Tautą naikinantys 1949-ųjų pavasario įvykiai yra palietę daug Lietuvos šeimų ir palikę ne vieną skaudinančią žymę žmonių biografijose. Kovo 22-ąją į MČTAU rinkosi tie, kuriems svarbu atminti. Atminti prieš 75-erius metus prievarta išvarytus iš namų. Atminti tuos, kurie išvežti į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Novosibirsko, Omsko, Tomsko ir Amūro sritis liko ten amžiams. Rinkosi tie, kurie ten buvo ir sugrįžo. Rinkosi tie, kam svarbu ne tik prisiminti, bet vėl ir vėl minėti tuos įvykius, kad niekam netektų jų išgyventi.
Jau nutolę praeitin tremties metai yra lyg randai, kurie primena skaudžius išgyvenimus, jausmus. Tėvynės ir gimtųjų namų ilgesį išgyventi tremtyje padėjo malda ir daina. Todėl taip iškalbingai ir jaudinančiai skambėjo renginyje Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choro „Laisvė“ dainos. „Viena iš tremties priežaščių buvo pasipriešinimas okupantų tvarkai, noras nesutikti“,- pristatydamas choro programoje tremtinių ir partizanų dainuotas dainas, sakė choro vadovas Gintaras Skapas.
„Kai tą pavasarį gandrai grįžo į savo lizdus, beveik 9 tūkstančių šeimų namai liko išdraskyti“, – jautriai savo kalbą pradėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Vilniaus bendrijos pirmininkė Ona Suncovienė.
Tai buvo masiškiausia sovietų vykdyta Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija „Bangų mūša“, per kurią iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos išvežta apie 94 tūkst. žmonių. Kovo 25-osios rytą prieš 75-erius metus Lietuvoje 30 tūkst. žmonių patyrė tą patį. Į namus įsiveržė ginkluoti pareigūnai, įsakė kuo greičiau susirinkti būtiniausius daiktus ir grasindami ginklais suvarė į sunkvežimius. Šeimai leista pasiimti drabužių, maisto atsargų, būtiniausių daiktų, tačiau šis leidimas buvo tik teorinis. Visas tremtinių turtas buvo konfiskuojamas, perduodamas steigiamiems kolūkiams. Taip buvo siekiama nutautinti, asimiliuoti žmones.
Istorikai šią Baltijos valstybių žmonių tragediją vadina kovo trėmimais ir pripažįsta, kad anuomet „valstybės priešais“, „buožėmis“ ir nacionalistais vadinti vaikai ir moterys – traukiniuose, riedančiuose į Sibirą apie 70 procentų „priešų“ buvo maži vaikai, moterys ir seneliai. Iš Sibiro plaukė ilgesio kupini laiškai, su klausimais: „Ar pražydo senoji vyšnia, ar neužgriuvo šulinys, ar grįžo gandrai?.. Daug žmonių taip ir neišvydo gimtinės, o ir tie kas grįžo „buvo pilkais akmenėliais savoj palaukėj“, - apie tremtinių likimus kalbėjo O. Suncovienė.
„Būtina prisiminti. Nes kas dabar vyksta Ukrainoje, primena ir mūsų tautiečių išgyvenimus. Išvežami vaikai ir suaugusieji į filtracijos stovyklas,“ - kalbėjo Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė. Ji priminė, kad archyvuose saugomi dokumentai leidžia pamatyti, ką išgyveno žmonės svetimame krašte. Ekrane rodytos kunigo Jono Augustausko fotografijos darytos tremtyje. R. Driaučiūnaitė priminė, kad ir besimokydami tremtyje žmonės galvojo apie Lietuvą, o grįžę dirbo jai.
Jautrūs Onos Suncovienės posmai „Sibiro madonoms“ apie mamas ir močiutes ir „Buča“ apie žiaurumus Ukrainoje sujungė būtajį ir esamąjį laikus. Pamiršti negalima, kalbėjo ir prisiminimais iš tremties, ir patirtimis grįžus į Lietuvą pasidalinę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos tarybos pirmininkas Pranas Ulozas, tarybos narys Jonas Brazauskas. „Jie tik buvo darbštūs žmonės, siekę šviesesnio gyvenimo“, - senelius ir savamokslį muzikantą, sumeistravusį net du smuikus, tėvą prisiminė P. Ulozas.
MČTAU ansamblis „Romantikai“ yra parengę specialią tremtinių dainų programą. Dėkodama už galimybę dar kartą padainuoti jautrių tremtinių dainų, ansamblio vadovė Izabelė Janina Bražiūnienė sakė, kad šios dainos yra liaudies dainos, į kurias tremtiniai sudėjo savo jausmus ir išgyvenimus. Jautriausias muzikinis momentas – kartu su choru „Laisvė“ nuskambėjusi daina „Leiskit į tėvynę“.
„Mūsų čia dauguma tremtinių vaikai. Saugokime atmintį, be atminties nebus ateities“, - dėkodama renginio dalyviams ir rengėjams sakė MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė.
Kultūros fakulteto klausytoja Ona Ulozienė, pradėjusi renginį, ir Turizmo fakulteto prodekanė Albina Varanauskienė kartu sumaniusios ir suorganizavusios šį susibūrimą, sakė, kad joms dėl asmeninių patirčių ir išgyvenimų labai svarbu minėti šią datą. „Aš maža grįžau iš ten, bet mano gimimo vieta daug kartų užkliūdavo KGB, tapo karjeros kliūtimi,“- sakė A. Varanauskienė.
„Mes nesinešiojame pykčio, nesiekiame keršto, bet atmintis gyva, ir nenorime, kad tai pasikartotų“, - kalbėjo ne vienas tremtį išgyvenęs. Svarbu kalbėti apie tuos, kurie ten buvo ir pasiliko, tiems, kurie ten nebuvo ir kad niekada nebūtų.
Lilija Smalakienė
Vaclavo Svidinsko nuotraukos
