Vienokius ar kitokius klimato pokyčius matome ar jaučiame visi, o mokslininkai jau senokai fiksuoja pasaulinio klimato atšilimo pasekmes ir skelbia pavojų žmonijos egzistencijai.

Keletą dešimčių kelionėse po pasaulį praleidęs ir visų kontinentų natūralaus gyvenimo vaizdus užfiksavęs švedų kilmės fotografas Matias Klumas teigia pastebėjęs milžiniškus „subtiliausių klimato niuansų“ pakitimus. Jo nuomone, dėl tų pakitimų smarkiai pažeisti, kad ir Borneo salos tropiniai miškai. Kai kurie medžiai ten jau nebebrandina sėklų, o kai kurie gyvūnai – ties išnykimo riba. Jis įspėja, kad ekosistema yra kolapso būsenos: „Dauguma žmonių Borneo salą įsivaizduoja kaip vešlų, egzotišką prieglobstį, tačiau miškai jau nebe tokie, kokie buvo. Dėl klimato kaitos nebegirdėti ir gibonų riksmo“. Baimę jam kelia tai, kad užaugę jo palikuonys nepamatys nei koralinių rifų, nei tropinių miškų.

Nemažesni paukščių rūšių ir ekosistemų pakitimai pastebėti Jungtinėje Karalystėje – grėsmingai sumažėjo bendras paukščių populiacijos produktyvumas Orknėjų salose dėl sumažėjusių maisto išteklių, susijusių su nenormaliai pašiltėjusiu jūros vandeniu.

Nuolat gausėja akivaizdžių jūrų ekologijos pažeidimo pasekmių. Bioįvairovės ir jos buveinių degradacija, užteršimas pavojingomis medžiagomis bei didėjančios klimato kaitos pasekmės – tai tik keletas labiausiai matomų pavojaus ženklų. Šiaurės Rytų Atlantas, Viduržemio ir Juodoji jūros – tai trys iš septynių pasaulio jūrinių regionų, kur labiausiai reikia atnaujinti žuvų atsargas, o jūrinė Baltijos regiono ekologija vertinama kaip beveik nesugrąžinamai pažeista. Tačiau, kaip teigia senovės išminčiai – „Nil novi sub sole“ (Nieko naujo po saule). Tik prieš tūkstantį metų, kai Europos ir Šiaurės Amerikos klimatas buvo šiltesnis nei dabar, Anglijoje, Šiaurės Vokietijoje, Lietuvoje ir Latvijoje buvo auginamos vynuogės, o Grenlandijoje kolonistai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, nes ten augo vešlios sultingos žolės, dėl ko ir ši sala pavadinta „žalia šalimi“ – Grenlandija. Bet XII amžiuje, nuo VIII a. besitęsiantis, šilto klimato laikotarpis baigiasi. Saulės aktyvumas mažėja, klimatas tampa drėgnesnis, poliariniuose vandenyse atsiranda ledo laukų, kurių anksčiau čia nebuvo. Europoje prasideda „mažasis ledynmetis“ – šalto ir nepalankaus klimato periodas. Žiemos tapo ilgesnės ir šaltesnės. XV a. žiemos sezonų vidutinė oro temperatūra 0,5 – 0,6 laipsnio žemesnė nei XIV a. Į pietus traukiasi plačialapių miškų augmenija. Prasideda dramatiškas Grenlandijos gyvenviečių nykimas nuo šalčio, bado ir epidemijų. Sunkius laikus gyveno ir Islandija. Nuo XIV a. vidurio islandai turėjo visiškai atsisakyti grūdinių kultūrų auginimo, išnyksta dar nuo ankstesnių amžių užsilikę miškų ploteliai.

Manoma, kad Lietuvoje klimatas pastebimai atvėso XIV-XV a. ir išsilaikė iki XIX a. vidurio. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, klimatas labai nepastovus, daug šaltų žiemų, sausrų, lietingų vasarų, dažnai siautė badas, maras, įvairios epidemijos. Metraščiuose aptinkami tokie įrašai:

1310-siais lietingais metais: „Dėl dažno lietaus, blogo oro, staigaus polaidžio Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje kilo toks didelis badas, kokio niekas neatsimena ir iš protėvių negirdėjo“.

1314-1315 m.: „Krašte vėl kilo toks baisus badas, kad žmonėms maistui neužteko žolių, šaknų ir pan. Tėvai žudę ir valgę savo vaikus, o vaikai tėvus, dar kiti badą marinę valgydami lavonus ir kritusius gyvulius. Po to baisaus bado sekė ne mažiau žiaurus maras, išklojęs krašte nepaprastą daugybę žmonių. Lenkijoje, Prūsijoje ir Lietuvoje liko nenuimtas derlius.“

1460 m.: „... ypatingai šalta žiema tęsėsi iki kovo 20 d. Baltijos jūra visiškai užšalo, pėsčiomis buvo galima nueiti ledu iš Liubeko ir Stralsundo į Norvegiją, o iš Talino – į Švediją“.

1473-1474 m. Sausra, karščiai, badas ir maras: „... didžiai gyvoliai krito ir žmonės mirė, kaipogi neįprasta kaitra ir giedra išdegino ne vien javus ir veją, bet ir krūmus iš šaknų, pačios upys taip buvo išdžiuvusios, jog patį Nemuną ties Ragaine perbristi galėjo. Tokia giedra atvedė baisius badus ir visuomenius marus gyvolių ir žmonių; laukuose ir pilėse, kalnuose ir giriose visur svietas mirė, it lapas krito“.

1486 m. vėlyvi pavasario šalčiai ir sniegas: „... gegužės antrąją iškrito tiek sniego, jog buvo galima važinėti rogėmis; to paties mėnesio 21-ją dieną iškrito sniego iki pusės blauzdų ir buvo baisus speigas“.

Ypač vėsus Europoje buvo XVII amžius. Dažnos šaltos žiemos, sausringos arba lietingos vasaros. Metraščiuose atsiranda pastabų, jog upės ir ežerai iššaldavo beveik iki dugno, o visa kas gyva juose žūdavo. Daug pasitaikė ir kitų pavojingų meteorologinių reiškinių. Žiemų vidutinė oro temperatūra šeštame-aštuntame dešimtmečiuose buvo 0,6 – 0,8 laipsnio žemesnė nei XVI ir XVII amžiuose. Alpių ir Skandinavijos kalnų ledynų plotai maksimumą pasiekia antrame ir penktame dešimtmečiuose.

1607 m. neapsakomai rūsti žiema, pavadinta „didžiąja žiema“ Europoje ir Šiaurės Amerikoje: „Europoje ji prasidėjo gruodžio 21 d., kulminaciją pasiekė sausio 20 d., užšalo visos upės, net ir Temzė, kurioje laivai įšalo lede; užšalo Baltijos jūra ir Badeno ežeras, dar net po gegužės 15 d. vaikigaliai prie Dancigo čiužinėjo ant ledo“.

1610 m. sausra. „... gaisrai nusiaubė ištisus miestus ir kaimus. Gaisras sunaikino beveik visą Vilniaus miestą, išliko tiktai priemiesčiai. Sudegė 10 įvairių šventyklų, Jėzuitų akademija, iš dalies Žemutinė pilis ir, kaip rašo amžininkai, 4700 įvairių pastatų. Senoji Lietuvos sostinė išnyko beveik visiškai“.

1708-1711 m. siautė badas, maras ir kitokios epidemijos: „Pirmiausia badas apėmė Žemaitiją ir Vilniaus apylinkes. Valstiečiai neturėdami ko valgyti paliko tuščius namus ir bėgo į Vilnių, nes pasklido gandas, kad ten valdžia badaujantiems duodanti duonos. Į Vilnių priplūdo alkanų žmonių minios. Tačiau niekam nerūpėjo juos šelpti“. Apie šį badą išliko visa tai mačiusio Zaluskio laiškas, rašytas Vilniuje 1710 m. Ten rašoma: „Pas mus yra vargas, kokio nei istorijoje nerasi, nei senųjų atmintis nežino. Rugių bačka – 60 auksinių. Į Volyniją iš čia yra siunčiami vežimai javų pirkti. Kareiviai iš kaimiečių viską išplėšė; tūkstančiai vyrų išblyškę, išgąsdinti, suvargę, su žmonomis ir vaikais suplaukė į Vilnių elgetaudami, o jiems išmaitinti vargu visos provincijos užtektų. Tie žmonės užtvino kaip dideli vandens, krinta kaip musės: kasdien visos gatvės pilnos mirusių lavonų. Vežimais jie yra vežami į duobę, kaip malkos. Kai išvelkamas koks padvėsęs arklys ar kitas gyvulys, būriai subėga, pešdamiesi lupa ir valgo. Katės ir šunes yra jų laikomi gardumynais, jei tik kur gali sugriebti. Kai kurie išbėga į kaimus ir uždega tvartus, kur gyvuliai yra laikomi, ir paskui apdegusius ryja. Kai kurie už Vilniaus išbadėję kaimiečiai išžudė ponus dėl maisto, išsidalijo turtą ir iškriko valkiotis. Kai kurie ėmė ėsti mirusių žmonių lavonus. Buvo rasta daug net smuklininkų, kurie užeinančius pas juos pakeleivius nužudė, mėsą druska susūdę, statinėse laikė“. Nuo bado ir maro tuomet išmirė daugiau kaip trečdalis Lietuvos gyventojų. Daugelyje vietų išnyko sodybos ir ištisi Lietuvos plotai pavirto dykumomis“.

XIX a. baigiasi istorinio laikotarpio „mažasis ledynmetis“ – šalto ir nepalankaus klimato periodas, prasidėjęs XIV a. Klimato sąlygos palaipsniui švelnėja, iš lėto ima kilti metų vidutinė oro temperatūra. Trečiame-septintame dešimtmečiuose lietingi metai dažnai kaitaliojosi su sausringais, derliai nukentėdavo nuo vasaros šalnų ir krušos. Amžiaus pabaigoje – aukšti potvyniai Nemune ne kartą užliejo Kauną ir Rusnę.

1813 m. šalta, snieginga su dažnomis pūgomis žiema: „Kai rusai atgavo Vilnių, lavonų buvo tiek daug, kad tokią šaltą žiemą juos palaidoti buvo milžiniškas darbas. Antakalnio priemiestyje užkasta 5 tūkstančiai sušalusių, mirusių nuo žaizdų, šalčio ir bado. Sausio mėn., kai šalčiai atlėgo, sudeginta daugiau kaip tūkstantis lavonų. Nuo itin didžiulio laužo pasklido nuodingas miazminis oras, sukėlęs baisias nepagydomas karštines. Atsitraukianti prancūzų kariuomenė sukėlė masinius gaisrus Kaune.“

1847 m. birželį-liepą Vilniaus apskrityje 8 kartus krito kruša. Nederlius, badas, audros: „Naručio ežeras padarė savotišką stebuklą. Tuo metu Vilniaus gubernijos gyventojams grėsė badas. Ištiko visuotinis nederlius. Birželio mėnesį siautėjo neregėta audra. Kelius nepravažiuojamai užvertė išrauti medžiai. Ežeras šėlo. Bangos atsimušusios į krantą, išmesdavo smulkių skanių žuvelių – aukšlių. Krante jų prikrito tiek daug, kad pakrančių gyventojai jas vežė vežimais, džiovino žiemą, kai kiti mirė iš bado, maitinosi, net aukšlių duoną kepė. Audros, nors jau mažesnės, žuvų šitaip išmesdavo dešimt dienų ir, kas keisčiausia, tai į vieną, tai į kitą krantą paeiliui.“

Be abejo, šiuolaikinė civilizacija, mokslo ir technikos pasiekimai suteikia didesnį atsparumą neigiamai klimato bei kitų gamtos veiksnių įtakai, tačiau ateities prognozės nedžiugina. XXI amžiuje numatomas tolesnis globalios vidutinės temperatūros augimas, o Lietuvoje iki 2100 m. pagal įvairius scenarijus augimas gali siekti maždaug 5 laipsnius.

Dėl klimato pokyčių vasarą kils oro temperatūra, mažės santykinis oro drėgnumas ir debesuotumas, dažniau bus fiksuojamos intensyvios liūtys, audros, perkūnijos. Žiemą – dažnesnė orų sąlygų kaita, aukštesnė oro temperatūra, didesnė santykinė drėgmė, didesnis debesuotumas. Vidutinė oro temperatūra žiemos sezonu mūsų šalyje bus artima nuliui, o tai biologiniu požiūriu itin nepalankios sąlygos žmogaus organizmui. Pailgės augalų vegetacijos trukmė, augimo arealai pajudės šiaurės link, didės augalų produktyvumas, sustiprės grybų dauginimasis ir jų alerginis poveikis, didės žiedadulkių koncentracija ore. Vasarą sumažės kritulių, didės aukšto slėgio laiko pasikartojimas, o tai lems ir atmosferos užterštumo didėjimą mieste. Kils pavojus žmonių sveikatai dėl dvigubo oro teršalų ir karščio poveikio. Augs gaisrų tikimybė. Žiemos metu energetinės sąnaudos šildymui mažės, kai tuo tarpu vasarą augs energijos poreikis kondicionavimui ir šaldymui. Numatomas stratosferos vėsimas gali sustiprinti ozono skilimo reakciją katalizuojančių dujų poveikį, dėl to išaugs žemę pasiekiančios ultravioletinės radiacijos kiekis. Lietuvoje žiemą dar stipriau jausis saulės šviesos stoka, o tai gali sukelti depresijos atvejų padažnėjimą. Susilpnėjus imuninei sistemai daug stipriau gyventojus paveikti gali klimato pokyčių įtakotas užkrečiamų ligų plitimas. Išaugs ir dabar vyraujančių vakarinių krypčių vėjų pasikartojimas. Vasarą dar dažniau pūs šiaurės vakarų, kitais metų laikais – pietvakarių vėjai.

Poveikis sveikatai yra viena pagrindinių globalios vidutinės temperatūros augimo pasekmių. Jau dabar stebimi kai kurie klimato kaitos poveikiai visuomenės sveikatai: papildomas mirtingumas susijęs su karščiu Europoje, kraujasiurbių vabzdžių ir erkių platinamų ligų pokyčiai kai kuriuose regionuose, žiedadulkių sezoniškumo pokyčiai šiaurinėse platumose. Nors žmogus ir prisitaiko prie klimato ir gamtos kaitos, fiziologiškai jis reaguoja į aplinkos sąlygas, įskaitant oro temperatūrą, drėgmę, vėją, saulės radiaciją. Žinoma, kad daug daugiau žmonių miršta nuo širdies infarkto karštuoju metų laiku, nei šaltuoju. Tūkstančius gyvybių kasmet nusineša tropiniai ciklonai, uraganai ir potvyniai. Nekatastrofiški atmosferos reiškiniai taip pat veikia žmogaus sveikatą. Oro, klimato ir sveikatos ryšys gali būti ir netiesioginis – vandens, oro, maisto kokybės ir kiekio pasikeitimai, ekosistemos, infrastruktūros, žemės ūkis.

Atsižvelgiant į tokio scenarijaus galimybę, yra priimta įvairių tarptautinių dokumentų ir nacionalinių teisės aktų dėl klimato kaitos ir susijusių veiksnių. Pagrindinės veiklos kryptys: prognozuoti, įspėti (informuoti, signalizuoti apie pavojų), užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms (prevencija). Lietuvoje numatomos šios Sveikatos apsaugos ministerijos priemonės: rekomendacijos, kaip apsisaugoti nuo karščio bangų ir kitų ypatingai nepalankių sveikatai aplinkybių, visuomenės informavimas, LR Vyriausybės nutarimas dėl gelbėjimo darbų ir potvynių padarinių likvidavimo, vykdomas žiedadulkių, nuo 1986 m. kraujasiurbių vabzdžių, erkių monitoringai, alerginių susirgimų analizė ir kitos klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo priemonės.

Atsižvelgiant į orų poveikį sveikatai, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie LR Aplinkos ministerijos nuo 2008 m., balandžio- rugsėjo mėnesiais skelbia ultravioletinės spinduliuotės indekso (UVI) prognozes, kurios sudaromos 12, 36 ir 60 valandų išankstumu. UVI visada pateikiamas vietos saulės vidurdieniui, t y. momentui, kai saulė yra aukščiausiai danguje (zenite). Lietuvoje vietos saulės vidurdienis yra apie 13 val. 30 min. Nuo 2008 m. vasaros pradėtos skelbti karščio ir diskomforto indekso prognozės dienos metui, prie aukščiausios prognozuojamos temperatūros. Didiesiems Lietuvos miestams prie prognozuojamos temperatūros ir vėjo greičio šaltuoju metų sezonu teikiamos vėjo žvarbumo indekso (VŽI) prognozės.

Nijolė Riaubaitė, meteorologė, Literatūros fakulteto klausytoja

Literatūra:

Bukantis A. Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI-XX amžiuose, Vilnius: Geografijos inst., 1996, 197, [1] p.: iliustr.

Riaubaitė N. Kodėl negirdėti Gibonų riksmo. Tėviškės gamta. Nr.3, 1999.

Konferencijos „Orų ir klimato poveikis žmogui“ medžiaga. Vilnius, 2008 m. balandžio 22 d.

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis

NAUJI KLAUSYTOJAI Į MČTAU PRIIMAMI NUO Š.M. RUGSĖJO 2 D. IKI RUGSĖJO 30 D. DAUGIAU INFORMACIJOS SKELBIMUOSE