Suprantu, jog galite protestuoti dėl tokio pavadinimo, juk dvidešimt pirmoji tėra tik viena iš dvidešimt aštuonių Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) Kultūros fakulteto grupių, kurgi čia jos unikalumas. Kaip ir daugelio, mūsų grupės sąraše iš daugiau kaip penkiasdešimties pavardžių vos dešimtadalis turi vyriškas galūnes, kaip ir daugelio, beveik visi mūsiškiai gali pasigirti aukštuoju išsilavinimu (dalis baigę ir ne po vieną universitetą), kaip ir daugelis grupių, turime įvairių sričių specialistų: ekonomistų, teisininkų, medikų, diplomatų, drabužių modeliuotojų, vertėjų, veterinarų, žemėtvarkininkų, audimo technologų, socialinių darbuotojų, šilumininkų, paleontologų, biologų, chemikų, lituanistų, inžinierių ir net dainininkų, aktorių.
Tačiau kas gali paneigti, kad mūsų grupė, kaip ir visos kitos, yra vienintelė tokia – nepaprasta, ypatinga, nes į ją susibūrė unikalūs, nepakartojamai gražūs, turtingos gyvenimo patirties žmonės. O svarbiausia – norintys bendrauti, dalintis savo istorijomis, būti suprasti ir išgirsti, kartu plėsti savo žinias, pasidalinti atradimo ir pažinimo džiaugsmu. Jau dvejus metus susitinkame įdomiausiose Vilniaus vietose, kad prisimintumėme, pasikartotumėme, o gal ir naujomis žiniomis praturtintumėme savo kultūrinį akiratį. Praėjusius mokslo metus pradėjome susitikdami ties senojo Vilniaus riba, o vėliau su įtaigiai pasakojančiais kompetentingais gidais lankėme Žydų kapines, Energetikos ir Pinigų muziejus, Lietuvių kalbos institutą, Prezidentūrą, Seimo rūmus, Tartle galeriją, M. Mažvydo biblioteką, K. Varnelio namus, Vilniaus gynybinės sienos bastėją, Radvilų parodą Valdovų rūmuose. Prieš Vėlines gana aktyviai dalyvavome tvarkydami Rasų kapines, o prieš pat karantiną A. Mickevičiaus bibliotekoje kartu su mūsų fakulteto Knygų klubu minėjome Justino Marcinkevičiaus 90-ųjų gimimo metinių jubiliejų.
Jau tradicija tapo prieš kiekvieną ekskursiją susirinkti pusvalandžiu anksčiau, kad galėtume pasišnekėti su bendrakursiais. Juk smagu, kai pirmą sausio šeštadienį, susibūrusius prie Prezidentūros, grupės kultūros ministrė Matilda kiekvieną apdovanoja šventiniu krepšeliu su pačios keptais imbieriniais sausainiukais, kai per naujametinę popietę grupės seniūnė Rūta, kartu su pavaduotoja Aleksandra, visus pasveikina specialiai užsakytais šokoladiniais peliukais, o bendrakursės Zitos D. linkėjimų paskatinti apsikabiname ir taip pasidalijame savo gerumu. O kaip gražiai skambėjo tą popietę traukiamos grupės dainos, kokie skanūs buvo moterų kepti pyragai, kaip gražiai dvasios jaunatvę liudijo linksmai besišypsančios kurso draugų akys! Po vieno grupės susitikimo ir patraukėme į Operos ir baleto teatro užkulisius, kur mūsų šaunieji vyrai net išbandė špagų lankstumą ir senovinių šautuvų taiklumą.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre
Per vieną tokį susitikimą ir kilo idėja artimiau susipažinti, atsakant į kelis grupės anketos klausimus. Iš atsakymų paaiškėjo, kokie skirtingi ir kokie panašūs esame. Skirtingi savo patirtimi, likimais, o panašūs nesenkančiu optimizmu, energija, sielos jaunatve.
Mėgstamiausi mūsų grupės posakiai
Visada besišypsanti mūsų grupės seniūnė Rūta vadovaujasi dviem posakiais, pagrindžiančiais jos optimizmą: Sveikatą galima įsikalbėti (jei tiki, kad esi sveikas, tai toks ir būsi, neieškok ligų): Iš anksto neverkiu, nes gal nereikės. Julija mano, jog iš gyvenimo reikia išbraukti dvi dienas – vakar ir rytoj, yra tik viena diena – šiandien. O Genovaitė vadovaujasi mamos patarimu: Jeigu jot į peklą, tai ant gero žirgo. Daug pasaulio mačiusią Birutę įkvepia dzenbudizmo posakis Ware tada taru wo shiru (jap.) – esu visa kuo patenkintas, viso, ką turiu, pakanka. Nelengvą gyvenimo patirtį turinčiai Zitai D. padeda Motinos Teresės mintis: Kad lempa neužgestų, turime į ją nuolat įpilti aliejaus. Kaip ir daugelis, Ona J. vadovaujasi lietuvių tautos išmintimi, nes ne kartą yra įsitikinusi, jog rytas už vakarą protingesnis. Jos bendravardė Ona U. į klausimą, kaip gyvena, visada atsako: Kasdien vis geriau ir geriau! Jai smagu pakelti nuotaiką sau, nustebinti ar pralinksminti klausiantįjį. Nijolė dažnai prisimena savo mamos posakį: Niekada neatsižadėk ubago lazdos, terbos ir turmos, tačiau vadovaujasi ir mėgstama vyro mintimi, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Beje, jai pritaria ir mūsų Stasys, o Vacius teigia: Ką darai, daryk gerai arba nesiimk visai. Matildos gerumas kyla iš seniai suvoktos taisyklės: Nelinkėk kitam blogo, jei nenori, kad tau linkėtų. O mūsų Laima suvokia, jog gyvenime svarbiausia mokėti prisiminti tik gera, todėl vadovaujasi posakiu: Silpnas keršija, stiprus atleidžia, laimingas pamiršta.
Įdomiausi gyvenimo įvykiai
Į klausimą, kokie gyvenimo įvykiai buvo įdomiausi, daugeliui buvo nelengva atsakyti – tiek visko patirta, išgyventa, matyta. Ne vienam įspūdį paliko nepaprastos kelionės. Štai Laima prisimena pirmąją savo komandiruotę į JAV, Genovaitei didžiulį įspūdį paliko kelionė į Meksiką, o Stasiui jaunystės laikų išvyka į visasąjunginį studentų sąskrydį Maskvoje 1971 metais. Ona U. prisipažįsta, jog ją labiausiai paveikė Sąjūdžio laikai: Tai neužmirštamas dvasinis tautos pakilimas, Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, sausio nerimo naktys, sausio 12-osios vakaras prie Radijo ir televizijos Konarskio g., Sausio 13-osios naktis ir rytas prie Parlamento. Tai pasididžiavimas pergale ir vienybe. O dabartyje – švieži įspūdžiai iš kelionės į Australiją. Tai kelionė į kitą gaublio pusę, iš žiemos į vasarą, iš nakties į dieną (9 valandų skirtumas). Kitokia gamta, kitoks, daug jautresnis lietuvybės supratimas, išlaikant ir puoselėjant ją jau 70 metų.
Kartais nereikia toli keliauti, kad patirtum neužmirštamų įspūdžių, gali užtekti net telefono skambučio, žinoma, jei tau netikėtai, kaip prisimena Ona J., paskambina pats vyskupas. O mūsų energingąją seniūnę Rūtą visada žavi ekstremalūs išbandymai: Labai mėgstu kalnus – teko Kaukazo kalnuose kopti į ledyną 3,5 km aukštyje, o šį sausį slidinėjau Alpėse 3,2 km aukštyje. Kalnai – neapsakomas grožis ir žiemą, ir vasarą. Dar paliko įspūdį galimybė su instruktoriumi skristi parasparniu ir žiūrėti į žemę iš 300 m aukščio, o kartą sūnus davė trumpam dviviečio lėktuvo vairalazdę ir leido valdyti lėktuvą. Tai tokie močiutės užsiėmimai J.
Ekstremalūs išbandymai kartais užklumpa visai netikėtai. Tą liudija Julijos patirtis: Prisimenu spektaklio generalinę repeticiją. Scenoje aš su kolega buvau aukštai ant dekoracijų – namo stogo, o apačioje sūpuoklėse suposi kiti spektaklio dalyviai. Tačiau dekoracijos sugriuvo ir mes dviese kartu su dekoracijų nuolaužomis nukritome ant aktorių, kurie sėdėjo sūpuoklėse. Buvo laaabaaai baisu, o paskui labai juokinga, kad viskas baigėsi laimingai, be sužalojimų... Deja, generalinė repeticija buvo perkelta kitam kartui.
O Vaciui atrodo, kad įdomiausią nuotykį jis patyrė dar vaikystėje: Tai buvo kiaulystė. Po gimimo augau Vingio parko Botanikos sode, kur Mama dirbo laborante. Gulėdavau po krūmu medinėje geldoje. Kartą pas Mamą atbėgo kaimynė šaukdama, kad mane suės pusseserės kiaulė. Mama puolė manęs gelbėti, nes žinojo, kad kiaulės kartais nugula ir suėda savo paršelius. Bet šį kartą didžiulė kiaulė taikiai šniukštinėjo po mano vystyklus ir nuėjo, išsigandusios pusseserės lenkiškai šaukiama „Pani, Pani, chodz tu“. Kiaulė ateidavo tik šaukiama „Ponia“. Aš to neprisimenu, bet pusseserė pasakojo. Būčiau kiaulės suėstas ir tiek nepapasakočiau.
Vingio parke po daugelio metų
Kodėl mums patinka mūsų universitete
Trumpai būtų galima atsakyti labai paprastai – mums čia gera. Gera susitikti su jaunatviškos sielos žingeidžiais žmonėmis, pasijusti ne vienišiems, vėl mokytis, dalintis savo patirtimi. Apie tai ir nuoširdūs Zitos D. žodžiai: Likus vienai, man labai trūko bendravimo, norėjau susipažinti su naujais žmonėmis po ilgų septynerių metų izoliacijos (mamos slaugos), kuo daugiau sužinoti, priversti smegenis vėl dirbti, todėl įstojau į MČTAU ir nesigailiu. Nuostabu šalia savęs matyti panašaus amžiaus žmones, kurių akys gyvos, dega noru sužinoti kuo daugiau. Pusę gyvenimo pradirbusi su jaunais žmonėmis maniau, kad bus nuobodu tarp bendraamžių, kurie jau pavargę nuo gyvenimo. Džiugu, kad priešingai. 21-oji grupė nuostabi, aš, gana sunkiai bendraujanti asmenybė, buvau greitai įtraukta į bendravimą. Šilti santykiai, šypsenos daro stebuklus. Daug gyvenime yra įdomių dalykų, kuriuos dar norėčiau išbandyti, o su bendraminčiais tai padaryti lengviau.
Bendrakursiai nestokoja ir sveiko humoro, todėl kai kurie savo buvimą universitete pagrindžia gana šmaikščiai. Štai Vilija J. prisipažįsta: Lankau universitetą, nes esu cekava Zosė, bet gerokai aptingusi ką nors pati susiorganizuoti. O Vacius atskleidžia gana vyrišką požiūrį: Grupės daugumą sudaro išsilavinusios, protingos, energingos moterys. Aš gi daugiausiai dirbau tarp vyrų, bet jiems stigo romantikos. Tai dabar kompensuoju jaunystės patyrimo su moterimis stygių.
Netikėtai visus užgriuvusio karantino metu pajutome, kaip visiems trūksta tradicinių grupės susitikimų, išvykų, ekskursijų, kaip pasiilgome vieni kitų. Užtat rugpjūtį su didžiuliu entuziazmu susitikome Europos parke, kur visus į ekskursiją pakvietė antroji mūsų kultūros ministrė Lukrecija, o paskui kartu viešėjome jaukioje svetingosios Guodos sodo pavėsinėje, kur po sirpstančiomis vynuogėmis dalijomės vasaros įspūdžiais.
Europos parke
Mums gera būti kartu, gal todėl taip džiaugiamės iš vasaros pradžios atkeltomis ekskursijomis į Rusnę ar Kuršių neriją, gal todėl taip laukiame naujų mokslo metų, naujų susitikimų, kad galėtume unikaliame mūsų universitete patirti džiaugsmą bendraudami su tikrai unikaliais žmonėmis.
Gražina Mališauskienė, Unikaliosios 21-osios grupės klausytoja
Nuotr. autorės: Gražina Mališauskienė, Matilda Palionienė, Rūta Kožemiakienė
