazanaitės-Mackonienės gyvenimo puslapiai
