Kalendorius

kovo   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

kovo   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Gamta atsiima,

ką davė –

nuplinka mintys

iki blizgesio.

Atrodo,

durys pačios atsidaro.

Aš apsivilksiu

ilgesiu.

Erminija

Pavasarį visuomet nekantriai laukiu pražystančių alyvų – širdį labiausiai glostančių gėlių. Į jas galiu žiūrėti žiūrėti ir neatsigėrėti nuostabia, neapsakomai turtinga spalvų gama bei svaigti nuo užburiančiai dvelkiančio jų aromato...

Kažkodėl prieš keturiasdešimt metų mūsų po langais sodintos alyvos ėmė džiūti. Balta, pilnavidurė šiais metais neišleido nė vieno lapelio... Gal tai koks lemtingas ženklas?! Juk – nebe jaunystė. Nors mėgstu kartoti, kad aktyvūs žmonės neturi laiko senatvei, bet… Pastaruoju metu vis grįžtu mintimis į praeitį. Sakoma, jei gyveni prisiminimais, vadinasi sensti. Be to, užplūdo egzistenciniai klausimai, lyg ir nesusiję su dabartine pandemija.

Pasaulis keistai sutvarkytas. Judi, kruti, kažko sieki, svajoji, kažką nuveiki, kažko pramoksti, atrodo, jau žinotum, kaip gyventi, galvoji netgi pakeisti pasaulį, o pasaulis nepastebimai pakeičia tave – ir jau guli po velėna… Praskrieji tarsi meteoras dangaus skliaute ir sudegi... Tau jau nieko nebereikia. Nieko!

Vis tik per trumpai žmogus gyvena šiame pasaulyje arba pernelyg ilgai mokosi gyventi – kai pasiekia tikrąją prasmę, nebelieka laiko pasinaudoti savo išminties perlais. Net žymus kardiochirurgas Jurgis Brėdikis, tik turėdamas didžiulį „širdžių maigymo“ stažą, prisipažino atėjęs į protą. Suprato, kad iš to „raumens gabalo“ emocijos eina į smegenis, o ne atvirkščiai, kad intuicija susijusi su širdimi, kad ne veltui žmonėse klesti posakiai apie širdingumą, širdies jausmus. Ir daug kitų dalykų.

Trumpas tas mūsų buvimas šiame pasaulyje, o kiek jame balasto! Kam dabar svarbūs tavo nuopelnai ar kokie apdovanojimai? Jie tik tau glostė širdį. Visa, kas tau buvo brangu, net kas „pirkta gyvenimo kaina“, likusiems – beverčiai dalykai. Girdėjau, po tetos mirties krikšto dukra visą dieną degino krikštamotės „turtą“…

Seniai reikėjo užsiimti sukaupto turto revizija, atsisakyti nereikalingų daiktų! Ir sau geriau, ir mažiau vargo bus palikuoniams. Gal ir burnós mažiau, kad prikaupiau šlamšto. Neseniai draugė pasakojo sudeginusi senas nuotraukas. Ne. Nemanau, kad reikia naikinti šeimos istoriją! Paliksiu patiems atsirinkti. Knygos? Jų tikrai nemaža. Gerą pusę išdalinau, kitas – bevertes, palikau prie konteinerio. Buvo laikai, kai gaudėme kiekvieną egzempliorių. Buvau net užsiprenumeravusi Rusijoje leidžiamą žurnalą „Ogoniok“, norėdama gauti prie jo pridedamus kokio nors rašytojo leidinius.

Yra šioks toks ir mano rašytinis palikimas: išleistos knygelės vaikams su jų leidybinėmis teisėmis, aišku, jeigu jos dar ką nors domintų, bet gal tai jau makulatūra... O „Gyvenimo tarpsniai“? Apie kai kuriuos esminius gyvenimo tėkmę nulėmusius įvykius? Rašiau juos savo palikuoniams, kad žinotų tiesą ir teisingai interpretuotų savo senelės ar prosenelės gyvenimą.

Saugau nemažai įvairaus laikmečio, įvairių žmonių laiškų. Tai gali būti nebloga medžiaga apmąstymams. Laiškai – tai sustabdytos gyvenimo akimirkos, tai – tikri gyvenimo perlai! Tai – visa, kas tikra, kas šiuo metu išgyvenama, tai – ko niekada nepakartosi ir neatgaminsi. Mama, naikindama brolio laiškus, kuris kalėdamas Rostove prie Dono statė Volgos-Dono kanalą, pasakė: „Nėra žmogaus, nereikia ir jo laiškų“. Gaila. Taip beveik nieko nežinau apie dėdę.

Labai gailiuosi, kad mažai dėmesio skyriau mamai... Įsivaizduoju, kaip jai skaudėjo širdį, kai mylimoji dukrelė (mano sesuo) nuvežė ją į slaugos namus numirti, nes būdama devyniasdešimt dvejų mama nebegalėjo pati apsitarnauti. Mamai labai reikėjo šilumos, gero žodžio, užuojautos. Kaip svarbu vienišam žmogui, ypač senam, dėmesys, nekalbant apie meilę ar kitus šiltus jausmus. Mes daug žinome, bet mažai suprantame. Kad suprastum, reikia visa patirti savo kailiu. Koks absurdas! Visas skriaudas mamai seniai atleidau, tačiau tam, kad visa tai įsisąmoninti, man prireikė septyniasdešimt septynerių metų! Kažkodėl taip susiklosto, kad mes mažiausiai dėmesio skiriame ir neatsidėkojame laiku tiems, kam to reikia labiausiai ir kam skolingi esame daugiausia. Dažnai dėkingumą nešiojame širdy vis galvodami kada nors jį atskleisti, bet jis lieka nepasiekęs tikslo – nepradžiugina geradario sielos nei švelniu žvilgsniu, nei geru žodžiu.

Žmogus išeidamas išsineša ir dalį pasaulio, kuriame gyveno, kurį susikūrė pats ir kurį sukūrė kiti. Išsineša ir dalį paslapčių, kurių taip ir neatskleidė niekam, net patikimiausiam ir artimiausiam draugui – dienoraščiui. Išeidama ir aš išsinešiu visas nuoskaudas, kančias ir paslaptis, nors... Manyčiau, kad nereikėtų naikinti dienoraščių, tų momentinių jausmų ir minčių nuotraukų. Tarp įvairių nesąmonių juose galima rasti kai kurių užsilikusių paslapčių, įdomių minčių, sužinoti ir suprasti, kas tuo metu vyko mano mintyse ir širdyje, kokios buvo pažiūros. Tik kažin ar ką sudomins tas „turtas“, ar kas užsiims jo narpliojimu?

Didžiausias galvos skausmas – rūbų spinta! Ji tiesiog lūžta nuo dvidešimt trisdešimt metų nedėvimų suknelių, kostiumėlių, bliuzelių, sijonėlių… Kartais pasižiūriu, pasimatuoju ir vėl grąžinu į vietą... Viena, nėra kam jų dovanoti: perpildytos „antrų rankų“ parduotuvės, gausybė labdaros. Antra, savotiškai gaila. Gaila išmesti. Gal prireiks, gal persiūsiu. Ir dabar gaila nešti prie konteinerio mamos siūtas suknutes... Ji nemažai rūbų man pasiuvo tais deficito laikais iš įvairiais būdais įsigytų medžiagų – tada trūko ne tik knygų! Jos triūsas primena ir ją pačią, ir patirtus sunkumus – sesuo, su kuria ji gyveno, smarkiai bardavo už šiukšlinimą siuvimo atliekomis.

Mama nepiktybiška, jai patinka daryti gera, tačiau, kaip ir visi, padaro klaidų. Manau, kad mama nesuprato, kokią žalą padarė atstumdama mane vaikystėje... Tada buvo sunkus pokario metas, vienišai moteriai su mažais vaikais reikėjo išgyventi. Bijojo, kad su dviem vaikais gali netikti dešimčia metų jaunesniam karininkui, tad nutarė pasilikti tik vieną dukrą. Yra dar ir tėvas! Gal per visą Kauną (iš Panemunės į Vilijampolę) vesdama antrokę ir ramindama, kad baigusią septynias klases pasiims, mama nežinojo, kad tas girtuoklis, su kuriuo ji prieš penkerius metus išsiskyrė, yra benamis – turi išsinuomojęs tik lovą?! Gal. Kaip tvirtina žinovai: „Pagrindinė A. S. Puškino tragedija – motinos meilės trūkumas“ ir priduria, kad tokie vaikai užauga pažeistos sielos. Iš savo patirties galiu pridėti, kad su tokia trauma žmogus nesugeba būti laimingas. Neužgydė tos mano žaizdos joks „vaistas“ – neturėjau nei močiučių, nei kitų mylinčių širdžių... Bet praeitį reikia palikti praeičiai, kaip sako mano dukra.

Nesvarbu, kas esi ir kaip gyveni, svarbu, ką duodi kitiems, ką jiems palieki po savęs. Matyt dėl to ir reikia gyventi. Mums nelabai svarbu grafų Tiškevičių, Radvilų ir kitų žinomų žmonių charakteriai, ką jie mylėjo, ko nemėgo. Mes juos prisimename, šloviname bei dėkojame už tai, ką mums paliko, ką davė, kuo praturtino, kokį pamatą pastatė. Palikuoniai gyvena savo gyvenimą ir jį kuria ant tų pamatų, kuriuos randa. „Turbūt ne dėl savęs esu, esu turbūt dėl ko nors kito“. Šiuos taiklius ir prasmingus Justino Marcinkevičiaus žodžius turėtų pasakyti sau kiekvienas kūrybingas žmogus.

Nenorėčiau būti sudeginta. Turbūt vis tik esu senų katalikiškų tradicijų šalininkė, nors neišpažįstu jokios religijos. Tačiau religija – tai tautos kultūros dalis, įtakojanti ir tautos elgesį, ir valstybės politiką. Į religijas žiūriu kaip į tarpininką tarp Dievo ir žmonių, kuriems reikia padėti priartėti prie Viešpaties. Religijos moko doros, kai kurios gyvenimo išminties, tačiau ne visuomet ta tauri misija atliekama sąžiningai. Dievą atradau seniai, juo šventai tikiu ir nuolat bendrauju be tarpininkų. Dievas labai padeda, tik reikia Jį iš visos širdies mylėti, tikėti, o ne kaip gero dėdės prašyti turtų, pinigų, sveikatos ar kitų materialinių gėrybių.

Gėlės, vainikai, gražūs žodžiai? Jų reikia dabar! Gulėdama karste viso to nematysiu, negirdėsiu… Ypač gražių žodžių, kurių gyviesiems labiausiai gailima. Svarbu žinoti, ką kiti apie tave galvoja, kaip vertina, ką tu jiems reiški. Tai gyvenimo variklis, suteikiantis pasitikėjimo savimi, jėgų kažko siekti, tobulėti. Padeda ir kritika. Kritiką labai vertinu, visuomet atsižvelgiu į geranoriškas pastabas, stengiuosi nekartoti klaidų. Deja, tokių geranorių nedažnai pasitaiko.

Gaila, kad iš Anapilio niekas negrįžta, nepapasakoja, kaip Ten yra... Visos bėdos, paprastai, dėl informacijos stokos. Mėgstu viską žinoti ir iš anksto pasiruošti, ypač neišvengiamiems dalykams. Deja. Ši data, matyt, ne šiaip sau slepiama nuo mirtingųjų – yra kažkokia intriga! Ką gi? Turime laikytis Kūrėjo nustatytos pasaulio tvarkos ir neburnoti. Gerai, kad galime nors testamentu pareikšti savo valią likusiesiems...

O išeidama pasakysiu: Aš mylėjau, kentėjau, klydau... Aš gyvenau. Ir tai – nuostabu!

Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja

Prie publikacijos - asociatyvi pixabay.com nuotrauka

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis

DĖMESIO! NEMOKAMOS MANKŠTOS SENJORAMS VILNIAUS KULTŪROS, PRAMOGŲ IR SPORTO RŪMUOSE (ŽIRMŪNŲ G. 1E) PIRMADIENIAIS IR TREČIADIENIAIS NUO 10 VAL. IR NBA AKADEMIJOJE (ŽEMYNOS G. 14) ANTRADIENIAIS NUO 8 VAL. 45 MIN. IR KETVIRTADIENIAIS NUO 8 VAL. 55 MIN.