Didėjant senyvo amžiaus gyventojų skaičiui ir ilgėjant gyvenimo trukmei, iškyla esminis klausimas: kaip vyresniame amžiuje išsaugoti sveiką gyvenseną. Taip pat vyresniame amžiuje iškyla problemos susijusios su fiziniu aktyvumu. Dėl nepakankamo fizinio aktyvumo silpsta raumenys, lėtėja koordinacija, silpsta kaulai ir tai smarkiai padidina traumų pavojų, ypač dėl griuvimo.
Griuvimai statistiškai laikomi vienu iš pagrindinių pagyvenusių žmonių sergamumui ir mirštamumui turinčių įtakos veiksnių. Griuvimų pasekmės stipriai sutrikdo žmonių sveikatą, didina jų socialinę izoliaciją ir pablogina gyvenimo kokybę.
MČTAU Sveikos gyvensenos fakultete gana dažnai organizuojamos paskaitos – diskusijos griuvimų tematika, nes tai aktualu mūsų studentams.
Eglė Kemerytė – Ivanauskienė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos biomedicinos mokslų daktarė, docentė, sporto mokslininkė, Lietuvos olimpinės akademijos garbės narė. Kineziterapeutė maloniai sutiko suteikti aktualios informacijos.
Doc. Eglės Kemerytės – Ivanauskienės nuomone, griuvimas – tai netikėtas įvykis, kai žmogus nukrenta ant žemės, grindų ar kito paviršiaus, sukeltas įvairių išorinių ir vidinių veiksnių. Tai yra viena didžiausių garbaus amžiaus asmenų problemų, kuri sukelia fizinių, psichologinių, finansinių bei socialinių pasekmių.
Remiantis tyrimų duomenimis, vienas iš trijų vyresnių nei 65 metų asmenų patiria griuvimus namuose bent kartą per metus! Dauguma griuvimų nesukelia jokių rimtų sužeidimų. Tačiau griuvimas, dėl kurio asmuo patyrė lūžius, sukelia nepasitikėjimą savimi, vengimą judėti ir sumažina savarankiškumą kasdienėje veikloje.
Griuvimas ypač nemalonus ir skausmingas epizodas, kuris reikalauja daug kantrybės ir dėmesio sau.
Paskaitos metu buvo kalbama apie laikyseną ir jos kaitą senstant bei laikysenos įtaką dažnesniems griuvimams. Aiškinomės, kodėl su amžiumi mažėja raumenų masė, kokios raumenų grupės tampa silpnesnės, kaip žmogų veikia ilgalaikės statinės padėtys. Ir, žinoma, ieškojome būdų, kaip išvengti griuvimų ir kurie pratimai yra efektyviausi mažinant griuvimų riziką.
Ką daryti, kaip negriūti? Kalbėjusioji pažymėjo, kad įvykus griuvimui, atsiranda baimė vėl griūti, lydi nerimas, depresyvios mintys, atsiranda nepasitikėjimas savimi. To pasekoje žmogus izoliuojasi, riboja savo fizinį aktyvumą, apkrauna savo šeimos narius nerimu, nes bijo griūti. Lektorė teigė, kad mažiau judant - padidėja griuvimo rizika. Parodė pratimus, kurie stiprina atitinkamus raumenis ir neleidžia nugriūti. Priminė bei išmokė, kaip atlikti pratimus psichomotoriniai reakcijai stiprinti.
Lektorė konkrečiai nurodė, kokios dažniausiai būna pagrindinės griuvimo vietos - tai vonios kambariai, laiptai, turėklai, laikikliai, kilimėliai, nestabilūs baldai, apšvietimas, net naminiai gyvūnai.
Pagrindinės griuvimų sukeliamos traumos - tai riešo ir dubens kaulų lūžiai.
Doc. Eglė Kemerytė – Ivanauskienė įrodė, kodėl fiziologiniai senėjimo pokyčiai lemia griuvimą: sumažėja raumenų jėga, sumažėja propriorecepsijos, sąnarių judesių amplitudės, silpsta rega, klausa, sulėtėja reakcijos laikas.
Iškėlusi klausimą: kaip negriūti? – išmokė penkis pagrindinius principus: pritaikyti aplinką, išlikti fiziškai aktyviam bei pajėgiam, supažindino su tobula bei netaisyklinga laikysena.
Viktorija Montvilienė, Sveikos gyvensenos fakulteto dekanė
Sigitos Eimutienės nuotraukos
