Mokytis dviejų kalbų mano amžiaus senjorei – man 72-eji metai, kai atmintis toli gražu jau nebe ta, nėra paprasta. Bet aš stengiuosi. Vokiečių kalbos mokiausi kadaise Kipre ir praktiškai, ilgai ja nekalbėjusi, daug ką užmiršau. Trečiojo amžiaus universitete man labai pasisekė, nes mane vokiečių kalbos moko labai profesionali dėstytoja Danutė Šukienė, Užsienio kalbų fakulteto dekanė. Ji taip nuoširdžiai sugeba „išspausti“ iš kiekvieno klausytojo teisingą atsakymą, kaip niekas kitas. Jei ne – duoda papildomų naudingų užduočių. Kiekvieną pamoką dekanė mums atneša pasaulio naujienų, kurias aptariame vokiškai, kiekviena bendravimo su ja minutė yra linksma ir turininga.
Karantino metu stengiuosi tęsti savo mokslus. Mėginau kartoti gramatiką pati, kilus klausimui, parašiau elektroninį laiškelį. Dėstytoja atsakė man tą pačią dieną, nors turėjo temperatūros ir gėrė antibiotikus. Ir ne tik paaiškino, kas ir kaip, bet ir atsiuntė apie dešimt sakinių išversti į vokiečių kalbą. Po kelių dienų išverčiau, ištaisytą atsakymą su pataisymais gavau po pusvalandžio. Netrukus gavau kitą dėstytojos laišką, ji teiravosi, ar nenorėčiau padirbėti per Velykas. Taigi gaunu mūsų Sigito rašytą tekstą apie Velykas ir dešimt sakinių išversti į vokiečių kalbą. Kamavausi keletą dienų, pasiunčiau antrą Velykų dieną. Po pusvalandžio gaunu ištaisytas klaidas ir naują užduotį – išversti dar keletą sakinių. Velykinis siurprizas! Vėl dirbu, skaitau, verčiu. Vėl visi gaunam užduotį peržiūrėti 30 vokiškų filmukų „Kaip Jojo laimės ieškojo“. Ir linksma, ir naudinga. Esu tikra, kad visi dėstytojai Trečiojo amžiaus universitete galėtų iš dėstytojos Danutės daug ko pasimokyti.
Mokytis italų kalbos nėra taip labai linksma. Paskutinę pamoką turėjom kovo 12 dieną, dalyvavo šeši klausytojai iš vienuolikos. Dėstytoja Rasa gera, nors neturi didesnės pedagoginės patirties, ji stengiasi, uždavė mums namų darbus ir, prasidėjus karantinui, atsiuntė nuorodą į mokamą gramatiką. Mūsų grupę informavau, niekas nepasirašė. Kovo 15-tos laiškuose dėstytoja rašė mačiusi, kad niekas nesusidomėjo, prideda filmuką itališkai ir klausia, ką buvo uždavusi namų darbams, kad būtų aišku, ką užduoti, po to sugalvos, kaip pateikti atsakymus. Persiunčiau el. laišką visai grupei, parašiau, kas užduota. Kovo 22-trą dėstytoja praneša savo naująjį el. pašto adresą, siūlo įsivesti skype. Ne visi turi, tada kovo 26 dieną atsiunčia Zoom programėlę ir pasiūlo kovo 27 dieną, 13 val. ją išmėginti. Visiems pasiunčiau, išmėginom, susitarėm susitikti per Zoom programėlę pirmoj pamokoj balandžio 2 dieną.
Deja, nei balandžio 2-ą, nei balandžio 9-tą su ta nuoroda prisijungti man nepavyko. Tada parašiau dėstytojai itališkai, kad man nepavyksta prisijungti, paklausiau, ką jie mokėsi tas dvi pamokas. Atsakymo nesulaukiau, po kelių dienų paskambinau dėstytojai, pasirodo jos kompas „užlūžo“... Tada pasikalbėjau su savo dukra Londone, ji man padėjo suinstaliuoti Zoom programėlę mobiliajam telefone, ir aš prisijungiau prie trečios nuotolinės italų kalbos pamokos. Su manim dar buvo gal penki senjorai iš dviejų grupių prisijungę. Buvo visai įdomu, paklausėm itališko teksto, išmokom vieną būsimąjį laiką, patys paskaitėm, gavom užduočių. Šiaip karantino metu skiriu porą dienų per savaitę italų gramatikai, žodžiams pasikartoti, sprendžiu pratimus. Po truputį tobulinu savo italų kalbos žinias.
Genė Vuskovic, Užsienio kalbų fakulteto klausytoja