Mes nenustojame žaisti, kai pasenstame,
bet pasenstame, kai nustojame žaisti.
Džordžas Bernardas Šo
(George Bernard Shaw)
– Siauroka ta kušetė, – ankstų rytą besirąžydamas, mąstė Kazimieras. – Ranka visai užtirpo, o pirštai – lyg negyvi. Mano stambokam kūnui kaip ir mažoka vietos – išsitiesti patogiau neišeina. Lova – kitas reikalas! Bet apsilankiusi dukrelė nusprendė, kad viename kambarėlyje, kur stovi rašomasis stalas, kėdė, knygų ir rūbų spintos, dar ir televizorius – lovai ne vieta, ji tik vaizdą gadinanti. Visa bėda, kad per netrumpą amželį, kai ko pasimokęs ir nemažai patyręs, taip ir neišmokau pasakyti NE. Tai labai sunku, ypač – tai vienintelei! Nepajėgiu. Verčiau pakentėsiu. Išvis, kiek man belikę? Ačiū Dievui, sulaukiau aštuoniasdešimt penkerių! Kaip nors iškęsiu ir ant kušetės, o jeigu ką – eutanazija. Aš taip nusprendžiau. Nenoriu niekam rūpesčių sukelti.
Nuo to laiko, kai palaidojau žmoną, gyvenu vienas. Gražiai kartu nugyvenome tuos keturiasdešimt dvejus. Žinoma, visko buvo. Aš daug dirbau, rašiau mokslinius straipsnius, apsigyniau ir disertaciją. Nemažai prisidėjau auginant dukrelę. Dabar turiu laisvę, nereikia niekur skubėti, nebėra pareigų naštos. Galiu kiek noriu miegoti, ką noriu valgyti, kur užsigeidžiu nueiti, su kuo patinka bendrauti, net pasiekti galiu viską, jei labai noriu. O kiek atradimų padarai, kai naujai pasižiūri į supantį pasaulį! Nustembi pats, kiek dar daug nepastebėta, nežinota. Savyje tokių dalykų, tokių charakterio bruožų atskleidi, kokių nė neįtarei esant. Ir vis nenustoji grožėtis ir žavėtis gyvenimu, jo teikiamomis galimybėmis.
Kita vertus, laisvė – tai didelė atsakomybė. Atsakomybė už sprendimų priėmimą. Esu gvildenęs tą klausimą savo skiltyje „Vienatvė ar laisvė?“ Vis tik laisvė – gerai, bet laimė – geriausia. Dukrelė mane šiek tiek prižiūri, apskalbia, kai reikia, aptvarko, gerų patarimų duoda. Žinau, stebi, kad tas seniokas kur į šalį nenuslystų. O jeigu kokią moterį susirastų?! Negaliu pasakyti, kad moterys man nepatinka. Kiekvieną nužiūriu, sugebu ir komplimentą pasakyti, ir akimis pamirkčioti, ir rankelę pabučiuoti. Moterims patinka dėmesys. Matau, jog ir pats joms patinku. Esu dar patrauklus, tvarkingas, gerai išauklėtas, moku mandagiai elgtis. Kai kas sako, jog esu širdžių ėdikas. Tokie dalykai kelia pasitikėjimą savimi – vadinasi, vis dar esi įdomus, dar kažko vertas. Galų gale, senatvė yra sielos būsena, o ne įrašas pase!
Trūksta man moteriškų rankų, oi, kaip trūksta! Savo namuose jaučiuosi lyg benamis. Paskendęs knygų pasaulyje neišmokau nei maisto pasigaminti, nei buities tvarkyti. Tokie dalykai – ne man. Ne vyrų tai reikalas! Apleidau ir sveikatą – ji mažiausiai rūpi, juk nuo senatvės vaistų nėra. Kas be ko, reikėtų moteriško rūpesčio, šilumos. Bet kur rasti tą vienintelę, kuri suprastų, neteistų, padėtų trumpinti likusias dienas?
Turiu prisipažinti, teko vieną tokią sutikti. Graži, gera, rūpestinga. Turėjome bendrą požiūrį į daugelį dalykų, bendras vertybes. Ji rūpinosi mano sveikata, mityba. Atrodo mane pamilusi buvo, norėjo net drauge paskutinę atkarpą nugyventi. Ji lyg antra obuolio puselė, rodos ir energetinis ryšys buvo užsimezgęs, kaip dabar sakoma, – chemija... Deja. Kai apie tokius ketinimus užsiminiau, buvau nuleistas ant žemės – geradariai bemat viską į vietas sustatė: „Kokie energetiniai ryšiai gali būti senatvėje? Nejuokinkit žmonių! Gal dar bučiuotis sumanysite? Gyveni, turi savo kampą, savo kambarį, gauni gerą pensiją, nieko tau netrūksta. Džiaukis anūkais! Negi senam žmogui to maža?!“
Tiesą pasakius, aš nesijaučiu skriaudžiamas. Suprantu ir jaunimą. Juk jie niekada seni nebuvo. Kaip sako Demokritas: „Senas jau buvo jaunas, o jaunas nežinia, ar sulauks senatvės“. Jauniems sunku suvokti seno žmogaus poreikius, kaip ir skausmo nepatyrusiam sunku suprasti, kas yra tas skausmas.
Jauni į senus žmones žiūri, kaip į vienalytę supanašėjusią masę, kuriems priskiriami vienodi bruožai ir savybės. Populiariausias stereotipas yra tas, kad senatvėje žmonės suvaikėja, nors iš tiesų per ilgus metus sukaupta patirtis kiekvienam suteikia individualumo. Nepraranda seni nei kūrybingumo, gali išmokti ir naujų dalykų – mokymosi sėkmė nuo amžiaus nepriklauso, o susilpnėjusią atmintį kompensuoja įgyta patirtis ir noras mokytis. Stereotipas, kad senstantys žmonės yra pikti ir niurzgos, irgi iš piršto laužtas. Mokslininkai teigia, kad socialiai aktyvūs žmonės nepaklūsta visuomenės sukurtiems stereotipams, juk bendravimas suteikia savivertės jausmą ir gyvenimui suteikia prasmę.
Daugelis mano, jog vyresniame amžiuje sekso nelieka, bet lytinis gyvenimas priklauso nuo bendros organizmo savijautos bei partnerių tarpusavio santykių. Mokslininkai tai įrodo savo tyrimų rezultatais. Kai jaunimas viešose vietose glamonėjasi, tai neatrodo netaktiška, nepadoru, bet jeigu senukai apsikabintų, tai vos ne pasaulio pabaiga būtų. O gal kiekvienas turėtų paisyti tik savo norų ir kitų nekritikuoti? Ne, visiškai su tuo sutikti negaliu! Viena yra teorija, kita – realus gyvenimas. Man – svarbi kitų nuomonė. Smagu būti pastebėtam, be to, nenoriu apsikvailinti – tai žemina orumą. Gal kiek ir prisibijau? Juk ne veltui teigiama, jog didžiausia pasaulyje baimė – tai kitų nuomonės baimė.
Sakoma, kad svarbu yra ir artimas ryšys su vaikais, tačiau be priklausomybės. Betgi ir šitaip negaliu – esu visiškai priklausomas. Ir man tatai tinka. Viename interviu (skaičiau spaudoje) į klausimą, ar suaugę vaikai turi teisę kištis į tėvų gyvenimą ir juos mokyti, psichologė atsakė: „Visi turime teisę į savo nuomonę ir galime ją išsakyti. Tik tai neturėtų virsti spaudimu elgtis vienaip ar kitaip, juolab žeminimu. Tiek vienai, tiek kitai pusei svarbu leisti kitam gyventi remiantis savo vertybėmis ar pažiūromis. Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad už galutinius savo sprendimus esame atsakingi tik mes patys. Ir jei pasirinkome paklausyti kito žmogaus patarimo, tai buvo mūsų pasirinkimas“.
AŠ PASIRINKAU KUŠETĘ!
Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja, fakulteto tarybos narė
Asociatyvios pixabay.com nuotraukos