Kūryba yra šventas dalykas ir niekas neturi teisės žmogui neleisti prie jos prisiglausti. (Algimantas Grabauskas)
Jau dvidešimt metų Literatūros fakulteto klausytojai, anot fakulteto išminčiaus, šviesios atminties Algimanto, glaudžiasi prie to „švento dalyko“. O dienos šviesą išvydęs, dar spaustuvės dažais alsuojantis ir rudens spalvomis pasidabinęs, šeštasis Literatūros fakulteto klausytojų kūrybos rinkinys „Vilties versmės“ – tai šių metų (2022) lapkritį dvidešimtmetį mininčiam fakultetui, tikras dvidešimties autorių (ar ne simboliška?!) jausmų ir minčių nupintas kūrybos Versmių Vainikas! Gal simboliška ir tai, kad prie to Vainiko daugiausia prisidėjo aštuoniasdešimties metų slenkstį peržengę ar prie jo gerokai priartėję klausytojai.
Pirmieji fakulteto leidiniai gimė kaip inicijuotas ir vykdytas poeto, filosofo, Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros docento Liutauro Degėsio, Neformaliojo suaugusiųjų švietimo projektų konkurso projektas: „Pilietinių apraiškų studija Trečiojo amžiaus universitete“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos išleisti studijos dalyvių esė rinkiniai „Ta palaiminga klevų šviesa“ (2006 m.) ir „Ne ta žvaigždė“ (2007 m.) – to projekto materialus rezultatas. Nemaža vandens ištekėjo ir įtekėjo kol tos fakulteto Versmės įgavo dabartinę tėkmę. Pasikeitė ne viena karta, įliedama ir savo sroves. Džiugu, kad iš devynių tuometinių studijos dalyvių, pateikusių rašinius į minėtus leidinius (fakultete tada buvo apie dvidešimt trisdešimt klausytojų), tų Versmių vis dar neapleidžia mūsų ilgaamžiai veteranai, garbės nariai Vilija Jurėnienė ir Alfredas Naktinis. Vilija vis „paklibina duris į praeitį“, leidžia knygas, pasakoja šmaikščias tarmiškas „baikas“, Alfredas – vis kuria širdį glostančias eiles, o nevengdamas bendradarbiauti su kompozitoriais, toliau rašo įvairaus turinio dainas ir giesmes.
Nuo 2016 metų Literatūros fakulteto kūrybą į dienos šviesą, su rektorės dr. Zitos Žebrauskienės palaiminimu, palydi jau pats MČTAU: „ Minties verpetuose“, 2016 ; „Gyvenimo tėkmėje“, 2019 ; „Minčių keliais“, 2021.
Fakulteto kūrybos Versmės vis gilėja ir platėja, o solidžių leidyklų ir spaustuvių leidžiami rinkiniai nuolat storėja.
MČTAU Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis „Vilties versmių“ įžangoje pateikia E. M. Hemingway mintį: „Gera proza panaši į aisbergą, kurio septynios aštuntosios slypi po vandeniu“. Nesu literatūros specialistė, bet man atrodo, kad prie tų „aisbergų“ galima būtų priskirti ir poeziją. Apie tai, aišku, geriausiai gali pasakyti mūsų fakulteto gausus poetų būrys, nors patiems autoriams paprastai sudėtinga vertinti savo kūrybą ar matuoti tų „aisbergų“ apimtis. Tačiau pradedant nuo „Vilties versmių“ pirmojo puslapio ir mūsų poetės Vigilijos Adomavičienės išreikštos švelnios pagarbos mokytojams, iš gelmių besiverždamos mūsų Versmės, atveria ir savo gausius klodus, restauruoja išsaugotą turtą bei, dosniai jį dalindama iki rinkinio pabaigos, stengiasi, kad anot Justino Marcinkevičiaus, „… išeidami paliktų kelią... paliktų šiltą gerą žodį, žvilgsnį... kad ir kiti turėtų ką palikti“, – kaip pastebi ir poeto žodžių padrąsinta, neseniai iš atminties palėpės ištraukusi ir savo turtą, mūsų Audronė Andrijauskienė. Tematika be galo įvairi ir prasminga. Gausu pamąstymų apie visagalį laiką, laikmečio atspindžius, amžinybę, tėvynę, gamtą, rudenį, tremtį. Ir „kraujo upes“, kurios, pasak poetės Er Minijos, niekur nedingsta, ir siaučiantį virusą. Yra ir humoro, ir alegorijos, ir patarimų, pvz., „Kaip paliauti gerti?“ Galima sužinoti, ar kalba medžiai, pajusti, ko verkia vieškelis. Daug realių, tikrų išgyvenimų, įvykių, juk „viskas, kas buvo tikra, niekada neužsimiršta, palieka gilius pėdsakus“, – tvirtina mūsų garbės dekanas Romualdas Šimkūnas, „brisdamas per prabėgusius gyvenimo metus“. Onutė Grigaliūnienė paberia ir žiupsnelį paguodos:
Tik neliūdėk –
Klevų viršūnių toks raudonis,
Kai saulė blyksteli,
Voratinkliuos rasos lašeliai
Sužiba deimantų akutėm.
Tik neliūdėk,
Ieškoki džiaugsmo paprastai savam kamputy.
Juk viskas greit praeina.
Juk viskas greitai keičias, mainos.
Svarbiausia būti ir norėti būti,
Kol išdainuosi savo dainą...
Rinkinį vainikuoja Dalia Vabalienė, išmintingomis, jautriomis pasakėlėmis ir apsakymais, natūraliai į Versmes įliejusi savo talentu trykštantį, gaivų šaltinį. Manau, kad „Vilties versmės“ gali ne tik sudominti ar atgaivinti prisiminimus, bet ir praturtinti bet kurį skaitytoją. Tame įvairiaspalviame Vainike kiekvienas gali surasti kažką sau.
Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytojai
Rasos Pakalkienės nuotrauka
