Kad mūsų gimtoji lietuvių kalba yra archaiška – lyginama su sanskritu (net per 300 žodžių beveik tapatūs), pripažįsta daugelis mokslinčių. Vienas vokiečių kalbininkas XIX a. net buvo pakalbėjęs, kad lietuvių valstiečiai, tegul ir toli gyvenantys nuo Indijos, girdi, kalba sanskritiškai, t.y. šventa šios šalies bramanų kalba. Žinoma, gal čia ir nemaža pramano, betgi lietuvių kalba intensyviai domėjosi nemažai Europos bei Indijos kalbininkų, o Dž. Neru net parašęs, kad ,,Europoje artimiausia sanskritui yra lietuvių kalba“. Dar daugiau: kai kurie net padėsto, kad, geriau mokant mūsų kalbą, galima lengvai iššifruoti daugelį priešistorinių mįslių.
Deja, mūsų gimtoji lietuvių kalba tautos istorijos kelyje patyrė gana daug skaudžių smūgių, netekčių, bet, a.a. akad. Z. Zinkevičiaus žodžiais, nelyg legendinis paukštis Feniksas vis ir vis gebėjo pakilti iš pelenų. Iš kur lietuvių tauta susirado jėgų ir pasipriešinti daugybei priešų, uždraudusių rašyti, leisti knygas ir net kalbėti lietuviškai? Kadaise a.a. mūsų profesorius J. Balčikonis mums sakė: ,,Visa naujoji Lietuvos šviesuomenė rėmėsi kaimu,valstiečiais, iš kurių ir atsirado daugybė knygnešių bei daraktorių, kurie, nepaisant aukų (net per 2 000 buvo Rusijos carų valdžios įkalinti ar net išsiųsti į Sibirą), švietė, nešė į Lietuvą knygas, maldaknyges etc. Visiems Lietuvos nedraugams šiandien mes metame žodį lyg akmenį: raskite kitą tokią tautą, iš kurios net 40 metų buvo atimtas gimtasis žodis, o pati tauta buvo pasmerkta tūnoti tamsybėje ?
Prieškariu Lietuvos prezidentas A. Smetona kuo rimčiausiai klausė: ,,Tai kas gi sieja draugėn lietuvius“? Jo nuomone, sulenkėjusių mūsų bajorų dvasia mums buvo svetima. Mat, girdi, lietuvis, jų nuomone, yra tas, kas tik gyvena Lietuvoj. Tai gali būti, sakysim, ir svetimtautis – lenkas, rusas, tik gal kitoks. Tokiems lietuvių kalba ir visai buvo nereikalinga, svetima. Visi tie bajorėliai, dvarponiai ignoravo kylančią lietuvių inteligentiją, išriedėjusią iš valstiečių kiaušinio. Tikslinkimės: toji nauja mūsų inteligentija savaime kėlė pavojų jų senosioms tradicijoms, papročiams, visam gyvenimui. Kodėl? A. Smetona sakė, kad naujieji mūsų inteligentai plačiai švietė valstiečius, vakarykščius baudžiauninkus. Net garsusis lenkų emigrantas Jerzy Giedroic (Giedraitis), vienu metu nusivylęs netvarka Lenkijoje, buvo atsiribojęs nuo savo lenkiškumo ir jau sakėsi, kad pasiskelbs esąs lietuvis.
Gūdžiaisiais sovietiniais metais, kai aš, vieno poeto rekomenduotas, ėmiau darbuotis LTSR radijo ir televizijos komitete, kur jo pirmininkui J. Januičiui kurpiau kalbas kalbeles, straipsnius, kartą Maskvos TVR vadovas S. G. Lapinas atsiuntė raštą – įsakymą: kaip ir kitose sąjunginėse respublikose, Lietuva privalo visas laidas ruošti ir transliuoti vien rusiškai. Ačiū Dievui, po tam tikrų pasvarstymų (dabar manau, kad mūsiškis radijo ir televizijos vadovas šį savo sprendimą iš anksto buvo suderinęs su mūsų respublikos vadovybe) buvo nutarta: Lietuvos pakraščių senimas, ne visiškai mokantis rusų kalbą, girdi, gali nelabai suprasti centro nutarimus...
Dar priminsiu vieną epizodą iš prieškario. Tada, lenkų okupacijos metais Švenčionių krašte, mano tėvas Mielagėnų miestelio sekmadienio kermošiuje pardavinėjo kriaušes ir derėjosi su vietos žydu. Aišku, jiedu kalbėjosi lietuviškai. O čia pat, netoliese šmirinėjęs kreivakojis (neseniai nulipęs nuo želigovskinės kumelės) lenkų žandaras, tai nugirdęs, mano tėvui skaudžiai sukirto per nugarą storoku rimbu. Atsakomasis mano tėvo, tikro valstiečio, kumščio smūgis buvo žaibiškas: tas įžūlus lenkas lyg rugių pėdas tuoj pat parpuolė po iškinkytu arkliu.
Tai pamatę, kiti, pažįstami tėvui paskubomis patarė: ,,Alpon, bėk graiciau par sienų Lietuvan, ba tavi lenkai supūdzys turmaj... Tu gi sakei, kad Linkuvaj gyvena tava bralis...“
Ką darysi – pabėgęs mano tėvas, kelis mėnesius prasitrynęs pas mano dėdę Daniuką, tik prieškariu tesugrįžo namo, į Krikonių kaimą. Bet užtat tenai išmoko daryti gerą alų...
***
Dar vieną akcentą apie ujamą lietuvių kalbą ,,uždėjo“ mūsų Mielagėnų vidurinės mokyklos matematikos mokytojas Vincas Aleksonis. Keista būdavo matyti: visai ne filologinio išsilavinimo mokytojas dažnai atsinešdavo tai lietuvių, tai rusų ir net lenkų rašytojų knygų ir gal 15 minučių mums, aštuntokams, vis kai ką paskaitydavo arba padeklamuodavo. Ir visada juokaudavo.
– Vaikai, o ar žinote, kad kai kurie literatūros kūriniai labai naudingi ir praktiški žmogui?
Ir paaiškindavo:
– Sakysim, rusų caro žandarai, ieškodami pasislėpusių lietuvių bernų, kuriuos tuoj tuoj jie būtų išsiuntę karo tarnybai kaip rekrutus, nė nežinojo, kad jų šunes niekad nerasdavo jų, pasislėpusių valstiečių kanapėse. Matote, tie šunėkai kanapėse nieko dorai nesuuosdavo. Tai va, apie tą mūsų bernų gudrybę ir rašo Adomas Mickevičius savo poemoje ,,Ponas Tadas“…
Todėl mes šio mokytojo klausėmės kuo atidžiausiai.
Baigdamas skaityti, jis tik suraukdavo aukštą kaktą ir juokaudamas klausdavo, visada pridėjęs rodomąjį pirštą prie savo lūpų:
– Vaikai, o ar žinote, kokių valdžių mes galime susilaukti?
– Neeeeee, – suūždavo klasė.
– Kaip praneša mano ausinė radijukė, greičiausiai ateis amerikonai.
– Mokytojau, o kaip jie kalbės?
– Labai bjauriai: džan-džin-džis – lyg žvangėtų geležis...
– Na, o jei atjos prancūzai? – klausdavo kokia mergaitė.
– Cha: la par le – lyg laputė kur miške...
– O jei vėl vokietukai?
– Vokietukai? Was ist das? – nei kalba, nei šis, nei tas, – šaipydavosi mūsų matematikas.
– Mokytojau, o jei mes, lietuviai, liksime laisvi?
– O, lietuviai? Kas tai yra (čia jis negerai sukirčiuodavo) – tartum lapai žemėn byra...
***
Kaip dabar suprantu, tada mes, žali provincijos mokinukai, su gerojo mokytojo pagalba mokėmės elementarios pokario politologijos.
Eilėraščiai
KALNO KEPURĖ
Po nakties rasos karoliukai
Pakibo ant rožės lapelių –
Lyg kūdikiai verkia ir šypso.
Bėga nuo kalno lyg siūlai upeliūkščiai,
Šliuksi, skuba per akmenis, kelmus,
šaknis ir puvėsius,
O žemė prasiveria ir sugeria ašaras
kalno.
Laukinės obelaitės lapai upely
Prausias ir žvilga, ir verčias kitapus,
O žuvytės baidos ar juos kvailais
savo snukiais stumdo...
Net ant kalno sniego kepurė
Saulei šviečiant prakiūra, siaurėja,
Ir atsiveria visos kalno kišenės.
Jau parskrido apsirikęs varnėnas
Ir, nutūpęs į drebulę, švilpauja,
Kad, girdi, koks pavasaris plaukia!
Senas apkasas pokario griūna,
Gūdžią rudenio naktį priminęs,
Ir kraupus varno balsas
nukrankia...
VALSTIEČIO LAIŠKAS SŪNUI
Kai tik namo, sūnau,
Pargrįši iš klajonių,
Susirask rugelių saują
Ir juos pasėk
Ant mano kapo vienišo:
Tegul ir čia, aukštam kalnely,
Kvepės man duona kaip medus,
Tegul žydės ir vosilkėlių akys,
Tegul ir žvirblelis keliauninkas
Čia pasiganys.
Taigi, sūnau, manęs aukštai ieškok...
Leopoldas Stanevičius, Literatūros fakulteto klausytojas