Kovo mėnesį Meninio ugdymo fakultetas sukvietė MČTAU bendruomenę į renginį – paskaitą „Dienoraštis – jausmų ir minčių kraitė“. Daug žadanti paskaitos tema ir po paskaitos įvykę pavasariniai pasidainavimai su „Romantikais“ sudomino ne vieną MČTAU klausytoją.
„Jeigu norite tuoj pat ką nors užmiršti, ryte parašykite, kad tai reikia prisiminti“ (Edgar Allan Poe).
„Kas tas dienoraštis iš tiesų: jausmų ir minčių kraitė ar kratinys? Galima ten kartas nuo karto pasisemti idėjų ne tik kūrybai, bet ir gyvenimui? O gal geriau nelįsti į kartais ir ašaromis aplaistytas atvirumo valandėles sau ir nejudinti to, kas jau atgyveno ir telieka užmarštyje? Ir ar kiekvienam būtina rašyti dienoraštį?“
Tokių ir panašių minčių vedini, vildamiesi gauti atsakymus, rinkosi įvairių MČTAU fakultetų klausytojai ir Garbės nariai į pakviesto Literatūros fakulteto dekano Jono Kirtiklio paskaitą apie paslaptingąsias dienoraščio galias, jo rašymo prasmę, motyvus ir naudą.
Tikėdamasis, kad „išklausę mano mintis, gal ir jūs suabejosite nerašymu“, lektorius pradėjo nuo aktorės Fainos Ranevskajos atviro iššūkio publikai: „Galvokite ir kalbėkite apie mane ką tik norite. Juk katei nesvarbu, ką apie ją mano pelės...“. Nors ir liko neaišku, ar tai vidinio skausmo padiktuotas sielos šauksmas, ar gražios moters poza, bet iš jos dienoraščio išslydusi eilutė rodė atvirumo sau būtinybę.
Dienoraščio rašymo privalumai buvo patvirtinti ir kitų mąslių žmonių mintimis: „Jei vakare neišdėstai dienos įvykių ant popieriaus lapo, vadinasi tai lieka neapmąstyta. Rašydamas gali gilintis į detales ir negali savęs suklaidinti.“
Per Isadora Duncan, Coco Chanel, Édith Piaf, Marko Twaino ir kitų garsių asmenybių užrašytus išgyvenimus, buvo parodytas kiekvieno dienoraščio asmeninis rašymo stilius, skirtingi poreikiai ir individualus požiūris. Jei moterys savo užrašuose dažniau fiksuoja audringų jausmų proveržius, vyrai labiau mėgsta žymėtis faktus ir įvykius.
Kad išsamiau pagrįstų jausmų atskleidimo ir net jų paleidimo naudą ir būtinybę, J. Kirtiklis gilinosi ir į visuomenei būdingus, nelabai gyvenimą proteguojančius nusiteikimus: nerimą, depresiją, baimę ir prokrastinaciją, nenutylantį „minčių malūną“. Ir atskleidė šių negatyvių jausmų išdėstymo dienoraštyje naudą.
Kad paskaitos metu susimąstėme, rodo ir nugirstas dviejų klausytojų pokalbis. Viena klausė: „Kada geriau rašyti dienoraštį? Ryte ar vakare?“
Kita pašnibždėjo: „Gal svarbiau ne laikas, o tikras vidinis noras. Panašiai kaip šaldytuvo durelių varstymui nesvarbus nei pusdienis, nei pavakarys. Mus stumia noras, kuriam sunku atsispirti. Gal ir susitikimui su savimi dienoraščio lapuose reikia tik vidinio postūmio?“
Po kiek laiko: „Tu teisi, prieš keliolika metų teko nakvoti viename kambaryje su dar keturiomis draugėmis. Jos vakarais lošė kortomis, o aš - ne. Aš rašiau...“
Po paskaitos Meninio ugdymo fakulteto dekanė Izabelė Bražiūnienė padėkojo kolegai už prasmingas, nors ir nelengvas mintis, už nuostabią kelionę po dienoraščio subtilybių ir paslapčių pasaulį. Ji pajuokavo, kad romantinio muzikavimo ansamblis „Romantikai“ savo dienoraštį rašo dainomis. Dainuojant išsivalo pasąmonė, užsimiršta nerimas, visi rūpesčiai ir skausmai. Dekanė pakvietė visus dainuoti drauge, o dainų tekstai buvo rodomi ekrane.
Klausytojų susikaupimą nuliūliavo pavasariniai ansamblio „Romantikai“ moterų balsai, palydimi Antano Pociūno subtilių akordeono garsų, kviesdami žiedus į žemę ir į mūsų dienas. O kvietimas dainuoti visiems kartu išties pradžiugino ir pakylėjo.
Gaila, tik, kad dalyvavusiųjų buvo mažoka. Tuo pačiu metu tą pirmadienį vyko daug kitų užsiėmimų, o Turizmo fakultetas organizavo aplinkos tvarkymo talką. Šaunuoliai!
Lilija Šličienė, Literatūros fakulteto klausytoja
\
Izabelės Bražiūnienės nuotraukos
