Iš minirašinių ciklo
Brendimas: kuomet berniukas jau pastebi, kad mergaitė, kurią jis stebi, tai pastebi.
Webster‘s Unafraid Dictionary
Mergaitės greičiau mokosi jausti, negu berniukai – mąstyti
Volteras (Francois Marie Arouet Voltaire)
ROMANTINIŲ JAUSMŲ PRABUDIMAS
Galvodamas, kaip pradėti šią miniatiūrą, suklupau ties apibrėžimu žodžio „romantika“, kuris, man taip rodėsi, bus neišvengiamas apmąstymuose apie ką tik prasikalantį jausmą, kurį, sutikite, patyrė kiekvienas. Ir kiekvienas savaip. Tačiau daug kas tame patyrime yra bendro. Kai daug galvoji apie ką nors, žiūrėk, aplinkybės ir pasufleruoja sprendimą. Grįždamas iš MČTAU, panirau į perėją ties „Forum Palace“ ir pamačiau projekto „Požeminės vaizdo struktūros“ autorių skelbimą: „Ar žinai, kas yra YŪGEN? Japonų kalboje yra žodis, skirtas išreikšti giliems jausmams, kuriuos sunku nusakyti“. Man parūpo apie tai sužinoti konkrečiau.
Štai Motojko Dzeami, XIV ir XV amžių japonų estetikas pateikia YŪGENO pavyzdžius: „Stebėti, kaip saulė leidžiasi už gėlėmis apiberto kalnelio. Braidyti po didžiulį mišką, negalvojant sugrįžti. Stovėti ant kranto ir žiūrėti pavymui valties, dingstančios už tolimų salų. Išvysti laukinių žąsų skrydį, pastebėtų ir dingstančių tarp debesų...“ Oriana Aragon iš Jeilio universiteto patikslina: ,,Laimės jausmas arba ašaros, kurių priežastis yra kas nors gilaus arba nuostabaus, gali būti kūno savybė atstatyti pusiausvyrą ir padėti susitaikyti su emocijomis“.
Vaikiška romantizuota meilė, pažymėta netikėtai užklupusių emocijų, būdama sunkiai verbalizuojama, sutikime, yra panaši savo poveikiu į YŪGEN, nors ir ne pilnai jo atspindima. Jau vien dėl tos priežasties klausimas: „kas yra romantiška meilė?“ reikalauja tikslesnio apibūdinimo. Pabandykime.
Dėmesio! Dabar giliai įkvėpkime – teks pasinerti į kai kurių mokslų formuluočių gelmes – bet po to, užtikrinu, palengvės, nes paaiškės. Tiksliai šį objektą bando apibrėžti neurobiologai: remiantis įsimylėjėlių smegenų ypatumų tyrimais, meilė buvo apibrėžta kaip dopaminoenergetinė, nukreipta į tikslą motyvacija, skirta formuoti porinius ryšius (angl. dopaminenergic goal – directed motivation for pair-bonding). Pateikiu patikslinimą. Dopaminoenergetinės smegenų sritys, panaudodamos neuromediatorių dopaminą, sukelia pasitenkinimo, netgi euforijos jausmą. Dopaminas pilnai neatsako už malonumo jausmą, jis tik daugiau sustiprina norą jį pasiekti. (Belieka savarankiškai paanalizuoti, kas yra dopaminas).
Įvairių sričių mokslininkai – filosofai, farmacininkai, psichologai, biochemikai bandė apibrėžti romantiškos meilės sąvoką – bendro sutarimo nebuvo pasiekta. Tik antropologui Helen Harrisui savo disertacijoje pavyko pateikti romantiškos meilės charakteristikų sąrašą. Pagaliau buvo pasiektas konsensusas tarp mokslininkų. Šį sąrašą, palikęs tik prasmę, atmetęs interpretacijas, pateikiu:
1. Noras būti kartu ir fiziškai ir emociškai.
2. Mylimojo idealizavimas.
3. Jausmai ir troškimai fokusuojasi konkrečiame žmoguje.
4. Mintys apie mylimąjį neprašomos įsiveržia į sąmonę.
5. Emocinė priklausomybė nuo mylimojo.
6. Persiformuoja prioritetų hierarchija – santykių palaikymas užgožia kitus rūpesčius.
7. Empatija ir noras rūpintis mylimuoju.
Dabar bandysiu pateisinti savo 11-os metų paauglio neišprusimą romantiniuose santykiuose. Socialinės psichologijos klasikas Džordžas Gerbertas Midas (Georgas Herbertas Meadas) tvirtino, kad brandos laikotarpiu mūsų sąmonėje internalizuojamas KITAS (sekdami Z. FROIDU psichologai jį vadina SUPEREGO), suformuotas iš visų mums reikšmingų žmonių reakcijų. Kuomet sprendžiame kokią nors problemą, kad ir rašydami eilėraštį, mes kreipiamės į KITĄ, įsivaizduodami jo reakciją ir koreguojame – arba ne – savo gautą rezultatą. (Internalizacija – (angl. internalization < lot. internus - vidinis) - psichol. psichoanalizės sąvoka: kitų žmonių požiūrių, nuomonių, standartų, vertinimų perėmimas; tai superego formavimosi mechanizmas. – Lietuvių žodynas. lt)
Žengiant į 11-tus metus, man susiformavo, sakyčiau, romantinių santykių KITAS, kitaip sakant, kamertonas iš dviejų šaltinių: panašių santykių stebėjimų tarp vyresniųjų klasių mokinių ir skaitomų knygų – Nikolajaus Nosovo, Marko Tveno personažų charakteristikų. Negaliu nepaminėti Marko Tveno Bekki Tetčer iš romano „Tomas Sojeris“. Ji man pasirodė pavyduliaujanti, reikalaujanti iš partnerio pasiaukojimo, impulsyvi ir, kaip parodė paklydimo uoloje epizodas, panikuojanti ir nesugebanti sudėtingose situacijose kontroliuoti emocijų. Žinoma, tuomet tiek toli samprotavimai nebuvo pažengę. Tačiau bendras įspūdis, prisiekiu, buvo būtent toks – YŪGEN! Stebėdavau, kaip vyresnių klasių moksleivių romantinės draugystės čia nutrūksta, čia, žiūrėk, užsimezga naujos! Ir santykiuose nieko nėra įdomaus – tokia buvo mano išvada.
Bet atėjo laikas, kai mano skepticizmas griuvo iš pačių pamatų. Ir beveik iš karto. 1959 m. rugsėjo pirmoji. Kai kurie iš mūsų per vasarą ūgtelėjo. Ypač mergaitės. Ana Semionovna mus persodina, kad aukštesni neatsidurtų priekiniuose suoluose. Ukrainiečių kilmės Nadežda Šatinskaja (nuotraukoje – pirmoje eilėje trečia iš kairės) buvo pasodinta į antrą eilę. Įvykis, šiaip neturintis reikšmės. Bet, kai berniukai pradėjo rodyti, kur jie nori atsisėsti, aš nustėrau – jie norėjo sėdėti šalia Nadios! Visgi šalia jos pasodino mergaitę. Grįžtant namo, kažkodėl ir labai stengdamasis negalėjau pašalinti iš sąmonės vieno vardo.
Kitą dieną mano žvilgsnis vis įsmigdavo į Nadią. Praėjo savaitė. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl klasiokės motina (gerokai panaši į mano mamą), sutikusi mane, smalsiai nužvelgdavo ir labiau draugiškai, negu paslaptingai, nusišypsodavo. Anksčiau taip nebuvo. Kas atsitiko?
Viduramžių damos, pastebėjusios, kad jomis domimasi, lyg netyčia prieš kavalierių išmesdavo nosinaitę. Vėlesniais laikais metodai tobulėjo – patikusiam vyriškiui viena akimi mirktelėdavo, arba pokalbyje garsiai kvatodavo iš gana lėkštų pašnekovo pokštų, rasdavo pretekstą už kažką atsidėkoti ir pakviesti išgerti arbatos, nuolat pasitaisydavo plaukus ir t. t. Mums, vyrams, atrodo, kad partnerę renkamės mes, o iš tiesų...
Nepatogu prisipažinti, bet teks. Pacituosiu Aleksandro Puškino eilėraščio posmą, visiškai atspindintį mano tuometinį romantinį patyrimą: „No ja, liubia, byl glup i nem“ (Bet aš, mylėdamas, buvau bukas ir nebylus). Kartą, lyg netyčia, tokiais atvejais beveik visada taip atrodo, mes su Nadia kartu grįžome iš mokyklos. Buvau suglumęs. Atrodo, aš nieko juokingo nekalbėjau, bet mano pakeleivė nuoširdžiai juokėsi...
Kitą dieną per didžiąją pertrauką visi išsilakstė kas sau, o aš, kažko ieškodamas suole, užtrukau klasėje ir matau, kaip Nadia prieina prie kriauklės, įsipila vandens į stiklinę, gurgšteli ir pasiūlo man. Nors ir nenorėjau, keletą gurkšnių siurbtelėjau. Nadia prabilo: „Jonai, ką tu myli?“ Klausimas pakibo ore, nes man atėmė žadą, pakirto kojas, pajutau, kaip raustu. „Aš žinau, žinau!“, – išgirdau.
Prasidėjo eilinė pamoka. Ana Semionovna pranešė, kad aš rytoj į mokyklą nebeateisiu – po trijų dienų mano šeima išvažiuoja į Lietuvą. Tėvukas grįžo iš Taišeto su traukinio bilietais ir ką tik pranešė auklėtojai, kada išvažiuojame.
Kiti rūpesčiai ir perspektyvos užgožė romantiką. Kaip bebūtų proziška, jeigu buvo pirmoji, tai buvo ir kitos. Bet PIRMOJI! Nepakartojamų, netikėtų emocijų viesulas, ryškūs, pirmą kartą patirti, nepamirštami jausmai, nuoširdūs ir naivūs pergyvenimai – netikėtai nutrūko ką tik užsimezgę santykiai. O su kiekvienu susižavėjimu nesąmoningai juos lygini su pirmąja meile, jau turėdamas imunitetą nuo būsimų netikėtumų ir nusivylimų.
Jonas Kirtiklis, MČTAU literatūros fakulteto dekanas
Asmeninio albumo nuotrauka