Paėmęs į rankas knygą „Pavogti laiškai“, pamaniau, jog tai išgalvotas detektyvas. Jei ne – vis vien turėtų būti įdomu. Pasirodo, Literatūros fakulteto klausytoja, Garbės narė Vilija Jurėnienė savo trečiajame leidinyje (pirmasis „Dėžutė su senais laiškais (2010), antrasis „Giminės“ (2013) vaizdingai aprašė turiningą, manau, pasisekusį, spalvingą gyvenimą nuo basakojės vaikystės iki senjorystės. Lapkričio pradžioje ji švęs devyniasdešimt penktąjį gimtadienį. Mes – literatai, tikiu ir daugelis MČTAU klausytojų, linkėsime Jai sveikai, laimingai, kūrybingai sulaukti devyniasdešimt devintosios sukakties (gero po trupučiuką).

Manau, kad kiekvienam žmogui, sulaukusiam trečiojo amžiaus, gyvenimo kasdienybėje įdomu „per rakto skylutę“ dirstelti į kitų, ypač pažįstamų, gyvenimą, palyginti su savuoju, dar ir dar kartą įsitikinti, jog ir šiame gyvenimo tarpsnyje, jeigu tik nori, yra ką veikti.

Perskaičius šį Vilijos leidinį, galvon smelkiasi mintys, jog po laiminga žvaigžde, ties Utena, gimė ši lietuvaitė. Pasiturinčių ūkininkų Mišinių šeima šiaip ne taip išsisaugojo klastingos, priverstinės kelionės pas baltąsias meškas. Būdama žavi, žingeidi, gero būdo, išsimokslinusi (baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą) mergina savąjį likimą patikėjo, kaip sakoma, jaunuoliui su ateitimi iš Kupiškio, Eduardui Jurėnui. Susilaukė trijų dukterų, atsakingai žiūrinčių į gyvenimą. Beveik visą darbinį amžių vykdė įdomų, širdžiai mielą, intelektualinį darbą Lietuvos dailininkų sąjungoje tarp neeilinių, talentingų menininkų, kuriais Ji žavėjosi, gerbė ir reiškė simpatiją.

Maga pasakyti, jog knyga parašyta paprasta kalba, bet neprastai (knygos ištrauka). Žavi, gaivinančiai veikia sodietiškos, savos, be įmantrių žodžių, dviprasmybių, nuoširdumu skaitytoją pavergiančios mintys. Pradėjęs skaityti, negali sustoti. Pakeri išgyvenimai ir patirtys, svajonės, kaip pati autorė teigia, apšviestos jau laiko patikrintomis spalvomis, kurios, laikui bėgant, darėsi vis įdomesnės. Ten, kur skaitymo smagratis įsisuka, Jos išmone įterpti linksmi, tarmiški rašiniai, pristabdantys dėmesį įvykiams, kitaip – pradeda suktis galva. Ši knyga – elementorius pernelyg anksti praradusiems antrąją pusę, pasimetusiems kasdienybėje, nerandantiems kelio, kuriuo toliau eiti, prarandantiems sveikatą ir norą džiaugtis kiekviena diena.

Gyvenime darbų užgrūdinta V. Jurėnienė viskam žingeidi, jautrios širdies, rodanti dėmesį šalia esančiam. Ji Literatūros fakulteto siela, besidžiaugianti visais, kurie pateikia naujų gerų kūrybinių minčių. Jas pasigavusi, neslepia savyje, viešai pasidžiaugia. Kas, jei ne Vilija, atsilieps apie mūsiškių išleistą knygą ar rašinį, pakvies į Jos aplankytą muziejų, parodą ar kino filmą. Ne kartą buvau jos bendrakeleiviu į Raudondvarį, kur vyko kūrybos tarmiška kalba konkursai, jos patarimu regėjau įdomius renginius mieste, galop, su kolegomis ne kartą viešėjau Jos jaukiuose namuose.

„Pavogtų laiškų“ patirtys, įvykiai tegul lieka paslaptimi, apie juos po šio laikmečio negandų, kai praeis „koronės čėsai“, galės paskaityti daugelis, nes tiražas 300 egzempliorių. Visų Literatūros fakulteto klausytojų vardu Vilijai tariu nuoširdų ačiū už subtilaus atvirumo išpažintį, linkiu ilgai tebejausti brandaus gyvenimo skonį, naudotis teikiamomis galimybėmis, kurių sudėtinė dalis malonumai – stebuklingi, nors ir nedidelių, tačiau prasmingų darbų palydovai. Nesu lakūnas, apie kurį autorė rašo savo knygoje, todėl nesitikiu grožėtis Ja, apsirėdžiusia tautiniais rūbais, tačiau turiu viltį dar daug kartų matyti Vilijos geras, draugiškai žvelgiančias akis mūsų užsiėmimuose, kurių, manau, visi pasiilgome.

Romualdas Šimkūnas, Literatūros fakulteto Garbės dekanas

Literatūros fakulteto archyvo nuotraukos