Istorijos fakulteto dekanė dr. Vida Kniūraitė – dažnas svečias Literatūros fakultete. Balandžio 25 d. šiame fakultete ji skaitė paskaitą „Istorinė tikrovė Vaižganto kūryboje“.
Pranešėja supažindino klausytojus su spalvinga, veržlia rašytojo Vaižganto biografija. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Jo biografija glaudžiai susijusi su Latvija, Rusija. J. Tumas-Vaižgantas mokėsi Daugpilio realinėje mokykloje, baigė Kauno kunigų seminariją. 1893 m. įšventintas kunigu. 1893–1895 kunigavo Mintaujoje (Jelgava), 1895–1906 ir 1911–1914 – įvairiose Lietuvos vietose. Istorikė atkreipė dėmesį į jo veiklą Rusijoje vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Jis buvo Lietuvos draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjas. Įsijungė į politinę veiklą: drauge su kitais lietuvių visuomenės veikėjais įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime. V. Kniūraitė klausytojams priminė, kad atkūrus nepriklausomybę Vaižgantas Kaune buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, dirbo universitete. Jo įvairiapusišką veiklą apibūdina ir toks faktas: drauge su kitais įkūrė draugiją Lietuvai pagražinti.
J. Tumas-Vaižgantas yra vienas produktyviausių daugiašakių rašytojų. Pagrindinį dėmesį V. Kniūraitė skyrė istorinės tematikos atspindžiams jo kūryboje. Epopėjiniame romane „Pragiedruliai“ pateikiama plati 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios lietuvių kultūrinio atgimimo, vadavimosi iš carizmo priespaudos panorama. Pranešėja atkreipė dėmesį, kad rašytojas labai vertino Motiejaus Valančiaus veiklą, jo kovą prieš rusifikaciją, už blaivybę. Romanas – savotiška vaizduojamojo laikotarpio enciklopedija. Apsakyme „Rimai ir Nerimai“ tragikomiškai vaizduojama kaimo kasdienybė, pateikiami dviejų valstiečių šeimų savitarpio santykių vaizdai. Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ rašoma apie baudžiavinį ir pobaudžiavinį Lietuvos kaimą, kaimiečių buitį, gyvenimo būdą. Apysakoje „Nebylys“ kaimo kasdienybės vaizdinių fone atskleidžiama tamsioji, iracionalioji žmogaus pusė. Rašytojas įtikinamai tvirtina, kad žmogus privalo suvaldyti savo aistras, būti valingas. Apysakoje „Žemaičių Robinzonas“ parodyta pasiturinčio valstiečio dorovinė krizė. Kūrinyje vaizduojama, kaip išmoningas vyrukas, išnaudodamas miestelio bedarbį, pradeda kaip Robinzonas „iš nieko prasigyventi“.
Klausytojai turėjo progos įsitikinti, kad rašytojo kūriniai glaudžiai susiję su to meto visuomenės gyvenimu. Vaižganto kūryboje mes ieškome atsakymo į klausimą: kur slypi tautos gyvybingumas?
Petras Biveinis, Literatūros fakulteto klausytojas
Kristinos Sadauskienės nuotraukos
