Nors pasenom, bet būkim jauni širdimi,
Nors šarma ir nudažė mūs plaukus.
Tik nebūkime vienas kitam svetimi,
Kad ir šimto metų sulaukę.
Irena Lužinienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Vasario 24-oji. Vladimiras Putinas paskelbė karą Ukrainai, pavadindamas jį „ypatinga karine operacija“ ir siekdamas „demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą“. Su baimė ir nerimu skambinu į Šiaulius lektorei Danutei Daudaitei-Januškienei, kuri turi atvykti pas mus skaityti paskaitą „Kaip gyventi pagal gamtos dėsnius“ ir pristatyti knygą „Prigimtinis kvėpavimas“ (leidykla Lucilijus, 2014). Danutė atsiliepė žvaliu, energingu balsu: „Repetuoju! Atvykstu!“. Į renginį atvyko pirmoji.
Su Danute ir draugiška jos šeima susitinku tremtinių suvažiavime Berčiūnuose. Mūsų šeimos Sibire gyveno gretimuose kaimuose. Danutė – tremtinė nuo keturių metukų, aš – nuo šešių. Jos šeima buvo iš septynių žmonių – tėvai ir penki vaikai. Mano knygoje apie tremtį „Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“ yra Danutės straipsnis „Dvasia nepalūžom...“. Ir koks sutapimas – parašytas prieš 33 metus, vasario 24 dieną. Danutė rašo: „Iš namų spėjom pasiimti tik pusę kepalo duonos. Šalia važiavo trijų mėnesių mergaitė. Motinai pradingo pienas, maitino ją vandeniu, vos pasaldintu medumi, bet... mergaitė sulyso, gyvybė tirpo, tirpo, kol užgeso...“. Jų šeimoje iš pradžių visi badavo, šalo, vargo, banditais buvo vadinami. Darbščių, sumanių tėvų ir truputį vyresnių brolių pastangomis jie prakuto ir išgyveno. Labai padėjo jų dvasinė stiprybė, maldos, lietuviškos dainos, neapleidusi viltis.
Grįžus į Lietuvą Danutei pasisekė nuslėpti, kad ji tremtinė, ir ji galėjo studijuoti KPI Radioelektronikos fakultete. Su buvusiu tremtiniu inžinieriumi Rimantu Januška išaugino ir gražiai išauklėjo šešias atžalas. Per nelengvą gyvenimą prisikaupė daug ligų, tarp jų ir vėžys... Nusivylusi medicina, nenusiramino, nenuleido rankų – pradėjo domėtis įvairia literatūra, lankyti paskaitas.
Tas pat buvo ir man. Vos atvykus į tremtį visus užpuolė kruvinoji dizenterija, daug gyvybių pasiglemžusi, ypač vaikų. Ji neaplenkė ir manęs. Po to puolė visos užkrečiamos infekcinės ligos, gripai su savo pasekmėmis... Todėl anksti susidomėjau Rytų medicina, taškiniu masažu, vaistažolėmis, bioenergetika – ėjau per žarijas... Lankiau tuo metu pas mus atvykstančių garsių profesorių paskaitas – Galinos Šatalovos, Natalijos Andrė ir daugelį kitų, domėjausi filosofais, Polio Brego mintimis, pritaikydama kai ką sau. Pavyzdžiui, mėsos nevalgiau 15 metų. Išvengiau daug operacijų ir buvau „nuimta nuo įskaitos“ Onkologiniame institute, sugebėjau išeiti iš užburto ligų rato, palikusi praeityje maišą ligų. Tapau tikinti ir pasitikinti Aukščiausiojo galiomis, 80-ies metų esu sveikesnė nei buvau 40-ies! Todėl stengiausi suprasti Danutės paskaitą. Esu jau išmokusi sau taikyti atsargiai, paimti tai, kas suprantama, prie ko linkstama. Įsigijau Danutės knygą – bus galimybė pastudijuoti ir pasipraktikuoti. Labai smagu būti sveikai!
Danutė rašo: „Šis kvėpavimo būdas suformavo mane kaip asmenybę, sugrąžino savastį. Kategoriškumą pakeitė laisvas ir gilus mąstymas. Pagerėjo regėjimas, atmintis. Susigrąžinau galimybę būti sveika ir laiminga“.
Mano ir Danutės gyvenimas ir likimas labai vienodi ir net susiję man esant Literatūros fakultete. Savo knygoje ji įvardino straipsnį „Minčių galia“, mes esame išleidę rinkinį „Minčių keliais“. Ji yra parašiusi straipsnį „Gyvenimo verpetai“, mes – ,,Minties verpetuose“. Danutė daug kalba apie gyvenimo kokybę, kiekybę, gyvenimo meną ir pataria, kaip tai pasiekti. Supažindina su rebefingu, cirkuliariniu giluminiu kvėpavimu, biolauko ypatumais, kristalų terapija, vidine švara. Ji kupina meilės, gyvenimo džiaugsmo, optimizmo, sugalvojusi savo kvėpavimo metodiką – prigimtinį kvėpavimą. Ji rašo: „Stebuklingas pasikeitimas vyksta dėl stuburo energetinių kamščių pašalinimo ir nuolat atliekamų namų darbų, skirtų varinėti aukštų dažnių energiją. Ji uždega vidinę saulę, įžemina, džiugina širdį, sukuria jaunystei būdingą įsimylėjimo būseną“. „Labai svarbu, – sako Danutė, gyventi be vidinės agresijos, be pykčio, neigiamų emocijų“. „Meilės energija viską valdo!“ – teigia ji. Mes, literatai, tai žinome, nes tarp mūsų yra žmogus, kuris taip gyvena. Tai mūsų Vilija! Matome, su kokia meile, džiaugsmu, geranoriškumu ji gyvena! Visada linksma ir graži, aktyvi ir nepaprastai kūrybinga. Greit sulauksime Jos parašytos ketvirtos knygos. Greit švęsime Jos 100!
„Tad, kad ir kaip mums dabar visiems sunku – pandemija, prasidėjęs karas Ukrainoje, stenkimės gyventi ruošdamiesi pačiam blogiausiam, tikėdamiesi paties geriausio...“.
Dėkojame Danutei, mielu noru atvykusiai pas mus pasidalinti savo patirtimi.
Kristina Danutė Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Autorės nuotraukos