O tu netikėk žilais plaukais
O tu tikėk melsvais laiškais
Medžiais tikėk,
Savimi, vandeny atspindėta , tikėk. /M. Martinaitis/
 
Apie jaunystę, jaunus žmones rašoma dažnai. Jaunystė – tai kaip žydintis medis, kaip gėlė. Bet aš noriu kalbėti apie žmogaus rudens amžių ar net žiemą. Metų laikai visi gražūs, o kaip žmogus, sulaukęs, sulaukęs brandaus amžiaus – senatvės, ar jis eina lygiu keliu. Ar į pakalnę? O gal jis kyla į kalną? Kas yra senatvė? Kuo gražus senas žmogus? Plaukai sidabriniai, o veide raukšlelės tarsi artojo išartos vagelės. Rankos vertos pagarbos – daug dirbo, jų gyslelės lyg upeliai, bėgantys per pievą. O akys, tos prigesusios žvaigždės – daug mačiusios, dažnai ir pavargusios, mąslios. Man nėra negražių žmonių. Įžvelkime pagyvenusio žmogaus veide tik jam  būdingą grožį. O ypač nuostabu, kai tas senelis nors ir liūdnas, bet nepiktas.
 
Sakoma, kad „per ilgą laiką ir akmuo apsamanoja“. Bet mes ir tie mūsų senukai ir senutės kaip tie akmenėliai riedame iš lėto, bet vis dar į priekį. Prezidentas Vladas Adamkus, jo žmona Alma sulaukę garbaus amžiaus, gyvena turiningą, visavertį gyvenimą, bendrauja su visuomene. Akademikas Zigmas Zinkevičius, vis dar rašo mokslinius darbus, tyrinėja mūsų pavardžių kilmę, garbingą Lietuvos praeitį, mūsų kalbos grožį, jos reikšmę kalbotyrai. Dirba nepaprastai reikalingą lietuvių tautai dabą. Jo sesuo, geologė, habilituota mokslų daktarė Ona Kondratienė, būdama per 80 metų, vis dar intensyviai dirba mikroskopu, talkininkauja įvairių sričių mokslininkams, rašo mokslinius straipsnius. Profesorius Vytautas Landsbergis taip pat žengia tik į priekį – aktyviai reiškiasi Lietuvos politiniam gyvenime ir Europos parlamento veikloje. Daug kas, ypač pagyvenę žmonės, mėgsta Filomenos Taunytės knygas, kuriose gausu linksmų, ironiškų minčių apie mūsų kasdienybę, daug medicinos žinių. O Galina Dauguvietytė šmaikščiai prisimena savo linksmą gyvenimą, įdomi pašnekovė televizijos laidose.
 
Pasaulio istorijoje gausu garsių ilgaamžių. Mikelandželas, kuriam iki 89 gimtadienio buvo likusios kelios dienos, vis dar kūrė skulptūras, tapė, rašė dvasingas eiles Vokiečių rašytojas, mąstytojas, gamtininkas Johanas Volfgangas Gėtė draminę poemą „Faustas“ kūrė jau brandaus amžiaus, užbaigė  būdamas per 80 metų. Joje reiškė tikėjimą žmogaus protu, kūrybine galia, egzistencijos prasmingumu. Virš 70 metų Tomas Manas, vokiečių rašytojas, sukūrė romaną „Daktaras Faustas“ bibline tema.
 
Ir mes, Trečiojo amžiaus universiteto senjorai – literatai, tikrai nesame apsamanoję akmenėliai. Mūsų literatų, sulaukusių garbaus amžiaus, yra tikrų šaunuolių: Aldona Jagminienė, Vilija Jurėnienė, Tamira Žalėnienė, Albinas Motiejūnas, Jonas Drazdauskas ne tik mieli seneliai ar mielos močiutės, bet ir aktyvūs literatūros fakultete: rašo, kuria, įdomiai pasakoja. O jau Vilija Jurėnienė (!) pilna energijos, atrodo, jos jaunystė, praeitis jai ilgam davė sparnus.
 
Taigi mes, paprasti pagyvenę žmonės, esame taip pat reikalingi ir naudingi šeimai ir visuomenei. Mažiems ir paūgėjusiems vaikaičiams reikalinga močiutės meilė, senelio patarimai. Poetai Salomėja Nėris, Anzelmas Matutis, Janina Degutytė, Vytautas Skripka, Aldona Puišytė ir kt. aukština močiutę už gerumą, rūpestį, pasakų išmintį. Juk „Ji kas rytą mus kėlė iš miego. Mokė vaikščioti, juoktis, kalbėt“ (S. Nėris). Vaikaitis dėkoja „už kamarėlę slaptą, slaptą su uogiene ir medučiu ir už riestainį, kiškio keptą po ąžuolu šimtamečiu“. Linki jai dar šimtą metų žydėti obelėle (A. Matutis), „Ant močiutės rankų volungėlė gieda (J. Degutytė), „Šviečia daržely gera šypsena“ (V. Skripka), „Švyti senelės akys – iš balto miesto anūkų laukia“ (A. Puišytė).
 
Žymusis gruzinų solistas Vachtangaa Kikabidzė dainuoja – „мои года – моė богатство“ (Mano metai – mano turtas“).
 
Tad ilgo amžiaus sulaukęs žmogus ne pasigailėjimo vertas, o pagarbos. Jis yra gyvas praeities liudininkas ir gali daug mums apie ją papasakoti, patarti, pamokyti. Romėnai sako: „jaunesnysis jautis mokosi iš vyresniojo“.
 
Taigi „seni me būsime tik tuomet, jei tuo tikėsime“ (lotyniška sentencija). Wayne W. Dyer knygoje „Amžių išmintis“ rašo: „Vertinkite senėjimo požymius kaip ženklelius už nuopelnus ir stenkitės matyti savo nesenstančią dalį“. Šioje knygoje rasime nemaža senovės mokslininkų patarimų, kuriais galime pasinaudoti. Būtina džiaugtis gyvenimu, mylėti žmogų už jo gerumą, meilę kitiems. „Kiekvieną dieną tyliu padėkos ritualu palaiminkite gyvulius, saulės šviesą, lietų, orą, medžius ir žemę“. Nepamirškime džiugių švenčių, linksmų dalykų, kurie sukeltų juoką. „Vaikščiokite į koncertus, humoro klubus, žiūrėkite juokingus ir kvailus filmus. Būk vaikas, būk vaikas – nuolat kartokite sau šį vertingą patarimą“. Nenuvertinkime savęs, nepasiduokime impulsui save apibudinti kokiais nors niekinančiais žodžiais: neturiu gabumų, niekados nesidomėjau, jau nebesuprantu. Autorius tvirtina: „Jums netruks gabumų ir patiks viskas, kuo nuspręsite užsiimti“. O išminties semkimės nuo lopšio iki kapo. Įžymiųjų gyvenimas primena, kad
„galime būti dideli,
O išeidami iš šio pasaulio
palikti pėdsakus laiko smėly“. 
 
Palmira Toma Lašienė, Literatūros fakulteto seniūnė

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 216 kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p. This email address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT457290000001700205

Žemėlapis

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETUI – 25-ERI!