Iš minirašinių ciklo
Suaugę neturi pykti ant vaikų, kadangi tai ne pataiso juos, o gadina.
Janusz Korczak – gydytojas, pedagogas, rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, Lenkijos kariuomenės karininkas
Vaikai toje sistemoje yra grąžinami kaip tušti buteliai nuo sodos vandens arba bateliai, kurie spaudžia
Kristin Hannah – amerikiečių rašytoja
VAIKUI TETA MOTINOS NEATSTOS
Bėda ne tai, kad teta motinos neatstos, o tai, kad ilgą laiką augintas kitur, motinai vaikas taps tarsi svetimas.
Nedaug trūko, kad aš būčiau augęs ne tetos globoje, o visai iki tol nei tėvukui, nei mamai nepažįstamos moters priežiūroje. Kai Šilalės rajone buvo įgyvendinama trėmimo operacija „Priboj“, tremiamieji su savo manta iš vežimų buvo iškraustomi Laukuvos bažnyčios šventoriuje, kad čia lauktų „polutorkų“, kurios nuvežtų iki Tauragės geležinkelio stoties ir „apgyvendintų“ gyvuliniuose vagonuose, pristatomuose į Naująją Vilnią, kur buvo formuojamas sąstatas kelionei į Sibirą. Beveik parą keliolika šeimų laukė transporto. Kas meldėsi, kas verkė ar aimanavo. Kiti ramino: „Ne į krematoriumą veš ir nešaudys. Liksim gyvi – pragyvensim“. Bendrą nelaimę pergyventi lengviau – nusiramino žmonės. Tačiau juodas debesis dengė ateities lūkesčius – išvežami amžiams.
Moteriškė iš Laukuvos, prisistačiusi esanti kepėja, per stebuklą išvengusi sušaudymo, nusižiūrėjo vienuolikos mėnesių berniuką, ir kalbino mamą palikti mane jai: „Aš vaikų neturiu, auginsiu, mylėsiu, Jums nuotraukas siųsiu. Gyvenu pakankamai apsirūpinusi, jam nieko netrūks. Jūs išvežami amžiams, o ten šalta, trūks maisto, cinga (skorbutas)“ – keletą kartų priėjusi kartojo ji. Kartojo su užsidegimu, įtikinamai. Mama jau pasiduoda įkalbama, bet vidinis balsas ryžtingai patarė: „Kaip bus, taip ir bus, bet važiuosime kartu!“
Būdavo ir kitaip. Kalbėsiu apie Steponą Norkų (nuotraukoje trečias iš dešinės), kuris tarsi smakrą įrėmęs į mokytojos Anos Semionovnos viršugalvį –taip atrodo, kadangi jis buvo truputį susikūprinęs. Tuo pačiu laiku kaip ir mus, trėmė ir Gaurės bažnyčios zakristijono šeimą: du trijų-keturių metukų berniukai ir metukų Steponėlis. Niekas negalvojo, kad iš tremties galima bus grįžti. „Amžiams“ – tvirtino tremties organizatoriai, stribai ir kareiviai. Taip manė ir paprasti žmonės. Norkuvienės sesers šeima, gyvenusi Gaurėje, nors ir turėjo porą jau ūgtelėjusių vaikų, pasigailėjo ir priglaudė Steponėlį.
Prabėgo tremties keli metai. Buvęs zakristijonas Fabijonas Norkus buvo pastebėtas kaip geras apskaitininkas – konsultavo net aukštesnius pagal pareigybes darbuotojus. Kartą atsilaisvino Tarybinės vartotojų kooperacijos sandėlių vedėjo vieta. Buvo rekomenduotas Norkus. Su komendantu per porą savaičių buvo suderinta. Greit gyvenimas palengvėjo. Fabijonas pats po truputį ,,ėmė“ ir kitiems negailėjo. Švenčių progomis valdžiai įteikdavo davinius – „pajokus“. Apskaita buvo vedama taip, kad trūkumų jokia komisija nerasdavo... ,, Chorošo rabotajet, s ogonjkom“ (gerai dirba, su ugnele) – sakė valdžios atstovai. Norkai planavo atsiimti Steponėlį, kai ką tik gimusi dukra truputį paaugs. Šis klausimas galėjo išsispręsti ir savaime, jeigu Norkai būtų nutarę grįžti į Lietuvą. Bet teko paskubėti.
Apie 1957 metus Norkams pradėjo eiti laiškai iš Gaurės su raginimu atsiimti Steponą. Kartais piktoki. Šarka iš Taišeto į Gaurę nenuskris, bet gandai – vienu ypu. Kažkas iš vietinių Tauragiškių tremtinių, lyg tarp kitko, parašė laiške seseriai gerokai pagražinus padėtį, kad Norkai dabar tarsi ponai – sotūs, apsirengę, valdžios gerbiami. Ir Norkuvienės seserį apėmė vienas jausmas, kuris niekaip neapleido: „Mes su vyru vargstame, kapeikas, o tai ir nieko už darbadienius negauname. Savus vaikus būtų sunku išmaitinti, o čia dar ir svetimą“. Steponėliui prasidėjo sunkios dienos. Tai ne laiku pareina, tai tingi, tai per daug valgo. „Kada, pagaliau, tėvai tave atsiims?“ – vis kartojo teta. Kaip skaudu buvo jam, iliustruoja F. Larošfuko mintis: „Geriausiai atspėja draugiškumą arba priešingumą vaikai – jie pastebi tokias elgesio smulkmenas ir atspalvius, kurie nepasiekia suaugusių dėmesio – ir vaikai nesąmoningai daro apibendrinančią išvadą“ .
Po Stalino mirties palengva įsibėgėjo atšilimas. Jau nuo 1956 metų su komendanto leidimu buvo galima važiuoti į Lietuvą apsižvalgyti, kur bus galima apsigyventi grįžus. 1957 metais šiuo reikalu į Tauragę išvyko Zita (pavardės neatsimenu) ir parvežė Steponėlį. Bet... grįžus į šeimą, jam buvo ne lengviau.
Tolesnė įvykių eiga reikalauja patikslinimo. Psichologai aiškina: „Staigūs paaštrėję prieštaravimai tarp giminių paprastai kyla iš visiškai nereikšmingų dalykų. Priežastis yra giliame įsitikinime, kad interesai turi būti bendri. Nesutarimai tarp artimų žmonių dažniausiai atsitinka dėl to, kad artimo žmogaus konfliktiškumas arba egoizmas atrodo nepriimtinas netgi smulkmenose“. Tikriausiai tai turėjo galvoje istorikas Tacitas, dar pirmame m. e. amžiuje sakęs: „Žinoma, kuo žmonės yra artimesni giminystės prasme, tuo aštresnė neapykanta kyla tarp jų“. (Suprantama – neapykanta užsiplieskia dažniausiai dėl vardintų nepriimtinų priežasčių).
Ir kaip gi įsijungė į šeimą Steponėlis? Nekaip... Mama, triūsdama apie du berniukus ir neseniai gimusią dukrą, šilumos ne ką beturėjo toli, ne savo šeimoje augusiam sūnui. Adaptacija vyko sunkiai. Steponėlis atrodė lyg būtų dėl ko kaltas ir nuolankiai priimdavo pastabas. Tikriausiai jis tikėjosi tos pačios atmosferos kaip pas tetą. Kai žinai, ko tikiesi, lengviau pakeli... Piktokos, negalinčios būti įgarsintos Norkuvienės mintys apie seserį ir mintis lydintys jausmai projektavosi į grįžusį sūnų, tapusį atpirkimo ožiu. O kaip reagavo abu broliai, kai be rimto pagrindo mama bardavo Steponą? Aš, jau būdamas beveik dešimties metų, lankydamasis Norkų šeimoje, mačiau, kad broliai jausdavosi ramūs ir labiau savimi pasitikintys, kai „plakdavo“ „atpirkimo ožį“. Suprantama – tuomet mažiau pastabų tekdavo jiems...
Steponas atėjo į trečią klasę jau gerokai prasidėjus mokslo metams. Rusiškai mokėjo tik keliolika žodžių. Su juo tuo klausimu dirbo mokytoja Ana Semionovna – per trejetą mėnesių Steponas dar su akcentu, bet jau pakenčiamai kalbėjo rusiškai.
Kai po 22 metų po išvykimo į Lietuvą 1981-ais aplankiau Norkų šeimą Beriozovkoje, Stepono čia neradau.
Praėjus dar apie 20 metų, kartą man skambina Mažeikiuose gyvenantis jo brolis Tomas ir sako: „Į Beriozovką grįžo Stepas. Jis ilgokai dirbo Biriusinsko (greta Taišeto) hidrolizės gamykloje, kurioje vienas iš produktų buvo medžio spiritas. Stepas sunkiai serga“.
Praėjo pusmetis ir Tomas verkdamas pranešė, kad Stepo nebėra... Dar vieną auką nusinešė „bangų mūša“...
Jonas Kirtiklis, MČTAU Literatūros fakulteto dekanas
Asmeninio albumo nuotrauka