Kalendorius

balandžio   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30          

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

balandžio   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30          

 ,,Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame savo trumpos poetinės karjeros zenite <....> Mirtis visuomet kažin kaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nesuvokiama paslaptim <...>.  Todėl man, gerai pažinusiam Mačernį gyvą, šiandien atrodo, kad jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale jau tada buvo kažkas būdinga visiems anksti mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas gyvam tebesant – tarsi paties likimo atlyginimas...“( iš Alfonso Nykos-Niliūno, poeto, bendramokslio prisiminimų).

Vytautas Mačernis gimė (1921 06 05) ir užaugo Šarnelės kaime Žemaitijoje, čia sukūrė ir daugumą savo eilėraščių. Nors stambus Mačernių ūkis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antrasis vyriausias. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antram vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senelė mirė 1934 m., būdama 80 metų. Senolė, kaip Mačernis ją vadino, jį augino, kėlėsi naktimis, sekė pasakas – tai šviesiausias ir gražiausias Vytauto prisiminimas: ,,Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis: yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai...“
1935 metais Vytautas baigė Sedos gimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Čia pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Draugai ir artimieji prisimena jį susimąsčiusį, užsisklendusį savyje, įsikniaubusį į knygas. Jis pats rašė: ,,Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais, <...> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.“

1938 metais, jaučio subadytas mirė tėvas, ir motina liko su dviem paaugusiais ir penkiais mažamečiais vaikais.

1939 metais, baigęs gimnaziją, Vytautas pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete,  įsijungė į jaunųjų literatų veiklą, svajojo apie nuosavą žurnalą. Čia jis susidraugavo su K. Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu (tada dar A. Čipkum), E. Matuzevičium, M. Indriliūnu, P. Jurkum. Jaunuoliai rinkdavosi restorane ,,Pas Čepurką“, deklamuodavo. Nors dažnai Vytautas Mačernis įsivaizduojamas kaip ,,liūdnojo vaizdo riteris“, tačiau jis buvo jaunas žmogus, studentas. Būta ir linksmų dalykų. Yra užrašytas įdomus poeto K. Bradūno atsiminimas iš linksmosios studentų buities. Jis pasakojo, kad abiejų dainuojamas ,,Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau“ virto čepurniškų studentų penktadienio himnu. ,,Atskirame kambarėlyje paimdavome krikščioniškai po silkutę, o kad ji plauktų, po truputį šiuo tuo ir užpildavome. V. Mačernis tada tapdavo linksmas ir aristokratiškai galantiškas, pasakodavo savo tikrą ar tik nuduotą bajorišką kilmę, vesdamas ją iš kažkokių viduramžių savo protėvių vengrų, kuriuos žemaičiai iš madžiarų padarė Mačerniais.“

1940 metais Vytautas persikėlė į Vilniaus universitetą, pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausėsi Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose. V. Mykolaitis-Putinas buvo labai svarbus Mačernio kūrybinėje biografijoje kaip mokytojas, dėstytojas, literatūrinis vedlys. 1943 metais, jau baigęs ,,Vizijų“ ciklą, dalyvavo Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete rengiamoje literatūrinėje popietėje. Perskaitęs savo ,,Septintąją Viziją“ susilaukė audringos, išskirtinės Mykolaičio-Putino reakcijos: ,,Va, tai tikra poezija ir tikras poetas...“. Vytautas  buvo puikus skaitovas – jis skaitydavo savo eiles su tokia įtaiga, kad mąstymas, erdvumas tiesiog prasiverždavo jo eilėraščiuose. K. Bradūnas atsiminimuose mini, kad  ,,šitas Mykolaičio-Putino pripažinimas Mačerniui buvo tada didelė paguoda ir galutinis įtikėjimas savo talentu. Tai buvo pats brangiausias atpildas jam už tai, ką ligi tol buvo parašęs. Mačernis turėjo pasijusti nemirtingas ir išdidus, kad jo poezija laimėjo milžinišką minios ir drauge kone didžiausio anuometinio mūsų literatūros autoriteto pripažinimą.“

Vilniuje susipažino su būsima istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite, įsimylėjo, vėliau susižadėjo. Buvo numatyta ir vestuvių data – 1943 m. rugpjūčio 12-a, tačiau vestuvės neįvyko. Tam ypač priešinosi Bronės motina, Vytauto mama taip pat buvo prieš. Mačernis išvyko į tėviškę, Bronė pas motiną į Anykščius, daugiau jie nebepasimatė, tik susirašinėjo. Po Mačernio mirties Bronė niekuomet neištekėjo. Lemtis jiems nebuvo palanki, bet prisiektoji ištikimybė liko visam gyvenimui. Ji savo 100 metų sulaukė. Išliko daug laiškų, parašytų Vytauto  savo mylimajai. Jis rašė : <..> Tu esi įaugus manin, ir aš visada jaučiu, nieko negalvodamas, Tavo nebuvimą. Kiekvienas džiaugsmas visada šešėliuotas, kiekviena akimirka visada nepilna, kiekviena diena ne tokia graži be Tavęs. Ir aš jaučiu, dabar likęs vienas aš su kiekviena diena vis labiau pasiilgsiu Tavęs.“ Mylimajai rašytuose laiškuose atsispindi  mintys apie gyvenimą, kasdienybę, kūrybą.

Aldonos Ruseckaitės romane .,Dūžtančios formos“ mylimoji pavadinta Sofijos vardu.  Viename   knygos pristatyme ji pasakė: ,,Tai nesenstanti poezija, nesenstančios prasmės ieškojimai. Jei manęs paklaustumėte, kodėl aš parašiau tą romaną, atsakymas būtų paprastas – aš norėjau jį parašyti. Apie Mačernį parašyta daug, tačiau man pavyko atskleisti jo asmenybę per moterį.“

 Mačernis buvo tikras gamtos vaikas: ,, Einu nesvarbu kur, be tikslo, be krypties, einu pats su savim kalbėdamas arba ką nors sapnuodamas. Einu, sekiau kiškio pėdomis, nors neskalinu – t. y. neloju ir kiškių nebaidau ir nesivaikau. Štai tikrosios ekskursijos: vienam tyliais ir gražiais laukais (mano tėviškė tikrai, nemeluotai, objektyviai graži, tą turėtų kiekvienas pripažinti: ežerai, pelkės, kalnai, miškai) eiti ten, kur akys veda. <...> Gamton galima išleisti tik jos žinovus ir tokius, kurie ją tikrai myli.“

1943 metais dėl karo uždarius universitetą, grįžo tėviškėn baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams. Čia jis skaitė astronomijos ir fizikos knygas, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, nes ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. Mačernis mokėjo net aštuonias kalbas: lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Čia jis rašė ,,Metų“ sonetus, iš planuotų 96 sukūrė 81 sonetą.

Visą savo trumpą gyvenimą Vytautas paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui: kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jis siekė pažinti jį supantį pasaulį, nes gyvenimo esmę gali surasti tik ieškodamas: ,,<...> mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“

1944 metų rudenį, artėjant Rusijos okupacijai, Vytautui buvo iškilusi dilema – emigruoti ar likti? Mačernis labai mylėjo savo gimtinę, nenorėjo trauktis be savo mylimosios, dvejojo. Ta tema buvo svarstoma su draugais, kurie slėpėsi Mačernių sodyboje. Tai menininkai Juozas Miltinis, Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis. Legendinis aktorius Donatas Banionis yra vienas iš paskutinių arba net paskutinis matęs Vytautą Mačernį gyvą. Miltiniui ir Blėdžiui išvykus kitur, jis liko pas Mačernį. Iš  Banionio pasakojimo: ,, Kai Rytų frontas pajudėjo Vakarų link, nutarėme: laikas bėgti. Spalio 7 dieną pasikinkę arklį sudėjome į vežimą būtiniausius daiktus. Pirmiausia pasukome Žemaičių Kalvarijos link paimti jo draugo literato Pauliaus Jurkaus, ketinusio bėgti su mumis drauge (nežinojome, kad iš vakaro jis jau buvo pasitraukęs). Tik pavažiavę, matom: eina lietuvių kareivukai. Sužinoję, kur traukiame, sako, geriau nevažiuokite, ten jau pavojinga. Vienam bus greičiau, nusprendė V. Mačernis, ir iškraustęs vežimą paliko mane laukti šalikelėje su daiktais. Laukiu valandą, dvi. V. Mačernio kaip nėra, taip nėra. Po kelių valandų jo nesulaukęs bėgu į miestelį. Ar nematėt Mačernio, klausiu pirmo sutikto žmogaus. Matėm, sako, užmuštas. Nubėgu pas Jurkuvienę ir matau jos kieme arklį, o vežime aukštielninką Vytautą su kruvina galva – į važiuojantį poetą bus pataikiusi atsitiktinė sviedinio skeveldra. Keistas likimo posūkis – apylinkėje tuo metu niekas daugiau nežuvo, niekam nieko neatsitiko, tik ta vienintelė skeveldra užmušė V. Mačernį. Likimas yra likimas ir jokios logikos jame nerasi...”

 Kitą dieną namiškiai  ir keli kaimynai poetą parvežė į Šarnelę ir palaidojo vidury laukų, tėviškės Žvyrynėlio kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole.

Sesuo Valerija  Mačernytė-Šilinskienė įvykdė Vytauto prašymą ir po mirties užkasė jo rankraščius daržinėje. Užėję rusai toje vietoje pasistatė virtuvę, kūreno ugnį, pylė vandenį, tad vėliau atkasti rankraščiai buvo sugadinti.

Mačernių šeimos neaplenkė ir sovietinės represijos – kai vyriausias brolis Vladas išėjo į mišką, (1948 metais žuvo), Mačernio motina buvo ištremta į Kareliją, iš tremties sugrįžo.  Ištrėmė ir seserį Valeriją, ji sugrįžo, rūpinosi Vytauto kapu.

Mačernio kūrybinis palikimas mums žinomas iš nuorašų, kuriuos surinko ir į vientisą archyvą sutelkė draugai. Kelias pas skaitytojus buvo nelengvas; stalinizmo laikotarpiu ir vėliau eilėraščiai slapta perrašinėti,  o jo vardo negalima buvo net paminėti.

Pirmosios knygos išleistos pokario metais – užsienyje: ,,Vizijos – 1947 m. Romoje,  ,,Poezija“ –  1961 m. Čikagoje. Lietuvoje pirmą kartą 1966 m. ,,Poezijos pavasaryje“ Vytautas Kubilius skyriuje ,,Iš literatūrinio palikimo“ sugebėjo paskelbti pluoštą V. Mačernio eilėraščių. Pas mus tik 1970 m.  išleista poezijos rinktinė ,,Žmogaus apnuoginta širdis“', 1990 m. Vytauto Kubiliaus paruoštas išsamus Mačernio kūrybos rinkinys ,,Po ūkanotu nežinios dangum“, 2011 m. – ,,Vėl žemės ilgesy“, 1993 ir 2015 m – ,,Sielos paveikslas“, 2014 m. išleistas dar išsamesnis kūrybos rinkinys  „Man patiko tik vandenys gilūs“.

2017 metais išleistas Aldonos Ruseckaitės romanas apie Vytautą Mačernį  ,,Dūžtančios formos“.

Vytauto Mačernio eilėraščiai jau seniai keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius, vyksta jo kūrybai skirti renginiai, kuriami video klipai.

 Jo poeziją skaito aktoriai, daug V. Mačernio eilėraščių virto dainomis. Jiems kuria muziką ir dainas atlieka tiek vyresnio amžiaus, tiek jauni dainininkai.

  Pagerbdamas V. Mačernio 100-metį, ,,You Tube“ kanalu jo eilėraščius įvairiomis pasaulio kalbomis pristato Japonijoje studijuojantis, nuo mažų dienų pamilęs poetą, klaipėdietis Audrius Sabūnas, iki metų pabaigos numatęs išversti ir paskelbti 18 jo širdžiai artimų eilėraščių.

Muziejininko, pirmojo Žemaičių akademijos garbės nario, kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912–2005) sumanymu, poeto pamėgtas vietas Šarnelėje įamžina „Akmeninės vizijos“. Septyniose vietose 1995–1996 m. žemėn buvo įspaustos akmeninės plokštės, ant kurių iškalti paaiškinimai ir kelios eilutės iš poeto Vytauto Mačernio eilėraščių ciklo „Vizijos“.  Plokščių akmentašys – sediškis Vladislovas Raštikis.

1987 m. poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva Žemaičių Kalvarijoje įkurtas V. Mačernio muziejus, kuriame saugomos poeto poezijos knygos, nuotraukos, dokumentai bei asmeniniai daiktai.

 1989 m. Šablevičius sukūrė filmą ,, Aš pažinau karalių tavyje“.

2016 m. Vytauto Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė Maironio muziejui padovanojo 32 Vytauto Mačernio jai rašytus laiškus bei keletą asmeninių jo daiktų.

Vytauto Mačernio vardu pavadinta Sedos gimnazija, gatvės Šarnelėje, Plungėje, Vilniuje. Telšiuose, Žemaitės gimnazijoje yra išlikusi V. Mačernio klasė.

Poeto šimtmečiui pažymėti šiemet išleistos trys knygos: pakartotinai  V. Mačernio poezijos ir poetinės prozos knyga ,,Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ ir Aldonos Ruseckaitės ,,Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ bei Viktorijos Daujotytės knyga ,,Žemės keleiviai. Mačernis“.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas platina marškinėlius su V. Mačernio atvaizdu ir jo citata „Man patiko tik vandenys gilūs...“. Tai, kad šiais marškinėliais labai domisi jaunimas, kad V. Mačernio puslapis feisbuke turi daugiau kaip 10 tūkst. sekėjų, – turbūt geriausias atsakymas apie šio poeto eilių populiarumą, aktualumą šiandien.

Poetas Vytautas Stulpinas, daug prisidėjęs, kad Žemaitijos sostinėje Telšiuose stovėtų paminklas V. Mačerniui, (atidengtas 2018 m.,  skulptorius Gediminas Karalius) yra minėjęs, kad  išleidus Lietuvoje   pirmąją V. Mačernio poezijos  knygą, kada į Šarnelę pradėjo plūsti minios žmonių, tai poeto mama Elžbieta Mačernienė juos visus taip pasitikdavo: „Vakalee, Vytauts viel gyvs“.

 Pasitikdami Vytauto Mačernio šimtmetį, galime drąsiai sakyti: „Vytauts gyvs“! O šių dienų skubantį, chaose ir išoriniame triukšme paskendusį žmogų gali sustabdyti ne tik Mačernio eilės, bet poezija apskritai. Ir tas stabtelėjimas yra būtinas.

Nijolė Šereikienė, Meninio ugdymo fakulteto skaitovų grupės ir ansamblio ,,Romantikai“ dalyvė

21 05 22 ap macernis

Vytautas Mačernis laivelyje Nemune ties Pažaisliu, 1940 m. Šatrijos šventė.

šaltiniai.info nuotrauka

 

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis

BALANDŽIO 18 D. 14 VAL. A4 AUD. SUSITIKIMAS SU EUROKOMISARU VIRGINIJUMI SINKEVIČIUMI