Iš minirašinių ciklo

Jeigu gyvenimas diktuoja – reikia rašyti!

(Nežinomas autorius)

IŠRADINGASIS

Olandijos turčius riboja aplinkinių pavydas

Vairuotojų pamėgtos interneto svetainės Autoblog.nl duomenimis, netgi gerai uždirbantys olandai dažnai sau negali leisti įsigyti prabangaus automobilio. Svarbiausia to priežastis – itin sunkiai pažabojamas aplinkinių pavydas.

(2007.01.31. Lietuvos rytas. Citata Iš Mildos Pavilionytės straipsnio)

Daugelis iš mūsų, dalyvaudami klasių, gupių susitikimuose praėjus 40 ir daugiau metų po mokyklos ar aukštosios baigimo, pastebi, kad visi yra beveik tokie, kokie ir buvo: išlieka pagrindinės temperamento ir charakterio savybės, kalbos maniera. Šis sulyginimas įmanomas dėl to, kad vaikystėje mes visi kovojame už pripažinimą, savo interesų erdvę. Kaip tik todėl labai jautriai reaguojame į bendraamžių savybes, sugebėjimus ir aktyvumo apraiškas. Nėra ko stebėtis, kad visa tai ilgam, o gal ir visam laikui įsirėžia į atmintį. Žinoma, gyvenimas kampus nugludina, bet ir norėdamas nesumaišysi, priskirdamas vienam ar kitam būtent jo vaikystės elgesio bruožus. Be abejo, keletas jų bus dominuojantys. Iš jų dažnai formuojamos pravardės...

Ilgokai žiūrėdamas į nuotrauką, aiškiai iš 62 metų glūdumos priartėjo penketas klasiokų. Tai geras, vienas iš mano mėgstamų skaičių). Ryškiai, kaip šiandien. Sąlyginai prisiminimus apie juos pavadinsiu taip: „Pavydas vaikiškas, bet išradingas“, „Obuolys nuo obels toli nerieda“, „Vadovo genai“, „Vaikui teta mamos neatstos“, „Ankstyva ir vaikiškai drovi meilė“. Dviejų prisimenu ir vardą ir pavardę, vieno – tik pavardę, kito – tik vardą, o dar vieno – nei vardo, nei pavardės neprisimenu...

Nuo jo ir pradėsiu. Nuotraukoje jis stovi antroje eilėje pirmas iš dešinės, atokiau nuo manęs, truputį prasižiojęs, nespėjęs susikaupti. Nors tai, ką jis padarė, išsižiojėliui būtų pritrūkę išradingumo. Tad ir pavadinsiu jį „Išradinguoju“.

O dabar keletas pastabų apie pavydą. Šis jausmas yra natūrali emocinė reakcija, evoliucijos metu įsitvirtinusi (ne tik) žmonių populiacijoje ir provokuojanti tobulėti, nors, kita vertus, gali sukelti depresiją, moralinę kančią, o dažnai ir agresiją pavydo subjekto adresu. Įsigilinus pastebėsime, kad dažniausiai pavydima teigiamų emocijų – dėl pirmavimo, gaunamo dėmesio, išskirtinio turimo daikto ir t.t. Tarybiniais laikais mes beveik visi buvome neturtingi, todėl minėtas jausmas turėjo kur pasireikšti. Mokslininkai nustatė, kad pavydas aktyvuoja tas pačias smegenų sritis, kurios atsakingos už skausmą (!). Paaugliai dažniausiai pavydo subjektą bando sumenkinti: „čia nieko tokio“, „tavo žaislas negražus“, „jeigu aš panorėčiau“.

Būdamas pradinukas aš mėgau piešti. Perpiešdavau rašytojų portretus, piešiau daug įvairia tematika. Piešinių turėjau pilną albumą. Na, ir kaip nesigirsi. Vyresnių klasių vaikai dažnai ateidavo pavartyti. Aš švytėjau. „Išradingasis“ vis žiūrėdavo per petį.

Vieną kartą aš albumo neatsinešiau. Ir mano konkurentas išlindo į viešumą – atsinešė savo. Ir kokie piešiniai! Nuspalvinti! Tik dažnas iš jų priminė prislopintą karikatūrą. Jis vartė puslapius ir vis kartojo: „Jis giriasi, giriasi, o piešti nemoka. Štai kaip reikia. Aš čia pats nupiešiau“! Vyresnieji pagyrė ir pripažino jo pranašumą. Aš „pabrukau uodegą“ ir daugiau gebėjimo piešti nevysčiau, sąmonės krašteliu įtaręs kažką nešvaraus. Kažkodėl, patyręs triumfą, „Išradingasis“ daugiau albumo į klasę neatsinešė...

Rudenį mano tėvukai priėmė sprendimą grįžti į Tėvynę. Tajšeto geležinkelio stotis. Traukinys iki Maskvos. Plackartinis kupė. Prie šoninio staliuko pagyvenęs vyriškis vartė mano niekuomet nematytą

Krokodilą“. Netrukus su kompanionu išėjo greičiausiai į restoraną, palikęs ant staliuko žurnalą. Aš pradėjau jį vartyti. Kažkas pažįstamo, neseniai matyto. O gi „Išradingojo“ piešiniai daugiausia iš šito žurnalo, gal tik kito numerio. Maniera ta pati. Šaržas! Nukopijuoti galėjo ir per kalkę. Jeigu albume būtų nespalvojęs, būčiau taip greit esmės nepagavęs.

Dabar galvoju: šis žmogus galėjo būti pasiųstas toli, arba pakilti aukštai. Bet nerasi. Nepatikrinsi, kaip išsivystė jo vaikiški gabumai...

Kad jis netapo eiliniu, garantuoju!

Jonas Kirtiklis, MČTAU Literatūros fakulteto dekanas

 

Mano tremties vietos – Tajšeto rajono trečiokai 1959 m. pavasarį.

Asmeninio archyvo nuotrauka