Kalendorius

sausio   2022
Pr An Tr K Pn Š Sek
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

sausio   2022
Pr An Tr K Pn Š Sek
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Aštuntas praėjusio šimtmečio dešimtmetis. Teta Bea perpučiamų langų mokyklėlėje ką tik padainavo Schuberto baladę „Girių karalius“. Ją atsimenu iš vaikystės. Panevėžio teatro scenoje pasirodė dvi ypatos: juodu kostiumu vilkintis ponas vedinas juoda suknia apsitempusią aklą dainininkę. Nuo tada mano rytmečiais kartais atgimsta Dvariono „Žvaigždutės“ motyvas. O dabar jau aš ją palydėjau iki kėdės ir vėl atsistojau prieš vaikus pasakoti apie muziką. Užmečiau akį į savo eilės dainuoti sekantį kūrinį laukiančią aklą dainininkę. Ji susigūžė plačioje skaros klostėje ir viena plaštaka uždengė akis.

Jūs kenčiate akių skausmą. Kodėl dainuojate, nervinatės, einate į sceną?“ – paklausiau jau po koncerto. „Tai mano gyvenimas, mano šviesa. Ji liejasi primindama vaikystę, kol akys dar regėjo vandenimis plūstantį Nemuną. Atgimsta artimųjų ir jų draugų, artimų kaimynų ir iš už upės apsilankančių veidai. Vos vos dar pasąmonėje brėžiami veidų kontūrai... Tačiau Schuberto muzikoje aš girdžiu ir matau jojantį žirgą, tėvą su mažu karščiuojančiu vaiku... Tėveli, tėveli! – šaukia jis. Laumės siekia jį privilioti. Ar tu matai, kokios tai laumės? Mano laumės gražios, baltais, tarsi sparnai apdarais: „O, mielas vaike, eik su manim, gražiausius žaidimus pažaisiu su tavim!“. Aš noriu dainuodama perteikti tą baltą apdaro spalvą, kad klausytojas manimi patikėtų… O tėvas? Girdėjai, kaip tėvas ramina vaiką: tokiu sodriu balsu, tikriausiai diktas vyras, glėbyje laikantis gležnutį vaikelį... Ir vis bilda, vis bilda arklių kanopos. Jie skuba“.

Taip, girdžiu. Atrodo, kad liejosi ir lenkiškai kalbančiųjų balsai Stolaukėlyje. Neatskyriau: gal tai mamos, gal tetos ar jos vyro Emilio Mlynarskio, kuris įvedė Beatričę į muzikų pasaulį Varšuvoje? Dvarelį mačiau senokai. Didysis to krašto kultūrininkas Albinas Vaičiūnas rūpinosi, kad dvarelį ant Nemuno aukštumos pradėtų renovuoti, kad atsirastų bent pianinas, kuris galėtų padėti čia suskambėti dainai, romansui. Aišku, palivarkas senas, visokių valdžių nudėvėtas. Juk jį su keliais gretimais palivarkais 1738 m. nupirko dvarininkas iš Gudijos, Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius-Ilgauskas. Viktorino tėvas yra tarnavęs Sapiegoms. Bet ne laiku mirė. Sūnus gi Ilguvoje praleisdavo tik vasaros gražumą. Su atvėsusiais orais leisdavosi į palivarkus Tvirbutuose, Misiūnuose, anapus Nemuno – Marapolėje, dar kitur.

Medinius dvarelio pastatus dar 18 amžiuje paremontavo brolvaikis Jonas, vedęs draug su karaliene Bona į Lietuvą atvykusio malūnininko del Caprio, tapusio vienu turtingiausių dvarininkų, Karpio dukterį Kristiną. Po ilgų istorijų, tremties Tobolsko gubernijoje, Ilguvą paveldėjo Henrikas Grincevičius. 1840 m. vedė Oną Aliną Rimkevičiūtę. 19 a. pabaigoje dvareliui priklausė trys mūriniai ir du mediniai namai, gyveno šimtas žmonių. Nesinori prisiminti prarasto pokario laiko...

Jaunam, perspektyviam smuikininkui ir dirigentui Emiliui Mlynarskiui patikusi Grincevičių Vanda. Tačiau pagal eilę pirmoji privalėjo ištekėti vyriausioji – Ona. Numojęs ranka į visas meiles, Emilis ją ir vedė. Buvo ne tik talentingas muzikas, veiksmo žmogus, bet ir labai geras visiems giminaičiams. Mylėjo tą Nemuno skardį, dvarelį ir visus jame gyvenusius ar apsilankiusius. Talkino M. K. Čiurlioniui, Stasiui Šimkui, kurio dainos skambėjo panemuniuose. Vanda nutekėjo už savo pusbrolio, kas katastrofiškai atsiliepė jų gyvenime: gimė silpnaregių, greitai aklėjančių šeima.

Žavinga Ilguva ant aukšto Nemuno kranto, namuose giminės žmonių portretai. Tai veikė visų Grincevičių savimonę. „Mes esame lenkiškos kultūros lietuviai“, – mėgdavo Bea persakyti savo mamos žodžius. Taigi toks buvo laikas. „Šiuose namuose yra gerųjų dvasių pasaulis“, – sakydavo iš Kauno atvykdavęs Juozas Albinas Herbačiauskas. Namuose kvepėjo švara ir laukų vėjumi. Šilumą skleidė žydrų olandiškų plytų krosnys. Bea pasakojusi apie paveikslą, kuriame pavaizduotas milžinas Ilgius. Kita brangenybė – Grincevičių šeimos herbas.

Tačiau Beatričė uždainuodavo tai, kas laukuose mergaitėms linus raunant skambėdavo. Dainoje atgimdavo rugiagėlių mėlis, aguonų raudonis ir svirių geltonas lopas. Jos pasąmonėje paprastų žmonių dainų melodijos įstrigo kaip tos aukštesnės civilizacijos neapdorota gyvybinė ląstelė, iš kurios turėjo gimti lietuviška muzika.

Bea galėjo plačiai ir skambiai, tarsi negebančiu valdyti balso, užtraukti: Lek gervė, lek gervelė, lek gervelė per girią. O, o-o lek gervelė per girią. Toji melodija ir tapo jos pačia mylimiausia. Kažin kodėl? Gal tas uždainis – O- o – atverdavo Lietuvos miško platumas. Gal žavėjo vingri melizmatika? Tačiau nebuvo koncerto, kuriame tos gervės neprisimintų. „Čia mano himnas“, – sakydavo.

Menasi Čiurlionio mintis: į meno kūrinius „sodietis klauso ir žiūri tyliai, niekas jo nemokina: žiūrėk, kaip tai gražu! Jis patsai žino. Ir gėrisi gamta, bet taip pat saviškai suformuoja dainas, o jose yra viskas, visi gamtos grožybių turtai!“ Kitame straipsnyje tikina: „Mūsų liaudies dainos yra taip gražios ir originalinės; reikia tik pamylėti jas ir pradėti toje dirvoje darbą... O dabar pakalbėkime dar, kas tai yra mūsų dainos, kame jų skirtumas ir ką jose labiausiai branginti turime? ... Melodijos, kurios užgimė žmogaus sieloje, stipriausiai veikia, turi galimybę žavėti, kaip antai mūsų tikros seniausios dainos“.

Tačiau Beatričė ne tik pirmoji Lietuvoje klasikinės muzikos scenoje dainavo liaudies dainas a cappella, 18 a. palikimą, bet ir nevengė naujų dainų, kurias pristatydavo klausytojams, propagavo koncertuose. „Paklausyk, kokį baravyką surado kompozitorius Valentinas Bagdonas: „Ei, pavyko, tai pavyko: suradau aš baravyką nematytą! Nematytą!“ – dainuoja šelmišku balsu atkartojanti vaikigalio džiaugsmą. „Bea! Ir Jums 70 metų?“ Oho!

O dabar minime 110 Jos kūrybingų metų. Ar gali taip būti? Pasąmonėje ir įrenginių įrašytose garso takelio juostose vis dar girdėtume aukštoje balso pozicijoje skambantį balsą, garantavusį intonavimo preciziką ir kūrinio ar net mažo kūrinėlio prasmės gelmę.

O ką aš dainuoju iš džiaugsmo? Galvojau visą mėnesį. Bet sukasi melodijos visai ne iš dainų albumų. Bet sukasi! Šiandien ryte Sibelijaus Pirmosios simfonijos pradžia – kokia dieviška melodija! O vakare – kažkodėl iš pasąmonės išplaukė Schuberto „Der Lindenbaum“. Ji visuomet ramina. Ir kas gali paaiškinti plačiau? Niekas. Tai žmogaus patirties, interesų potėmiai. O susirinkęs mūsų draugų būrelis būtinai padainuoja „Pjaun broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius...“. Tai jau bus mano tėtės, jo tėviškės ir tikro lietuviško kaimo atmintis.

Dainuokime – tai atvers ypatingą pasaulį“, – ragino optimizmo niekada nestokojusi Beatričė Grincevičiūtė.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis

DĖMESIO! VISUOSE MČTAU RENGINIUOSE LAUKIAME JŪSŲ SU GALIMYBIŲ PASAIS IR RESPIRATORIAIS