MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė pasakojo, kaip sovietinis totalitarinis okupacinis režimas paveikė jos artimųjų likimą: ne tik ištremtų, o likusių Lietuvoje - skurde gyvenusios išdraskytos šeimos narių, niekinamų, žeminamų...
Ši istorija skirta projektui „Human Times“, kurį įgyvendina MČTAU su užsienio šalių partneriais.
„Augau be tėvelio. Mūsų šeima buvo išblaškyta. Mes neturėjome pastovios gyvenamosios vietos. Kai tuokėsi, tėvelis Adolfas Grušas buvo ūkininko sūnus, o mamytė Jadvyga Štraupaitė, tapusi Grušiene, – amatininko dukra. Jie gyveno įprastą gyvenimą. Nebuvo politikos ir nieko panašaus. Tačiau tėvelis buvo įskųstas ir išvežtas kasti „Belomor“, nes turėjo žemės. Kai grįžo, skundikai, bijodami, kad jis gali reikšti pretenzijas, vėl nepaliko ramybėje ir siekė, kad ištremtų pagal straipsnį, už kurį skiria 25-erius metus. Nors tėvelis man sakė, kad jausčiausi saugi, jog jis nėra niekuo nusikaltęs, o visa „kaltė“ ta, kad jis besąlygiškai mylėjo Lietuvą.
Kai tėvą dėl to areštavo, mes iš Ringalių persikėlėme į Stulpinus Telšių rajone. Turėjome tik vieną baltnugarę karvę, ir su ja mes, močiutė, mamytė, aš ir brolis, kėlėmės iš kaimo į kaimą. Kai gyvenome Stulpinuose, mamytė buvo enkavėdistų išvesta apklausai ar tardymui. O aš stovėjau už šuns būdos ir pasistiebusi žiūrėjau, kaip močiutė rauda, ką jie daro, plėšia motiną nuo vaikų. Kai mamytę paleido, ji iškart išvažiavo į Panevėžio rajoną pas savo dėdę pasislėpti. O mus, vaikus, paliko su močiute. Ir gyvenome Stulpinuose labai vargingai. Močiutė siūdavo drabužius ir juos keisdavo – į duonos kepalą, lašinių bryzą, medaus stiklainį… Vakare su broliu Danieliumi eidavome miegoti, o močiutė likdavo siūti, atsikeldavome ryte ir rasdavome ją tebesiuvančią. Ji ir mums su broliu drabužius siūdavo, visada buvom gražiai aprengti.
Du mamytės broliai – Kazys ir Juozas Štraupai buvo ištremti į Irkutską. Seneliai, mano tėvelio tėvai, Zofija ir Antanas Grušai, taip pat jo brolis Kazimieras ir sesuo Zofija buvo ištremti į Krasnojarską. O pats tėvelis buvo išvežtas į Vorkutą. 1948-aisiais jį nuteisė 25-eriems metams. Jau šiais laikais archyve radau, kad mes visi – mama, močiutė ir vaikai – buvome sąrašuose trėmimui. Mus išgelbėjo tai, kad vis keldavomės į vieno kaimo į kitą, o ir gyvendavome tai pas vienus, tai pas kitus šeimininkus. Visai mūsų šeimai duodavo vieną kambarį.
Kai pradėjau lankyti Gintaučių mokyklą, į ją eidavau geležinkeliu. Iš pro šalį važiuojančių traukinių žmonės mėtydavo laiškelius. Mes, vaikai, juos rinkdavome. Tai buvo ešelonuose į tremtį vežamų žmonių laiškeliai savo artimiesiems. O suaugusieji ieškodavo adresatų, kam tuos laiškelius perduoti.
Mūsų močiutė džiovindavo duoną. Prie krosnies į vieną maišą buvo sudėti drabužiai. Viso to – džiovintos duonos ir drabužių – reikėjo, jei netikėtai mus paimtų ir vežtų į tremtį.
Vieną kartą, kai tikrino karves, nustatė, kad mūsiškė serga tuberkulioze. Ir ją reikėjo papjauti. O tos karvės dėka mes turėjome pieno produktų, ji buvo pagrindinė mūsų maitintoja. Dar turėjome paršiuką. Tačiau po savaitės, kai karvė buvo papjauta, paršiukas padvėsė. Tada mačiau, kaip močiutė verkė, nes likome be nieko. Pamenu, valgydavome „ubagienę“, kai į vandenį sudėdavo duoną ir įpildavo cukraus. Močiutė dar į šaukštą įvarvindavo žuvies taukų ir duodavo man ir broliui, kad nesirgtume.
Kai baigiau dvi Gintaučių mokyklos klases, išsikraustėme į kitą kaimą – Rainius. Mokyklon nuo penktos klasės eidavau 4-5 kilometrus į Telšius kiekvieną dieną. Tekdavo eiti per Rainių miškelį. Tamsiausiu metų laikotarpiu gyvendavau Telšiuose išnuomotame kambarėlyje.
„Kai buvau 13-kos metų, grįžo tėvas, – toliau apie pokario metus pasakoja Z. Žebrauskienė. – Pamenu, vežėme šieną. Aš kroviau į vežimą, brolis padavinėjo, o mama grėbė. Atbėgo vyras iš kolūkio ir šūktelėjo: „Jadze, lėk į Telšius, tavo vyras grįžo“! Buvo daug džiaugsmo.
Kai tėvas grįžo, prasidėjo naujas mūsų šeimos gyvenimo etapas. Jis įsidarbino Telšiuose ir dirbti važiuodavo iš Rainių. Mama jau prieš tai Rainiuose pradėjo dirbti kolūkio fermos vedėja. Mes, vaikai, jai padėdavome. Tėčiui grįžus, gyvenimas keitėsi. Persikėlėme į Telšius.
Noriu mintimis grįžti į laikotarpį, kai tėvas buvo ištremtas. Deja, iki šiol nėra gerai ištirta, ką patyrė ištremtųjų artimieji, likę Lietuvoje. Mes buvome žeminami, niekinami. Mamai sakydavo, jog ji esą yra bandito žmona, kad neva laukia „amerikonų“.
***
Z. Žebrauskienės tėvas mirė 2013 metais. Pragyveno 97 metus. Kaip sakė Z. Žebrauskienė, jis nepyko dėl savo likimo. Dainavo tremtinių ir bažnyčios chore. Per renginius mėgdavo deklamuoti eilėraščius. Mama pasiligojo ir mirė 2000-aisiais, būdama 77 metų. Brolis mirė tais pačiais 2000 metais. „Tada iš šeimos likome dviese su tėveliu. Mudu buvome labai artimi”, – prisiminimais dalijosi Z. Žebrauskienė.
Zitos Žebrauskienės pasakojimą užrašė Rasa Pakalkienė
Zitos Žebrauskienės asmeninio archyvo nuotraukos