Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių kartos atstovas. V. Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos.
Mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje, kurią 1939 m. baigė. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų k. ir literatūrą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1941 m. perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat 1943 m. hitlerininkams uždarant universitetą. Nors dar vis nuvažiuodavo į Vilnių, tačiau nuolat gyveno tėviškėje.
Dar besimokydamas septintoje klasėje mokyklos ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai“ ir „Ateitis“ paskelbė savo pirmuosius eilėraščius. Studijuodamas universitete aktyviai dalyvavo VDU veikusios „Šatrijos“ draugijos veikloje, literatūros vakaruose, Vilniaus universiteto literatūrinėse popietėse. Antrojo pasaulinio karo metais buvo žemaičių rašytojų sambūrio narys.
Eilėraščius iš originalų persirašinėdavo kiti, nes V. Mačernio kūryba tuo metu buvo populiari moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu jo poezija rankraščiais ir nuorašais plačiai pasklido po Lietuvą dar iki poeto mirties.
MČTAU Meninio ugdymo fakultetas parengė gražią popietę e. platformose. Fragmentus įrašė ir video žurnalas „Gyvenimas nesibaigia“ (birželio numeris).
Šį kartą siūlau publikacijas, kurios aukštos kultūros žurnale „Santara“ buvo parengtos prieš dešimtmetį. Niekada nesenstančios, nes kalba apie talentingą, per anksti pasaulį palikusį žmogų.
Prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
