Kartais būtina nueiti toli, kad suprastum tai, kas yra arti
(Paulo Coelho)
Prasidėjo dvidešimt septintieji mokslo metai MČTAU, o man – šeštieji Literatūros fakultete. Pandemija labai daug iš mūsų atėmė – neliko prasmingo ir džiugaus tarpusavio betarpiško bendravimo, nebegirdėjome ateinančių įžymių lektorių įdomių, turiningų paskaitų. Daugelis užsiblokavo ir „užsikamšė“ namuose. Bet Covidas nesugebėjo ir nesugebės pasisavinti mumyse slypinčių dvasinių gyvenimiškų vertybių, sukauptų žinių, žmogiškos patirties bei gebėjimo mąstyti.
Daugelis mūsų literatų sėdo su rašikliais prie baltojo popieriaus arba tiesiai prie kompiuterio vildamiesi, kad jų žodis pasieks skaitytojų širdies gelmes. Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis yra publikavęs straipsnius: „Aforizmai ir sentencijos“, „Jeigu ilgai žiūrėsi“, „Tai neišdyla“, „Tremtis – karinė operacija“. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje dekanas dalyvavo edukaciniame renginyje „Neužrašytos Vilnijos istorijos: prie samovaro“. Pasakojimo tema – prisiminimai apie šeimos gyvenimą Lietuvoje ir tremtyje. Tikimės, kad tai bus sudėta į išsamų straipsnį. Sakoma: „Jei turi ką mintyse, greitai turėsi ir rankose“ (Bob Proctor).
Atsirado ir nauji projektai. MČTAU kartu su Austrijos, Olandijos, Slovėnijos, Vengrijos įstaigomis dalyvauja tarptautiniame projekte „Human Times“ („Žmonių laikai“). Projekto tikslai: surasti ir analizuoti dviejų priešingų sistemų psichologines priežastis, suprasti žmogaus prigimties aspektus, išanalizuoti totalitarinių laikotarpių įtaką šiuolaikinei visuomenei. Šiame projekte dalyvauja mūsų Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis. Aš pareiškiau norą dalyvauti pateikusi savo rašinį ,„šeinanti karta“. Straipsnis atspausdintas „Senjoro užrašuose“ su mano Sibiro klasiokais – ketvirtokais. (Gaila, ne visi susirinko). Neseniai šalia mano Sibiro nuotraukos atsirado dekano Jono Kirtiklio trečiokai su mini rašiniais apie penkis iš jų. Tai: „Išradingasis“, „Obuolys nuo obels toli nerieda“, „Valdovo genai“, „Vaikui teta motinos neatstos“, „Romantinių jausmų pabudimas“.
Man, Sibiro tremtinei, visi mini rašiniai paliko didelį įspūdį, giliai sujaudino ir daug ką priminė... Ar aš galėčiau tiek prisiminti apie savo ketvirtokus? Žinoma, ne. Vardus ir pavardes menu visų. Mano nuotraukoje jaunutė mokytoja Nina Ivanovna, ką tik atvykusi iš Maskvos. Aš sėdžiu šalia Liubos Šibiko, gražios, mielos ukrainietės balta prijuoste. Jų šeima jau seniai čia gyvenanti ir jos tėvas didelis „načialnikas“ (viršininkas), tad ji jau privilegijuota, gyveno ne barakuose, o dideliame nuosavame name. Buvau ne kartą jos namuose. Draugavau ir labai gerbiau Lidą Ivolgą, sėdinčią pirmoje eilėje iš kairės. Jų šeima atvyko iš Baltarusijos kaip „verbuota“ miško darbams. Lida labai gerai mokėsi, buvo nepaprastai pavyzdinga mokinė ir mano nuoširdi, geranoriška draugė. Su ja bendravau ir grįžus į Lietuvą, o jai – į gimtąjį Mogiliovą. Antroje eilėje iš kairės ir ukrainietis – Volodia Čiobotas, mūsų mamos artimai bendravo. Pirmoje eilėje iš kairės antra ir antroje eilėje iš kairės antras sesuo ir brolis – Nina ir Kolia Naskovai. Su jais nebendravau, jie gyveno kitame kaimo gale. Menu, kad Kolia buvo didelis chuliganas, kaip ir šalia stovintis Volodia Kolesnikovas. Šalia jo – buriatas Jurij Šabajev, jų įdomi troba buvo netoliese, matydavome, kaip jos gyventojai atlieka religines apeigas lauke, saulei leidžiantis.
„Jeigu gyvenimas diktuoja – reikia rašyti“. Autorius nežinomas.
Šiuo sakiniu Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis pradeda savo mini rašinių ciklą iš penkių dalių – „Sibiro klasiokai“. „Senjoro užrašuose“ perskaičiusi ciklo pirmąją dalį rašinio „Išradingasis“ apsistojau prie pateiktos nuotraukos, kurioje J. Kirtiklis su Sibiro trečiokais. Aprašomas apsukrus ir nesąžiningai pasielgęs išradingasis berniukas buvo nurodytas antroje eilėje iš dešinės pirmas. Nustebau. Na, negali būti! Nurodytas mokinys, išsiskiriantis iš visų taurių bruožų veidu, neatitiko aprašytajam. Paskambinau J. Kirtikliui. Pasirodo, tai jis ir yra, o išradingasis nuotraukoje per neapsižiūrėjimą nukirptas. Nuotrauka greit buvo sutvarkyta! Šis epizodas paliudija – kaip vaizdžiai buvo apibūdintas jo išradingasis berniukas.
„... Ką į savo galvą dedame, tuo ir esame...“ Autorius nežinomas.
Tai citata iš antros dalies mini ciklo „Sibiro klasiokai“ – „Obuolys nuo obels toli nerieda“. Taip, mums Sibire labai stengėsi į galvas įkrauti socialistinių „vertybių“ pranašumą, iškeliant į aukštumas leninines ir stalinines idėjas. Šioje dalyje aprašomas berniukas Vladimiras Barabašas, šių vadų kulto paveiktas. Ir mus vertė būti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais, bet mes augome išsilavinusių tėvų, senelių aplinkoje ir jie mums neleido užmiršti tėvynės Lietuvos ir paminti tikrąsias žmogiškąsias vertybes. J. Kirtiklio tėvukas net Sibire bendravo su laikraščiu „Tiesa“, kad ir tarybiniu, bet ne tokiu ,,raudonu“.
„Vaikų žaidimuose dažnai slypi gili prasmė“. Friedrichas Schilleris.
Citata iš trečios dalies mini ciklo – „Vadovo genai“. „Šioje miniatiūroje kalbama apie Orestą, turėjusį apčiuopiamą įtaką mano pažiūroms“, – rašo J. Kirtiklis. Man irgi labai tinka ši Jo citata. Vaikystės žaidimuose mėgdavau būti mokytoja. O gyvenimas taip klostėsi, kad dirbau ir bendravau su chemija, ir per ją visai netekusi sveikatos, atsidūriau mokykloje, kur ir išdirbau likusius trisdešimt metų. Čia jaučiaus sava tarp savų, atgijau! Na, gal dar ir genai lėmė – abu tėvai mokytojai.
Toliau rašoma, kad Oresto ir J. Kirtiklio tėvai sutarė, kad „didžiausia sovietų nešama bėda yra vergovė. Psichinė. Tuomet laisvės iliuzijos pančiuose priverstas ginti, gerbti pavergėją, jo naudai dirbti ir juo tikėti“. Taip, mes esame patyrę psichinę vergovę! Kaip aš, visai savęs negailėdama, dirbau pavergėjo naudai, esu aprašiusi savo straipsnyje „Elektrografija“.
„Suaugusieji neturi pykti ant vaikų, tai nepataiso jų, o gadina“. Janušas Korčakas – gydytojas, pedagogas, rašytojas, visuomenės veikėjas.
Tai ketvirto mini ciklo citata. Tikrai taip! Bedirbdama su vaikais, turinčiais psichinę negalią, įsitikinau, kad ir koks atrodytų nesupratingas vaikas – visada jaučia gėrį ir agresyviai reaguoja į pakeltą toną. Mes kiekviename žmoguje turime įžvelgti, kas jame slypi geriausia.
Šis J. Kirtiklio straipsnis iki ašarų sujaudino mano draugę, mūsų mokyklos buvusią direktoriaus pavaduotoją: „Perskaičiau straipsnį. Labai skausminga istorija. Tą karčią patirtį turėjau vaikystėje gyvendama su pikta pamote. Čia mano istorija. Tik iš Sibiro grįžusi tėvo sesuo mus išvadavo iš pamotės ir visus išvežė į internatą“.
„Ar žinai, kas yra YŪGEN? Japonų kalboje yra žodis, skirtas išreikšti giliems jausmams, kuriuos sunku nusakyti“, – cituoja Jonas Kirtiklis projekto „Požeminės vaizdo struktūros“ autorių skelbimą savo penktojoje miniatiūroje „Romantinių jausmų pabudimas“.
Ši citata priminė daug išgyventų paslaptingų ir ypatingų pojūčių. Mes sunkiai paaiškinamus reiškinius, nuostabų grožį, stiprias emocijas, jausmus dažnai apibūdiname žodžiu „stebuklas“. Sakome: per stebuklą jis liko gyvas, pasinėrėme į stebuklingą užburiančią muziką, stebuklinga kelionė į pasakų šalį...
2018 metų spalį MČTAU Rektoratas mums, Literatūros fakulteto klausytojams, padovanojo nuostabią kelionę į užburiančią nuošalę – į Ustronės Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejų. Žinau, kad daugelis mūsų su nostalgija ją prisimena... Tai buvo YŪGEN! Šį nenusakomą jausmą teko ne kartą patirti ir lankant MČTAU Literatūros fakulteto paskaitas, bendraujant su maloniais ir garbingais klausytojais.
Jono Kirtiklio rašiniai trumpi, bet logiškai ir nuosekliai išmąstyti, parašyti subtiliai jautriai. Juose daug gyvenimiškos išminties, jie praplečia pažinimo akiratį. Sakinyje gali būti vienas žodis, bet jis toks prasmingas! Tad linkiu nepritrūkti ryžto, atsiliepiant į savo pašaukimą! Kurkime tikrą autentišką dvasinį gyvenimą. „Didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties (nustatytas) ribas ir eiti taip toli, kaip niekada nebūtum nė svajojęs“ ( Paul Gauguin).
Užbaigsiu mano kitos mokytojos žodžiais: „Perskaičiusi rašinį galvoju, kaip gerai, kad yra gyvų, entuziastingų „Sibiro laikų“ liudytojų, kuriems svarbus artimas, nepamirštamas kiekvienas sutiktas „pakeleivis“. Prisimenama, apmąstoma, analizuojama... Tai vertingiausia istorinė medžiaga, pateikta jautrios asmenybės, kuriai likimas dovanojo tiek daug gyvenimo išbandymų. Ačiū, gerbiamas Jonai.
YŪGEN!!!
Kristina Danutė Sadauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
2018.10.17 MČTAU Literatūros fakulteto klausytojai pakeliui į Ustronės J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešių muziejų. Atsivėrė nuostabus vaizdas.
2019.12.27 MČTAU Literatūros fakulteto klausytojai prie Kalėdinio stalo.
2018.10.12 MČTAU Literatūros fakulteto klausytojai. Pirmoji mokslo diena.
Autorės nuotraukos