Reportažas iš auditorijos
Balandžio 25 d. Istorijos fakulteto klausytojams paskaitą „Lietuvos valstybės šimtmečio problemos“ skaitęs prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas sutiko pasidalinti savo mintimis bei įžvalgomis ir su MČTAU svetainės lankytojais.
Nepriklausomybės paskelbimo 100-čio proga, apmąstant kelią į savo valstybės atkūrimą, svarbu prisiminti, kaip tautos lyderiai, intelektualai sutelkė visuomenę valstybės atkūrimui, kaip sunkiai pasiekta pergalė ir primena, kad laisvės laimėjimą turime itin branginti, semtis stiprybės iš praeities.
Valstybės atkūrimą dažniausiai matome tik Lietuvos Tarybos veikloje, kaip poterius mokomės jos nutarimus, stebėdamiesi, kaip 20-ies lyderių grupė – Lietuvos Taryba, Vokietijos okupacinio režimo faktiškai uždaryta Vilniuje, trikampyje tarp šv. Jurgio 24-6 (J. Vileišio butas), Aušros vartų 21 (Lietuvių mokslo draugijos patalpų, kur dirbo J. Basanavičius) bei Didžiosios 30, kur buvo LDNKNŠ kambariai) gatvių, sutelkė lietuvių mases ir atkūrė valstybę.
Žinoma, lietuvių tautinis sąjūdis nuo 1904 iki 1915 m. padeda stiprius pagrindus kovai už savarankiškumą, nes per draugijas ir spaudą – o tai apgalvota kampanija – inteligentija surado bendrą kalbą su valstietija, valstiečių kultūra imta laikyti „tautinės kultūros“ stuburu. Karas atnešė daug nelaimių, bet drauge išjudino mases – koks bus tautos likimas po jo, ką konkrečiai daryti?
Karo metu tarp Rusijos ir Vokietijos imperijų, lietuvių žemėms patekus į kovų verpetą, fronto linija, Vokietijai puolat, pereina per Lietuvą. Į Vilnių paplūsta pabėgėliai, padegėliai, tremiamieji į Rusijos gilumą žmonės. Todėl 1914 m. lapkrityje Vilniuje susikuria Lietuvių draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti (LDNKŠ), kuriai vadovavo Dūmos narys Martynas Yčas, jos vicepirmininku buvo Antanas Smetona. Vokietijos kariuomenei artėjant prie Vilniaus, M. Yčas su didesne puse vadovybės ir keliais šimtais tūkstančių pabėgėlių bei imperijos valdžios tremiamieji pasitraukia į Rusiją, Vilniuje šelpimo draugijos skyriui lieka vadovauti A. Smetona. Vilniuje lietuviai nusistatė: Lietuvą tveriant – lietuviai tesprendžia, o ne mažumos“. Nugalėjo – „lietuviai tesprendžia“. Visos išsivaduojančios tautos ėmė remtis tautine demokratija, tačiau tautinėms mažumoms lietuviai pripažino visišką liuosybę ir teisę vartoti savo kalbą, kultūros ir savivaldos autonomiją, bet valstybės kalba turi būti lietuvių“. Todėl Taryba 1918 m. pabaigoje papildys savo gretas gudų ir žydų politikais, pritars teisinei apsaugai dvarams.
Lietuva turėjo tapti karalyste – taip nutarta Antrojoje lietuvių konferencijos Lozanoje 1917 m. lapkričio 2-10 d., kurioje dalyvavo ir Lietuvos Tarybos nariai, ir 1917 m. gruodžio 8 d. Vilniuje, Lietuvos Tarybos posėdyje. Iš 20 Tarybos narių „už“ monarchiją balsavo 14, 1 susilaikė. Taigi dauguma už Lietuvos karalystę,konstitucinę monarchiją, „su katalikų dinastu“, kuris privalės kalbėti lietuviškai. . Tai politinis sprendimas, manyta, kad Lietuvos karalystei bus lengviau gauti pripažinimą. Masinis judėjimas nepriklausomybei atkurti tyliai augintas Rusijoje, kur iš anksčiau gyveno 70 000 emigravusių prieš karą lietuvių migrantų ir kur atsidūrė dar apie 200 000 pabėgėlių ir tremtinių iš Lietuvos, nemažai Lietuvos žydų ir lenkų. Gavus lėšų pabėgėlių šelpimui, lietuviai imti ruošti tautiniam atgimimui ir valstybės atkūrimui. Šalpos draugijos pareigūnai lankė Rusijos miestus, kur gyveno lietuviai, organizavo jų globą, maitinimą, skatino burtis į bendruomenes, ugdė ryšį su Lietuva, telkė materialinę pagalbą, skiepijo norą grįžti į tėvynę. Net nutautę atvirto lietuviais, žavėdamiesi lietuvių solidarumu su jais. Lietuvių komitetas įkūrė 250 skyrių Rusijoje, tiek pat mokyklų, net 3 lietuvių gimnazijas Voroneže, rūpinosi lietuviais studentais universitetuose, steigė amatų mokyklas, leido laikraščius ir spausdino maldaknyges, siuntė kunigus ir tokia parama apėmė net 100 000 žmonių, – Rusijoje apgalvotai ruošti kadrai būsimai valstybei. Lietuvių karininkai Rusijoje ir Ukrainoje ėmė sudarinėti lietuvių karinius dalinius. Antra masinė parama nepriklausomybei atėjo iš Amerikos – greitai susiorganizavę Amerikos lietuviai, kurių ten buvo apie 300 000. Nei Rusija, net ir žlugus Rusijos imperijai 1917 m. pradžioje, nei įstojusi į karą Amerika, nei Antantė Lietuvai nieko nežada, o lenkai matė Lietuvą tik kaip Lenkijos dalį. Vokietijai ėmus planuoti kitokia forma prisijungti užimtas teritorijas – kaip nuo jos visai priklausomas valstybes, tam prireikė ir vietinių gyventojų atstovybės, kuri pažadėtų amžinus ryšius su Vokietija. Todėl Berlynas leidžia 1917 m. rugsėjo 18-22 d. sukviesti lietuvių konferenciją Vilniuje, kurioje 222 atstovai iš visų 33 apskričių nutaria nebedelsti ir eiti rizikingu keliu – Lietuva eitų į sąjungą su Vokietija, jeigu ši „sutiks dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus“ (P. Klimas. Dienoraštis, Chicago,1988, p. 182.) Tokie veiklos rėmai nubrėžti išsirinktai Lietuvos Tarybai iš 20 atstovų. Lietuvos Taryba 1917 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje, kurią padiktavo vokiečiai, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, bet jos 2 str. teigė, kad valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos valstybę apsaugos ir pagalbos, pasisako „už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įgyvendinta karinės, susisiekimo, muitų bei monetinės sistemos bendrumo pagrindu“. Tokios buvo Lietuvos pripažinimo sąlygos. Tačiau Vokietija delsė Lietuvos pripažinimą, tad kilo nusivylimas ir pasipiktinimas. Eina gandai, kad Taryba pardavė Lietuvą. 1918 m. sausio 26 d., protestuodami, kad Vokietija nepildo pažado, ir kad Taryba nesutinka balsuoti prieš gruodžio 11 d. postulatus dėl 4 konvencijų, Taryba skyla – iš jos išeina S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis, kitą dieną – M. Biržiška. O kadangi Lietuvos pripažinimo vis nėra, dabar ir Tarybos dauguma palinksta į susitarimą su išėjusiais. Per sunkias derybas abi Tarybos pusės susitaria dėl naujo nutarimo. Kadangi naujas Tarybos priimtas vienbalsiai Vasario 16 d. nutarimas prieštaravo Vokietijos valiai, okupacinė valdžia blokavo žinią – neleido skelbti akto „Lietuvos Aide“, neleido platinti ir lapelių su akto tekstu, o Tarybą išvadino „Freche Bande“ – akiplėšų gauja. Štai dėl ko Vasario 16 d. Nepriklausomybę nuo visų šalių skelbiantis, savarankiškas, pačioje Taryboje gimęs nutarimas tapo nepriklausomybės pamatu ir laisvės simboliu, nes aiškiai ir nedviprasmiškai nusakė esminį tikslą, kur Taryba veda Lietuvą, jis tapo svarbiausiu lietuvių tautos siekiu. Vienbalsiai priimtas nutarimas dėsningai tapo iškelta vėliava tolesniam veikimui. Reikšmingas buvo ir Steigiamojo seimo, išrinkto demokratiniuose rinkimuose patvirtinimas. Ateina ir masių palaikymas valstybės kūrimui, 1918 m. kovo 3 d. Vokietijai ir Sovietų Rusijai pasirašius Lietuvos Brastos taiką, atsirado galimybė grįžti į Lietuvą pabėgėliams iš Rusijos. Nuo balandžio per repatriacijos komisijas, gavę dokumentus, įveikę karantinus, parbilda traukiniais iš Rusijos namo 200 000 tūkstančių repatriantų lietuvių: karininkai, administratoriai, geležinkeliečiai, paštininkai, valdininkai, kunigai, kalbininkai ir mokytojai, gimnazistai ir studentai, darbininkai, įvairių sričių specialistai, grįžta ir žydai – jų bankininkai ir amatininkai, – visi jie reikalingi atstatyti sugriautą ūkį ir karo nusiaubtą kraštą. Tai buvo apgalvota kampanija, tai masių santalka įgyvendinti nepriklausomybę. Okupaciniam režimui nešvelnėjant 1918 m. liepos 11 d., siekiant išvengti Lietuvos unijos su Saksonija ar Prūsija, Taryba nusprendė karaliumi kviesti hercogą Vilhelmą von Urachą. 54 metų antrasis Viurtembergo kunigaikštis von Urachas, kavalerijos generolas leitenantas, katalikas, demokratiškų pažiūrų politikas sutiko tapti karaliumi ir gavo Mindaugo II-ojo vardą. Tačiau Vokietijos valdžia ir Uracho išrinkimo nepripažino, tad monarchija liko pakabinta ore iki 1918 m. lapkričio 2 d., kai rezoliuciją dėl karaliaus išrinkimo Taryba paskelbė nevykdoma. Vokietijai pralaimėjus karą, sudarius Lietuvos vyriausybę, 1919 m. vasario 16 dieną Lietuvoje jau minima kaip nepriklausomybės diena, jos metinės. Tai tampa tradicija, tautos ir valstybės švente. Atsilaikius nepriklausomybės kovose, Kaune 1920 m. gegužės 15 d. susirinkęs Steigiamasis Seimas vienbalsiai paskelbia: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm. „Karą laimėjusi ir pokario tvarką Europoje nustačiusi Santarvė Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik 1922 m. gruodžio 20 d. Gerbiame ir didžiuojamės ne tik savo lyderiais, bet ir visais Lietuvos žmonėmis, kurie nepaprastai sudėtingomis sąlygomis, sutelkę emigracijos ir karo išblaškytą tautą, susivieniję vienam bendram tikslui, atkūrė Lietuvą kaip suverenią lietuviškai kalbančią valstybę – nepriklausomybės stebuklas įvyko.
Alfonsas Eidintas – istorikas, habilituotas daktaras, profesorius, 1993-1997 m. Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV, vėliau – ambasadorius Kanadoje, Izraelio Valstybėje, Norvegijos Karalystėje, Graikijoje. Jis yra daugybės mokslinių, mokslo populiarinimo ir grožinių knygų autorius. 2003 m. vasario 2 d. Alfonsas Eidintas apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro Kryžiumi.
Vidos Kniūraitės nuotr.
