Iš minirašinių ciklo
OBUOLYS NUO OBELS TOLI NERIEDA
Jūs galite pasiekti nušvitimą, nuolat savęs klausdami: „Kas tas, kuris gyvena manimi dabar?“
Da Fri Džonas, amerikiečių guru
Jeigu į dėžutę įdėsi brangakmenį – ji taps brangenybių dėžute. Jeigu į dėžutę įdėsi nuograužą – ji taps šiukšline. Ką į savo galvą dedame, tuo ir esame...
Autorius nežinomas
Ar bolševikų partija ne sekta?
Rusijos socializmą tyrinėjusiems istorikams, ypač prieš pertvarką, toli buvo iki nušvitimo. Jeigu jie būtų uždavę sau Da Fri Džono suformuluotą klausimą, būtų nesunkiai pamatę bolševizmo šaknis. Tačiau jie visi kaip vienas tvirtino, kad bolševikai sukūrė savo partiją patys, jokiais pavyzdžiais nesinaudodami. Faktai rodo ką kitą. Mano dabar aprašomuoju laiku (1959 m.) „amžinai gyvas Leninas“ „turėjo“ apie 88 metus. Nors ne dievas, bet gyvas... Nuo 1924 metų socializmas įgavo pagreitį ir nieko nebedomino jo tikrieji pagrindai. Tuo tarpu bolševizmo steigimasis primena gerai sukurptą detektyvą. Randu galimybę pateikti mažai kam žinomus faktus apie Lenino pažiūrų vieną iš rečiausiai minimų, bet ko gero rimčiausių, šaltinių.
Vladimiras Bonč-Brujevičius (Lenino asmeninis sekretorius) ir jam pavymui A. V. Lunačarskis (švietimo komisaras) mistiniame „liaudies revoliucionierių“ sektantizme, kylančiame iš žmonių masės gelmių, matė tikslą juos sulieti su profesionaliais revoliucionieriais.
V. I. Leninas dar jaunystėje susitikdavo su įvairiais sektantais. Jo gimtojoje Simbirsko gubernijoje ant Volgos krantų jų buvo gausybė. Pašnekovai aptikdavo daug bendro – pastangas pertvarkyti gyvenimą, sutelkti žmones į vieną bendrą šeimą ir sukurti „rojų žemėje“.
Tuomet, dar bolševikų partijos tapsmo pradžioje, didysis vadas į abiejų savo bendražygių idėją reagavo su entuziazmu: „Šitas jėgas būtina apjungti ir nukreipti į bendrą tikslą“. Leninas reikalavo, kad Bonč-Brujevičius pateiktų jam „visas žinias, susijusias su sektantų persekiojimu“ ir siūlė išsiuntinėti jiems „Iskrą“. Bonč-Brujevičius sužavėtas rašė: „Chlystų sektos pranašai – tai liaudies tribūnai, įgimti oratoriai, judrūs ir energingi, pagrindiniai visos būsimos socialistinės propagandos vadovai“. (Aleksandro Danilino knygos „LSD ir priklausomybės fenomenas“ citata). Pavadinimas chlysty (botagas) kilęs nuo jų aplinkoje paplitusio savęs plakimo ritualo. Chlystai dievą garbino naktį ir ta apeiga susidėjo iš savęs plakimo, sukimosi, nuo kurio jie pasiekia ekstazės būseną.
Kodėl gi bolševizmo ideologai taip domėjosi sektomis? Atsakymas paprastas. Juos domino sektos vadovo charizmos formavimas, naujų narių verbavimo technika, narių lojalumo sektai stiprinimas. Pažymėtina, kad daugelio sektų vadovams rūpėjo ne tiek pinigai, kiek pati valdžia.
Sektos susikuria siekdamos pavergti žmonių dvasią, o toliau – valdyti tautą. Tai, matome, artima bolševizmui. Sektoms būdinga lyderio sudievinimas, eilinių narių apgavystė, tiesos nutylėjimas, įkyri propaganda, siekiant pritraukti naujų narių, informacijos, pateikiamos sektos nariams, cenzūra, psichologinis spaudimas, sektos narių sekimas, tarpusavio šnipinėjimas, pranešant vadovybei, baimės sindromo provokavimas ir kt.
Sektantizmo tyrėjas A. Dvorkinas sako: „Kai lenininė bolševikų partija buvo nedidelė sektelė, ji bendradarbiavo ir su eserais, ir menševikais. Tačiau, gavusi valdžią, ji atsikratė bendrakeleiviais – kiekvienos sektos tikslas – absoliuti valdžia...“
Bolševikų dėmesys jaunajai kartai
Mano sibirietiško pradinio mokymosi laikais viešpatavo du pedagoginiai principai: auklėjimas gėdinimu ir auklėjimas prievarta.
Kažkodėl buvo manoma, kad mokinio gėdinimas ir žeminimas – garantas, kad iš jo išaugs nuostabus, kuklus, visuomenei naudingas žmogus. Iš tiesų dėl pergyvenamų emocijų pažintiniai ir mąstymo procesai blokuojasi – to tikriausiai ir buvo siekiama. Taip pat buvo populiarūs posakiai: „Nemoki – išmokysim, nenori – priversim“ ir „Nėra žodžio nenoriu – yra žodis reikia“. Rusijoje dar iki revoliucijos egzistavo skautų judėjimas, bet jis bolševikams netiko. Buvo įkurta milžiniška pionierių organizacija.
Bolševikų sektos vienas iš įkvėpėjų ir vadovų A. Lunačiarskis sakė: „Iš mažo ikimokyklinio vaiko galima lipdyti, vaiką-mokyklinuką galima lenkti, jaunuolį galima laužyti, o suaugusius tik kapas ištiesins...“
1925 m. A. Lunačiarskis skelbė: „Reikia, kad pionierius tiesiogiai pripažintų, kad jis nėra jaunesnis už savo šeimą, o vyresnis 25-50 metų – tiek labiau brandi yra jo kultūra...“
Vladimiras Barabašas – tikras pionierius
Vladimiras Barabašas klasės nuotraukoje – trečioje eilėje antras iš kairės. Atvirai pasakysiu, kad vardą greičiau nustatė logika, negu atmintis. Priklausydamas saugumiečių šeimai Volodia pasižymėjo ypatingu kruopštumu ir darbštumu. Gal norėjo, o gal buvo skatinamas eiti tėvo pėdomis. O savo iniciatyva, kaip buvo madinga tuomet, prisiėmė pasitiktinius socialistinius įsipareigojimus – mokytis kaip jo didysis bendravardis – penketais.
Mes žinojome, kad jis namuose turi puoselėjamą „raudonąjį kampelį“, kuriame yra nedidelis Lenino biustas, laikraščio „Pioner“ paskutiniai numeriai, Lenino biografija ir kruopščiai vedamas pionieriaus dienoraštis.
Mokytoja trečioje klasėje mus abudu susodino viename suole. Kartą, man visai netikėtai, Volodia sušnibždėjo „tega“, „tega“ (taip jis perskaitė žodį „TIESA“), pakėlė ranką ir ištarė: „Ana Semionovna, Kirtiklis fašistkije gazety čitajet (fašistinius laikraščius skaito!“) Jo akyse švytėjo atradėjo triumfas ir jis aiškiai laukė pagyrimo.
Aš susigūžiau. Mokytoja priėjo, paėmė „Tiesos“ laikraščiu aplenktą vadovėlį į rankas ir tarė: „Volodia, tai Lietuvos Komunistų Partijos laikraštis“.
Tėvukas šį laikraštį buvo užsisakęs ir skaitydavo, gausiai rūkydamas ir garsiai piktindamasis tariamais socializmo „pranašumais“ Lietuvoje. Iš Lietuvos „Tiesa“ ateidavo į mūsų Tajšeto rajono Bajronovkos kiaulininkystės tarybinį ūkį su poros savaičių vėlavimu.
Praėjus kuriam laikui, Volodia, matyt tikėdamas mano šeimos, o tuo pačiu ir mano lojalumu, o gal ir norėdamas užglaistyti nepatogumą dėl „tega“, nutarė su tokio rimto paauglio pagalba įsitikinti, kad jis, kaip ir Leninas, iš prigimties švepluoja, neištaria raidės „r“. Prieš tai, matyt, ilgai pasitreniravęs, pabėrė keletą sakinių, kuriuose buvo žodžių su raide „r“, o jos jis neištarė ir su viltimi akyse manęs paklausė: „Jonas, eto vhgoždionnoje?“ (tai įgimta?).
Ana Semionovna, girdėjusi mūsų pokalbį ir perpratusi Volodią, mane išgelbėjo: „Leninui tai įgimta, o tu, Volodia, juk nešvepluoji“.
Sektos vadovo sudievinimas įtakojo adeptus ne tik sekti juo, bet ir mėgdžioti. Nieko nuostabaus. Lenino kultas virto simbolių ir ritualų sistema, skirta įkvėpti piliečiams tiesiog religinį jausmą, reikalingą sukelti emocinį ryšį tarp jų ir partijos, kurios įsikūnijimu ir tapo „amžinai gyvas“ Leninas.
Jonas Kirtiklis, MČTAU Literatūros fakulteto dekanas
Asmeninio archyvo nuotrauka
