Balkaičiai – tai kaimas šiaurės rytų Lietuvoje. Kartą per metus, rudenėjant, Balkaičių koplytėlėje vykdavo ir vyksta atlaidai Šv. Baltramiejaus garbei.
Pokaris. Žavėjausi savo mamos karta. Nesiskundė, neverkšleno, didvyriškai kovojo už savo buitį. Dvi geriausios draugės – Stasytė ir Stefutė – tyliai pasidalindavo savo sunkumais. Mokėjo mūsų motinų karta dirbti ir švęsti. Progai pasitaikius, susirinkę padainuodavo, nuskambėdavo linksmas anekdotas ar šmaikštus pasakojimas. Nesigirdėjo dejonių, kad pinigų nėra, kad kūno ar širdies skausmas dažnai neleidžia užmigti naktimis. Jokių apkalbų, skundų dėl kaimynų vištų, įlindusių per tvorą ir pan. Nereikėjo skaityti ekspertų rekomendacijų, kaip psichologiškai atsilaikyti prieš sunkumus. Tada, beje, jų niekas ir nerašė.
Pokariniai Balkaičių atlaidai
Balkaičių atlaidai vykdavo ir pokaryje, bet juose dalyvaujantys turėjo būti labai apdairūs. Jei esi mokytojas, o būsi pastebėtas bažnyčioje, lėksi iš darbo. Jei esi moksleivis ar studentas, o jei dar ir komjaunuolis, – turėsi didelių nemalonumų.
Stefa Ramančionienė mokytojavo Kriukuose, nedideliame bažnytkaimyje netoli Balkaičių. Stasė Jagutienė, mano mama, mokytojavo Joniškyje. Jas jungė draugystė nuo pirmos klasės Joniškio pradinėje mokykloje.
Prisimenu, kaip aš keliavau su mamos mokytojų kolektyvu į Balkaičius. Ta kelionė buvo traktuota kaip ekskursija. Mokyklos direktorius kreipėsi į Švietimo skyrių, prašydamas mašinos mokytojų išvykai. Kam patinka kalnai ir jūros, o mums, joniškiečiams, yra brangios lygumos. Mums įdomu apsidairyti ir pasigilinti į mūsų krašto gamtą ir istoriją.
Direktorius vyksta kartu. Pasidairėme po Joniškio rajono šiaurės rytinę dalį, suradome legendomis apipintą Ašvinės upelį, susipažinome su Balkaičių medine koplytėle, stovinčia Balkaičių kapinėse jau šimtmečių šimtmečius. Tikrai įdomus objektas. Ten guli akmuo su įdubimu, menančiu pagonystės apeigas. Pakeliui aplankėme mamos draugę ir kolegę Stefą Ramančionienę, kuri gyveno sodyboje Balkaičiuose. Mama mane, dešimtmetę, vežėsi kartu. Tikėjausi, kad tąkart Balkaičių atlaidai, kaip paprastai, prasidės Mišiomis koplyčioje, o pasibaigs Stefos sodyboje. Tikėjausi ten susitikti su bendraamže Violeta, pasikeisti kokiu žodeliu su jos broliu Ramučiu.
Saulėta rudens diena. Kelionė pirmyn lauko keliais keleliais buvo tikras malonumas. Sunkvežimio, tada vadinto „gruzoviku“, kėbule ant bortų buvo padėtos lentos atsisėsti. Stogo ši transporto priemonė neturėjo. Keliaujant paaiškėjo, kad atrasti Balkaičius – ne juokas. Nėra normalaus kelio, tik painūs lauko keleliai. Deja, dabartinių navigacinių priemonių tuometinis mūsų vairuotojas neturėjo. Buvo vadovaujamasi nuojauta. Garsioji Ašvinės upelė buvo melioratorių paversta į kanalą. Aplink tą mūsų ekskursijos objektą tyvuliavo balos ir klampus purvynas. Matyt, dar neseniai čia dirbo ekskavatoriai ir kita technika. Tuo metu Lietuvą iš Maskvos buvo pasiekęs nurodymas numelioruoti visus dirbamus laukus.
O, Ašvine! Paslaptingoji ir numylėtoji to krašto upelė. Ką jie su tavimi padarė? Lietuvių pagoniškame tikėjime dieviški dvyniai Ašviniai – tai žirgai, traukiantys per dangų saulės vežimą. Šios legendos ypatingą galią patyrėme, kai dievams teko gelbėti mus, naktį grįžtančius namo iš šios išvykos per kupstuotas pievas ir suartus dirvonus, be kelio ir takelio. Tik Ašvinių žirgai, skriedami dangumi žvaigždynų keliais, matyt, rodė mums kelią. Medinės koplyčios, deja, neaplankėme, nes ten vyko Atlaidų Šv. Mišios. Tarybinių mokytojų ekskursija neturėjo teisės juose dalyvauti jokiu pretekstu, nes religija Tarybų Sąjungoje buvo laikoma nesuderinama su darbu švietimo sistemoje.
Mokytoja Stefa Ramančionienė savo tėvonijoje – Balkaičiuose – priėmė mus svetingai ir vaišingai. Kiaulaitė, matyt, buvo paskersta, nes ant stalo buvo patiekta košelėna (šaltiena) ir mėsos vyniotiniai. Putojančio grynuolio miežinio alaus ąsotėliai plaukė vienas po kito iš kažkur tūnančios paslaptingos „bedugnės“ bačkelės.
Jau buvo tamsu, kai gerai nusiteikę ir apšilę, išvykome namo. Čia ir prasidėjo visas „linksmumas“. Buvo jau tamsu, dėl ko tapo sunku matyti per tuos laukus vingiuojantį lauko keliuką – šunkelį. Be to, sunkvežimio vairuotojas buvo taip pat alaus paragavęs. Automobilis buvo senas kaip pasaulis, ir girgždėjo visais šonais, kai važiuodavo per duobes. Kūzove (kėbule) keliaujantys ekskursantai buvo mėtomi aukštyn ir žemyn, dėl ko kartais visi sugriūdavo ant grindų. Atsisėsti naudojamas lentas vyrai išmetė per bortą, supratę, kad važiuojant per tokius arimus jos gali sulaužyti mūsų kaulus. Direktorius iš solidarumo keliavo su mumis kėbule, ne kabinoje. Vairuotojas buvo rusas. Direktorius, persisvėręs per bortą, ėmė šaukti vairuotojui rusų kalba. Direktoriaus rusų kalba buvo silpnoka, jo sakinius sudarė juokingas lietuvių ir rusų kalbos mišinys. Jis šaukė: „Ei, tu. Čievo snaudiš, a po dobilieną jiediš“? Dar ir dar kartojo jis tą patį, o vargšas šoferis (vairuotojas) darė, manau, viską, ką galėjo, nors tai ir nedavė gerų rezultatų. Tais laikais blaivumo alkotesteriais niekas netikrino, o alkoholio to vairuotojo kraujyje tikrai buvo sočiai. Įtariu, kad prie alaus prisidėjo ir Stefos virtuvėje rastas samagono, naminės degtinės, butelaitis. Ūkio darbams talkininkų nelabai prisikviesi, jei namie tokio gėrimėlio neturėsi. Visgi, juokingas direktoriaus ir vairuotojo pabendravimas rodo, kad galima susikalbėti įvairiomis kalbomis, kai prispaudžia reikalas ir yra geri norai.
Ši išvyka man įsiminė visam gyvenimui. Ne, jokių nemalonumų po šios išvykos niekas nepatyrė. Liko atmintyje tik labai linksmas „Balkaičių atlaidų“ akordas.
Audronė Stanislava Jagutytė-Andrijauskienė, Literatūros fakulteto klausytoja
Prie publikacijos - asociatyvi pixabay.com nuotrauka