Pradėdami naujus MČTAU mokslo metus, puikų saulėtą rugsėjo rytą Turizmo fakulteto V-osios grupės klausytojai, priėmę į bendrystę ir kitų grupių klausytojus, išvyko į kelionę „Molėtai-Mindūnai- Labanoras-Ladakalnis-Ginučių malūnas-Stripeikių bitininkystės muziejus-Rojus-A. Hrebnickio muziejus- Visaginas- Visagino AE“.
Senuoju keliu pro Giedraičius ir Luokesų gyvenvietę vykome link Molėtų. Molėtuose pasivaikščiojome prie Pastovio ežero įkurtame skulptūrų parke. Pasigrožėjome ten stovinčiomis skulptūromis: Pintas žmogus, Bebrų namas, Valtis, Observatorija, Lašas, Purslas, įlipome ir į apžvalgos aikštelę, vadinamą Titaniku, nuo kurios atsiveria nuostabūs ežero ir gamtos vaizdai, nepamiršome apsiauti Žvejo batais, užmesti meškerės ir pagauti didelę žuvį... Juk Molėtai – žvejų mėgstamas miestas.
Toliau tęsėme kelionę link Mindūnų. Įkopę į 36 m. aukščio metalo konstrukcijos apžvalgos bokštą, grožėjomės Labanoro regioninio parko kraštovaizdžio įvairove, miškingų kalvų apsuptais Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų panorama. Lipant į bokštą turėjome užduotį – suskaičiuoti, kiek laiptelių teks mums įveikti: vieniems pasisekė suskaičiuoti 221, kitiems – 231, o kiek tiksliai jų buvo, taip ir liko neaišku…, matyt dar teks keliauti ir skaičiuoti.
Sustojome ir apsilankėme po gaisro atstatytoje Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Ponia Stasė Godienė, gyvenanti šalia bažnyčios, papasakojo apie netikėtai 2009 m. gruodžio 21 d. naktį kilusį gaisrą, kuris visiškai suniokojo bažnyčią. Tos nakties baisumo ji negali pamiršti iki šiol. Ji papasakojo, kaip žmonės, ieškodami išlikusių relikvijų, rankomis perkasė tonas pelenų ir su kokiu džiaugsmu rastus daiktus nešė ir rodė kunigui Jurgiui Kazlauskui. Viskas buvo dedama ir saugoma. Net senosios bažnyčios vinys buvo surinktos, dabar iš jų sukurti Stacijų paveikslai, kurie puošia naująją bažnyčią. Įspūdingi ir dailininkės Teresės Blažiūnienės sukurti paveikslai iš sudegusių arnotų ir kitų bažnytinių drabužių.
Pasigrožėjome ir pasidžiaugėme, kad geranoriškų parapijiečių pagalba bažnyčia buvo atstatyta ir įrengta per labai trumpą laiką – mažiau nei per dvejus metus. Atstatyta Bažnyčia buvo pašventinta 2011 m. rugsėjo 10 d. per didžiuosius Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus. Dabartinės Bažnyčios centrinį ir šoninius altorius padarė meistrai Henrikas Ratautas ir Darius Gotautas Vaišvila, o paveikslus visiems altoriams sukūrė Margarita Čepukienė.
Užėjome ir į Varpinę, kuri buvo pastatyta XIX a. ir per gaisrą nenukentėjo. Čia apžiūrėjome išlikusius gaisro nuniokotus indus bei kitus bažnyčios reliktus. Palinkėję poniai Stasei ir Labanoro parapijiečiams sėkmės, tęsėme kelionę link Ladakalnio.
Legendomis apipintas Ladakalnis, anksčiau vadintas Ledakalniu, stūkso šalia Ginučių piliakalnio. Tai – vienas įspūdingiausių lankytinų objektų ne tik Ignalinos rajone, Labanoro regioniniame parke, bet ir visame Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Pagal šiais laikais gimusį paprotį į kalno viršūnę užnešti akmenukų ir mes, nešdami po mažą akmenėlį, užkopėme ant Ladakalnio. Kalno viršūnėje auga ąžuolas, įrengta erdvi apžvalgos aikštelė. Manoma, kad ant šio kalno pagonybės laikais buvo aukojamos aukos baltų deivei Ladai ir esą nuo jos, o ne nuo ledo kilo jo pavadinimas – Ladakalnis. Nuo šio 176 m. aukščio kalno atsivėrė nepakartojama ežerų krašto panorama. Nuo čia matosi net šeši tarp miškingų vietovių tyvuliuojantys ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas.
Toliau keliavome link XIX a. antroje pusėje ant Srovės upelio pastatyto Ginučių malūno, kuris veikė iki 1968 m. Šį vieno aukšto malūną su pastoge pasisitatė Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Malūne be gamybinės dalies, buvo ir malūnininko gyvenamosios patalpos bei krautuvė. Dabar malūnas yra valstybės saugomas paminklas su išlikusia autentiška, prieš beveik trisdešimt metų rekonstruota įranga. Antrame malūno aukšte yra įrengta ekspozicija, pasakojanti apie duonos kelionę nuo grūdo iki stalo, tačiau apžiūrėti šios ekspozicijos mums nepavyko, nes malūnas buvo uždarytas. Pabraidę po smarkiai išplatėjusį, bet labai seklų ir skaidrų Srovės upelį ir pabaidę ten plaukiojančius vėžius, keliavome į Stripeikių bitininkystės muziejų.
Muziejus įsikūręs Minčios girios pakraštyje, seniausiame Aukštaitijos nacionalinio parko kaime Stripeikiuose, kuris pirmąsyk paminėtas Livonijos kronikose 1357 m. Sodyba ir lauko muziejinė ekspozicija yra išsidėstę ant dviejų vaizdingų kalvų, kurias skiria tekantis Tauragnos upelis, maitinamas iš giliausio Lietuvoje Tauragno ežero. Kalvos šlaite, kur išsidėstę senoviniai gulstieji bei statieji kelminiai aviliai, mus pasitiko lietuvių bičių dievo Babilo skulptūra. Muziejaus ekskursijų vadovas Audrius supažindino mus su šio krašto bitininkystės pradžia ir jos vystymusi. Praslinkęs paskutinis ledynmetis paliko čia nepaprastai raižytą reljefą: aplink kalnai ir kalneliai gausiai pabarstyti akmenimis, žemumose telkšo ežerai, srūvantys upeliai, o derlingos žemės nėra, todėl daugelis čionykščių vertėsi medžiokle, žvejyba, įvairiais amatais ir, žinoma, bitininkyste. Kad bitininkystė buvo vienas iš svarbiausių pragyvenimo šaltinių, rodo tai, jog duoklę Vilniaus vyskupui, priklausančiam Labanoro dvarui, kaimas mokėjo medumi ir vašku. Bitininkystės muziejus šioje sodyboje buvo pradėtas kurti 1978 m. Jo sumanytojas, įkūrėjas ir ilgametis vadovas buvo Bronius Kazlas ir tik jo pastangomis sumanymas buvo įgyvendintas: restauruoti pastatai, surinkta gausi ekspozicija, pastatyta dešimtys ąžuolinių skulptūrų, kuriose atgimė senosios bitininkystės vaizdai. Muziejus lankytojams buvo atidarytas 1984 m. Muziejuje apžiūrėjome senovinius bitininkų – stalių darbus, jų naudojamus įrankius medui išsukti. Išgirdome, kokiu būdu drevininkai apsaugodavo bites nuo meškų, kurios Minčios girioje buvo įprasti žvėrys, sužinojome, kaip gyvena ir pluša mūsų bitelės, ką šiuo metu jos veikia avilyje, kokias funkcijas atlieka bitės darbininkės, bičių motinėlė ir tranas bei susipažinome su medaus produktais ir jų rūšimis. Dalyvaudami edukacinėje programoje „Pažink bites saldžiai“, smaližiavome medų ir gėrėme kanapių arbatą. Nepamiršome apsilankyti ir bičių deivės Austėjos klėtelėje ir įkvėpti vasaros žolelių, kurias lanko bitelės, aromato. Prie klėtelės yra senovės lietuvių aukuras, ant kurio deivės Gabijos garbei muziejaus švenčių metu yra uždegama šventoji ugnis.
Pasmaližiavę ir pakilios nuotaikos keliavome į Rojų. Šalia vaizdingo Dūkšto ežero įsikūrusi gyvenvietė – tai rami gamtos oazė, žavinti vaismedžių gausa. Kadaise ši vietovė buvo vadinama Velnyne, tačiau jo grožiui atsiskleisti padėjo profesorius Adomas Hrebnickis, pradėjęs čia sodinti obelis, kriaušes, vyšnias ir slyvas. Apsilankėme jo memorialiniame muziejuje, kuriame susipažinome su Lietuvos sodininkystės pomologo gyvenimo istorija ir darbais, pasigrožėjome atsiveriančiais vaizdais į aplink tyvuliuojančius tvenkinius ir šimtamečius vaismedžius, pasivaišinome jo išvestos veislės obuoliais – Lietuvos dryžuotaisiais.
Toliau keliavome link Visagino. Tai jauniausias ir vienas tautiškai margiausių miestų Lietuvoje, kuriame gyvena ne tik skirtingu tautybių, bet ir įvairių religijų žmonės. Ši gyvenvietė 1975 m. buvo specialiai įkurta Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbuotojams. Nuvykome ir įsiamžinome prie veikusios Atominės elektrinės bokštų. Šioje elektrinėje buvo pastatytas paties didžiausio galingumo uraninis-grafitinis reaktorius RBMK-1500. Vienintelės Baltijos šalyje veikusios atominės energijos gamintojos, turėjusios didžiausią branduolinį reaktorių pasaulyje, veikla baigėsi 2009 m. gruodžio 31 d. Žvalgydamiesi pro autobuso langą, pasigrožėjome gražioje vietovėje įkurtu ir tvarkingu Visagino miestu, vykome į Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydo simuliatorių pažiūrėti, kur ir kaip buvo ruošiami branduolinių jėgainių operatoriai, reguliuojantys atominės elektrinės darbą iš blokinio valdymo pulto. Tai tikra Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydo kopija.
Mus pasitiko vaizdai kaip iš tikro HBO „Černobylis" filmo serialo. Čia buvo kuriamas šis filmas, kuris kritikų buvo puikiai įvertintas ir sulaukęs trijų prestižinių „Emmy“ apdovanojimų. Filmas nukelia mus į tragediją, kai sprogus Černobylio atominės elektrinės reaktoriui, tragiškai pasibaigė tūkstančių katastrofos pasekmes likvidavusių žmonių gyvenimai, o įvykio pasekmės jaučiamos ir iki šiol.
Praleidę simuliatoriuje daugiau nei valandą laiko, buvome supažindinti su elektrinės valdymo principais bei operatorių kasdienybe, kodėl ir kam iš viso buvo reikalingas simuliatorius. Sužinojome, kokie pranašumai bei skirtumai buvo tarp Ignalinos ir Černobylio elektrinių, kodėl įvyko avarija Černobylyje, kur buvo klaida ir kaip buvo galima šios avarijos išvengti. Ruošiant branduolinių jėgainių operatorius, simuliatoriuje realiai buvo analizuojami pasaulyje esančiose atominėse elektrinėse įvykę sutrikimai, aiškinamasi, kas lėmė šiuos atvejus, viskas buvo fiksuojama vedamuose žurnaluose. Mums apie tai papasakojo šiame stimuliatoriuje dirbę ir operatorius ruošę puikūs Ignalinos atominės elektrinės specialistai Virgis ir Anatolijus.
Pasidžiaugėme, kad Ignalinos atominė elektrinė buvo saugi, nes elektrinėje buvo įrengta daugiapakopė technologinių įrenginių apsauga, dirbo atsakingi ir didelę patirtį turintys žmonės. Supratome, kokio proto, įgūdžių ir atsakomybės buvo žmonės, dirbę šioje atominėje elektrinėje.
Pasidžiaugę gražia saulėta diena, kupini įspūdžių ir džiugios nuotaikos, su dainomis grįžome į lietingą Vilnių.
Danutė Ona Mateikienė, MČTAU Turizmo fakulteto V-osios grupės kuratorė
Autorės nuotraukos