Du fakultetai – Literatūros ir Istorijos – šiais mokslo metais pagal „mainų programą“ sėkmingai keičiasi lektoriais. Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis istorikams skaito paskaitų ciklą apie sudėtingą Jėzuitų ordino veiklą, o Istorijos fakulteto dekanė dr. Vida Kniūraitė viename iš balandžio mėnesio užsiėmimų papasakojo literatams apie baudžiavos atspindžius XIX a. lietuvių literatūroje.
Apie baudžiavos laikus, apie įteisintą feodalo galimybę naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu mokėmės mokyklos suole, tačiau buvo pravartu ir prisiminti, ir kitomis akimis pažvelgti į šį sudėtingą laiko tarpsnį. Lektorė profesionaliu istoriko žvilgsniu apžvelgė šį istorinį periodą, primindama baudžiavos atsiradimo prielaidas, pabrėždama skirtingus jos įsigaliojimo laikus Vakarų bei Rytų ir Vidurio Europoje, taip pat Lietuvoje. Pasak pranešėjos, Lietuvoje baudžiavos užuomazgos ėmė rastis jau X-XII a., klostantis ankstyviesiems feodaliniams santykiams. Oficialiai baudžiavą Lietuvoje įteisino Kazimieras XV a. viduryje. O panaikinta ji, kaip pamename iš istorijos, po 1863 m. sukilimo.
Dr. V. Kniūraitė priminė pasaulio autorius, kurių kūryboje regimi baudžiavos atspindžiai. Ukrainiečių kilmės rašytojas Nikolajus Gogolis savo veikaluose „Mirusios sielos“ ir „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“ vaizdžiai aprašė baudžiavą. Pamenate poemos veikėją, siekiantį praturtėti dvarininkėlį Čičikovą, keliaujantį po gyvenvietes ir supirkinėjantį valstiečių darbininkų „mirusias sielas“?
Broliai latviai Kaudzyčiai baudžiavos laikotarpį aprašė realistiniame romane „Matininkų laikai“, kuriame pasakojama apie žemės permatavimą ir išpirkimą, satyriškai perteikiami XIX a. antros pusės socialiniai ir moraliniai procesai Latvijoje.
Ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka, pats buvęs baudžiauninkas, savo pono dėka „išėjęs į žmones“, taip pat rašė apie baudžiavą.
Baudžiavos atspindžių apstu lietuvių autorių kūryboje. Simonas Stanevičius (1799-1848) – vienas iškiliausių XIX amžiaus lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis. Gimė Kanopėnuose, dab. Raseinių raj, smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Mokėsi Kražių gimnazijoje, Vilniaus universitete. Jo politinė pasakėčia „Arklys ir meška“ plito sakytiniu būdu ir nuorašais. Pasakėčioje rašoma apie valstiečio vargus, sunkią nevalią baudžiavos priespaudoje, kaip alegoriją pasitelkiant nuvaryto arklio ir meškos įvaizdžius.
Poetas, istorikas, advokatas Dionizas Poška (1765-1830), pirmojo Lietuvoje muziejaus, vadinto Baubliu, steigėjas, mužiko gyvenimą aprašė odės pobūdžio poemoje „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Įdomu tai, kad pats D. Poška buvo žemvaldys, valdė 500 ha žemės ir turėjo 40 baudžiauninkų. „Mužike! Kurs pasaulio esi geradėju / Dėl ko gi tave niekin, kaip dulkes tarp vėjų? <...> Tavo sopuliai sėdos man širdy giliai,/ Argi jau ir pons tavo tavęs jau nemyli?“, – tokį mužiko paveikslą piešė rašytojas.
Baudžiavos atspindžių galima rasti prozininko, liaudies švietėjo Mikalojaus Katkaus (1852-1944) memuarinio pobūdžio kūrinyje „Balanos gadynė“, lyrinės prozos pradininko Jono Biliūno (1879-1907) „Liūdnoje pasakoje“ ir rašytojos Žemaitės (1845-1921) autobiografiniame pasakojime „Iš baudžiavos laikų“.
Literatų šį pavasarį laukia dar vienas susitikimas su dr. V. Kniūraite – ji žada papasakoti apie istorinę tikrovę Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje.
Jadvyga Miniotaitė
Kristinos Sadauskienės nuotraukos
