Japonų išmintis byloja, kad kiekvieno mūsų gyvenime yra sekundžių, kurias norisi sudėti į brangenybių skrynelę ir naudoti vietoj papuošalų. Atliekant, pasak bendrakursės Erminijos (atsiliepusios į mano „Pokalbį su savimi“), savo gyvenimo kelio reviziją, žvilgsnis ilgiau apsistoja ties brangenybių skrynele, kur be „papuošalų“, po gyvenimo dulkėmis aptinki ir aukso smiltelių.
Laiškai. Tai „mano laikmečio“ fiziškai nutolusių žmonių pagrindinė, labai svarbi bendravimo priemonė, sauganti savyje liudytojus, atskleidžiančius to meto tikrąjį pulsavimą. Tie laiškai ir nugulė mano naujausioje, šiemet pasirodžiusioje knygelėje „Aukso smiltelės“.
Dauguma korespondentų jau seniai neberašo, tačiau jų nepakartojamą alsavimą, mintis, širdies šilumą vėl jauti, prisilietus prie nuo laiko pageltusių lapelių, ir širdis suvirpa. Suvirpa smarkiau nei tada, užvaldo negrįžtamumo jausmas, o iš praeities išnirę vaizdai ir šalia „atsiradusio“ eilučių autoriaus esybė nepaleidžia dar ilgai... Vėl atsiduri aname, į istoriją įėjusiame laike, kur su asmeninėmis peripetijomis persipina politinė, ekonominė bei kita to laiko situacija, ir vėl patiri seniai išgyventa... Ir nė nepastebi, kaip kitų plunksna rašoma ir tavo gyvenimo istorija.
Ištarti žodžiai išsikreipia, išnyksta, bet kas parašyta plunksna, neiškirsi nė kirviu, sako liaudies išmintis. Nesinorėjo, kad visa tai nueitų į nebūtį – nutariau, nubraukusi dulkes, ištraukti kai ką į dienos šviesą. Gal tokiu būdu nors nedidelė tų mano brangenybių dalis bus šiek tiek apdrausta nuo galimų ugnies liežuvių ar kitų negandų bei išsaugota palikuoniams. Nežinia, kokie bus laikai, kokie papročiai. Nutinka taip, kad išėjus į amžinybę, tai, kas tau buvo brangu, likusiesiems – beverčiai dalykai. Viso to turto paviešinti neįmanoma. Ne tik dėl to, kad ne vieno tomo prireiktų per septyniasdešimt metų susikaupusioms brangenybėms patalpinti. Pati kaip reikiant nepajėgiu jų nė aprėpti, nė suskaičiuoti. Negaliu nė perskaityti – tik žvilgtelėti! Kažin ar to reikėtų. Kitą gali varginti ne tik jų gausa, bet ir pasikartojančios asmeninės svarbos detalės. Tik sūnelio beveik visus laiškus įtraukiau į rinkinį – jie atskleidžia sovietinės karinės tarnybos vaizdą.
Iš išsaugotų įvairių laikų, įvairių žmonių, daugiau nei tūkstančio laiškų sankaupos stengiausi į rinkinį įtraukti po keletą nedidelės dalies rašiusiųjų informatyviausius, geriausiai laiko dvasią, korespondento požiūrį bei glaudesnį tarpusavio santykį atspindinčiuosius, tačiau nesu tikra sėkme. Geriausi, galbūt, liko toliau dūlėti po laiko dulkėmis, o kiti neišliko dėl įvairių priežasčių.
Visa, kas eina iš širdies – brangu. Tai – tikros vertybės, tai mano aukso smiltelės! Kaip ir toks, negalinčios nieko nupirkti, devynmetės anūkėlės sveikinimas: „Močiute, tikiuosi, kad nenuliūsi išvydusi mano mažą, kuklią dovanėlę, bet linkiu, kad šis kalėdinis varpelis saugotų nuo visų blogybių ir skambėtų iki kitų Kalėdų“. Ir jis vis dar skamba!
Tą savo turtą dėliojau pagal giminystės ryšį, maždaug chronologine tvarka. Turinio nekeičiau, neredagavau, pateikiau taip, kaip autorių rašyta, netgi su klaidomis. Siekdama aiškumo, įterpiau kai kur keletą savųjų. Teko pakoreguoti tik šešiasdešimt metų Urugvajuje gyvenusios dėdienės Karolinos rašytus bei mamos laiškus. Vertimai iš kitų kalbų – mano. Jų tikrumą galiu patvirtinti, kaip trisdešimties metų stažą turinti profesionali vertėja.
Taisyti kursioko erudito Georgijaus Bondarj laiškų ranka nekilo – palikau originalo kalba. Netaisiau ir kito kursioko Leopoldo Berkovič kūrybos – eilės geriausiai skamba originalo kalba. Atskirai išskyriau keletą klastočių, kaip atsvarą. Nors nedaug, bet jų būta. Tokį poreikį pajutau beklaidžiodama gausiuose praeities liudytojų „aukso kloduose“. Melas saldesnis už tiesą, jis maloniau ir lengviau priimamas. „Melas – tai vieno žmogaus bandymas apgauti kitą, siekiant naudos sau. Toks melas yra sąmoningai išsakytas klaidinantis teiginys, tikintis, kad kitas žmogus palaikys jį tiesa. Kitaip tariant, sąmoningai nuslėpta tiesa.“ Visgi ateina laikas, kai grūdai atsisijoja nuo pelų. Tikiuosi, tas šaukštas deguto nesugadins statinės medaus. Džiaugiuosi ir dėkoju Aukščiausiajam už suteiktas likimo dovanas, už tai, kad turėjau ir turiu draugų bei bendraminčių įvairiose pasaulio vietose. Dėkoju visiems gausiems korespondentams, kurie skyrė dėmesio, aukojo savo laiką, teikė širdies šilumą, padėjo ir padeda gyventi.
Džiaugčiausi, jei tų brangenybių šviesa kuo nors praturtintų ir Kitą. Nenusiminsiu, jei kam nors kitam mano aukso smiltelės – tik bevertės gyvenimo dulkės.
Nijolė Riaubaitė, knygos „Aukso smiltelės“ autorė
