Arba „Siekti, ieškoti, nerasti, bet ir nepasiduoti!"

Yra dalykų, kurie duodami vieną kartą ir visam gyvenimui. Jų neįmanoma pakeisti. Juos besąlygiškai priimi tokius, kokie yra ir ne tik priimi: juos myli ir netgi didžiuojiesi, nes gimdamas, kartu su paveldimais genais, įsigyji juos lyg intelektualinės nuosavybės teisę. Tai pirmiausia, gimdytojai ir gimtinė, kurie lyg ir nepriklauso nuo mūsų norų ar valios, nors… Gerai nežinau, kaip dėl gimtinės, bet tėvus, pasirodo (pasak garsios psichologės Luizos Hey), pasirenkame patys su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm…

Sakykim, aš pasirinkau kuklius amatininkus. Man nepatiko nei Holivudo žvaigždės, nei karaliai, nei kokie milijonieriai. Ir visa, ką patyriau dėl savo tėvų, buvo mano laisvo pasirinkimo dar prieš gimimą išdava. Kai sužinai tokius dalykus, pasidaro lengviau gyventi ir klaikiausia lemtis neatrodo dramatiška, nes nėra ko kaltinti. Taigi, kaip buvau numačiusi, gimiau siuvėjos ir batsiuvio (dabar sakytų – verslininkų) šeimoje ir kažkurią laiko atkarpą gyvenau su pasirinktaisiais tėvais. Krikštyta netoli esančioje Prisikėlimo bažnyčioje (tuomet dar nebaigtoje statyti), prie Nijolės vardo pridėjus staiga sugalvotą Juzės priedą, kai kunigas nesutiko su nekrikščionišku, dargi pragaro valdovo Pikulio žmonos, vardu.

Pirmieji mano prisiminimai susiję su Vaidoto gatvės 55 namu Panemunėje, Kaune. Ten nuomojome kambarį vieno aukšto geltoname mediniame, žydui Bakui priklausiusiame name. Kambaryje buvo apvalus stalas, ant kurio paprastai stovėjo tradicinis žadintuvas, sofa, mano etažerė, įrengtas virtuvės kampas. Atmintin įsirėžė didelė violetinė geltonais ruoželiais užuolaida, už kurios miegojome. Ant sofos dažnai miegodavo svečiai: iš kaimo atvykę tėvo broliai, kiti giminės, nes pirmiausia Kaune apsistojo tėvas. Į miestą vaikai bėgo po to, kai mirusią motiną pakeitė jų nemėgstama pamotė. Abi mano močiutės šį pasaulį paliko neužauginusios gausybės prigimdytų vaikų.

Mūsų šeimininkas Bakas turėjo mėsinę, kieme – ledainę po žeme, o mano tėvas buvo iškėlęs iškabą „Batas“. Būdamas neblogas batsiuvys (kur mokėsi amato, nežinau), tėvas sugebėdavo ne tik taisyti, bet ir pasiūti naujus gražius batelius (odą pirkdavo turguje arba ir pats raugindavo kailius), turėjo siuvamąją batsiuvio mašiną „SINGER“, galybę medinių kurpalių ir daug darbo. Mano akyse stovi didžiulė, taisyti atneštų batų krūva, kurioje ieškoti batų padėdavau ir aš. Buvo ir darbininkas, nes tėvas vienas nesusitvarkydavo su darbu. Įdomu buvo sėdėti šalia dirbančio tėvo, stebėti visas batų gamybos procedūras ir tai, kaip tiksliai tėtis sukala į odinį padą mažutes medines vinukes, kaip storais vaškuotais lininiais siūlais prisiuva viršų prie pado, darydamas gražų „kantą“, kaip juodina negrizinu batus arba paspjaudo juos sakydamas, kad batsiuvio seilės juodos. Dažnai taip sėdėdama mokiausi rašyti ant didelių kartono lapų, kuriuos tėtis pjaustydavo ir įklodavo į batų vidų arba darydavo pakulnes. Batsiuvio peilis turėjo būti ypač aštrus (tėvas, paspjaudęs specialų akmenį, jį dažnai galando) ir vieną rytą, kai išlipusi iš lovytės ir neradusi mamos, pribėgau prie tėvo, ir aš patyriau jo aštrumą. Iki šiol išliko didelis randas ant kojos: galandamas peilis išsprūdo tėvui iš rankų ir įsmigo į mažą basą kojytę. Ilgai teko gydyti sunkią gilią žaizdą. Mama kartojo – kaip gerai, jog priešais mūsų namą vaistinė. Daug ašarų išliejau, kai vakarais reikėjo mirkyti koją geltoname skystyje ir plėšti prilipusį raištį.

Laikas bėgo, batų krūva nemažėjo, o samdyto darbininko seniai nesimatė. Mama skundėsi, kad tėvas įniko lošti, dažnai grįždavo paryčiais be dviračio, kostiumo, be laikrodžio… Mama po to išpirkdavo (ji siuvo ir neblogai uždirbo), bet viskas kartojosi iš naujo…

Abu tėvai buvo nagingi, darbštūs ir netgi talentingi. Ypač gabus buvo tėvas. Išradingas ir kūrybingas, jis galėjo išmokti visko, net groti smuiku, pasitelkęs savamokslį. Kūrė eiles, dainas, esant progai, apdainuodavo visus kaimynus, turėjo gerą iškalbą. Mokėjo ne tik gražiai kalbėti, bet ir pakreipti kalbą norima linkme. Kartą, lyg advokatas, apgynė savo brolį Liudviką teisme, kai jį sugavo svetimame sode. Iškalbą parodė ir dirbdamas avalynės fabrike jau sovietiniais laikais, kai, švenčiant Gegužės 1-ją, išsivertęs švarką (atseit pavasarį ir aš pasikeičiau) iš tribūnos taip aistringai kalbėjo apie bundantį pavasarį, jog sukėlė dideles ovacijas.

Dar jaunystėje tėvas kaime įkūrė klojimo teatrą. Labai mėgo mėgdžioti Pupų dėdę, apdainuodavo kaimo žmones ir savo vaidyba sutraukdavo nemažai žiūrovų. Kartą Juškonių kaime prisistatė kaip Pupų dėdė. Niekas nesuabejojo jo tikrumu ir iki šiol dar mini, kaip jų kaime koncertavo Pupų dėdė. Sakė, kad ir laikraštis apie tai rašė. Be muzikinių, aktorinių gebėjimų turėjo ir rašytojo talentą. Rašė net knygą apie savo kelionę iš Kybartų į Kauną, kai, apgavus sargybinį, teko iššokti iš į Vokietiją vežančio traukinio ir slapčiomis grįžti namo. Tiesa, skaityti jos neteko, nežinau, kur tėvas ją laikė. Iki mirties rašė man gražius laiškus ir siuntė eiliuotas atvirutes. Užėjus vokiečiams, tėvas greitai išmoko jų kalbos ir laisvai bendravo, kai jie atnešdavo taisyti batus. Domėjosi viskuo. Nežinia iš kur gavęs radijo aparatą, per karą klausėsi užsienio laidų.

Mama baigė siuvimo kursus ir gavo teisę išsimokėtinai nusipirkti vokiečių firmos „Singer“ siuvimo mašiną, kuri atlaikė Sibiro šalčius, Vidurio Azijos karščius, Turkmėnijos dulkių audras, pabuvojo per karą po žeme, tokiu būdu įrodžiusi garsios firmos pranašumą, nes siuva iki šiol. Mama ne tik gerai siuvo, bet turėjo ir menišką skonį, gerai žinojo, kas su kuo dera. Iš paprasčiausios medžiagos sugebėdavo padaryti tiesiog meno kūrinius ir mes su seserimi visuomet buvome gražiai aprengtos. Taupi, sumani, ji pasižymėjo ir geru kulinariniu skoniu: ir čia tarytum iš nieko sugebėjo pagaminti skanėstus. Pamenu labai skanų karo metu keptą tortą iš bulvių. Apskritai, ji labai mėgo grožį, tvarką, švarą. Dažnai kartojo savo mamos žodžius, kad svarbiausia išvalyti kampus, o vidurys pats išsivalys. Pasižymėjo ir nepaprastu darbštumu, dirbo sunkiai sirgdama, sunkiomis sąlygomis.

Vaikystėje ir tėvas, ir motina laisvu nuo ganiavos laiku, kažkiek mokėsi kaimo mokykloje. Mama turėjo gerą atmintį: iki gilios senatvės (mirė turėdama 92 metus) žinojo visas datas, mintyse puikiai atlikdavo aritmetinius veiksmus, tik nežinau, kiek klasių jie baigė. Mama, be to, buvo linksma, be galo mėgo muziką, dažnai sakydavo: „Aš dėl muzikos mirštứ!“ (iš mažens kalbėjusi lenkiškai, taip ir neišmoko taisyklingai kirčiuoti), gražiai dainavo, skambino gitara, su kuria nesiskyrė visą gyvenimą: skambino ir nuo senatvės sugrubusiais iškreiptais pirštais. Išmokė ir mus su seserim Danguole skambinti, bet mums toli iki jos sugebėjimų – mama turėjo absoliučią klausą ir niekaip negalėjo suprasti, kaip vieną kartą pamačius ar išgirdus negalima pakartoti. Ji sakydavo: „Žiūrėk kaip aš groju, o dabar pakartok!“ Ji pati išmoko tokiu būdu iš kaimyno, kai dar netekėjusi su seserimi Zose gyveno Žaliakalnyje ir dirbo saldainių fabrike „Tilka“. Grojo, derino gitarą ir dainavo tik iš klausos. Reikia pasakyti, kad mamos giminėje buvo ir profesionalių muzikantų. Tai pirmiausia, mamos pusbrolis smuikininkas (jos tėvo brolio Aleksandro sūnus Mikalojus), kuris baigė Vilniaus konservatoriją ir joje profesoriavo. Jo tėvas, taip pat muzikantas, turėjo muzikos instrumentų parduotuvę Vilniaus gatvėje, Vilniuje.

Tačiau, abu gabūs, gražūs ir, atrodo tokie panašūs žmonės, negalėjo gyventi kartu, nesurado bendrų sąlyčio taškų. Matyt, bendram sugyvenimui reikia kažko kito – to sunkiausio dalyko, kurio kažkodėl nemoko niekur. Aš dažnai susimąstydavau apie tai, bandžiau analizuoti jų gyvenimą ir priėjau prie išvados, kad abu jie buvo silpni žmonės, nė vienas nesugebėjo paimti šeimos vairo į savo rankas, o visų vėjų blaškomas laivas toli nenuplaukia arba nuskęsta. Gal kartais nevienodai įsivaizdavo santuokinį gyvenimą, gal per daug tikėjosi vienas iš kito, negalėjo priimti vienas kito tokio, koks yra, o bendro gyvenimo, šeimos kūrimo ir kampų šlifavimo meno nežinojo. Be to, manau, kad nelengva taikytis su tėvo aistromis – saikingų aistrų juk nebūna… Mama sakė, kad buvusi laiminga, kai atėjo sovietų valdžia ir atsirado galimybė išsiskirti. Ji tai iš karto ir padariusi…

Mūsų šeimininkai Bakai ir ta sena, nemaloni žydė, kuri mane vis kažko mokė ir erzino, kai stovėdavau šalia ir žiūrėdavau kaip ji skuta bulves, vieną dieną prisisiuvo geltonas žvaigždes ir kažkur dingo. Buvo 1941-ji – didžiųjų permainų metai.

Išsikraustėme greitai ir mes: šįsyk į Vilijampolę. Butus keitėme dažnai, todėl per pirmuosius mokslo metus pakeičiau kelias mokyklas. Mokytis pradėjau Panemunėje: tame pačiame pastate, kur buvo vaikų darželis, buvo ir mokykla. Visai priešais bažnyčią. Darželyje mus auklėjo vienuolės, kurios sovietams užėjus, rūbus pasikeitė į pasaulietiškus. Po to pirmoje klasėje mokiausi kitoje Panemunės mokykloje, o baigiau Vilijampolėje (kažkur už „Inkaro“ fabriko), prieš tai pakeitusi dar kelias mokyklas, nors pirmos klasės taip ir nebaigiau. Neturėdamas kur apsistoti po skyrybų ir dalybų (aš atitekau tėvui, o sesuo – mamai), tėvas nuvežė mane į kaimą pas savo tėvą. Pas senelį Juškonyse, kur jis buvo vadinamas „tamstyte“, nes į kitus kreipdavosi būtent šiuo žodžiu, praleidau vasarą.

Senelis duodavo skaityti knygų apie šventųjų gyvenimus ir vis kėlė mano nulinkusį smakrą aukštyn (turiu įgimtą sprando įlinkimą). Gal senelis būtų ir ilgiau gyvenęs (mirė būdamas 89 m.), jei ne vieną naktį įsilaužę vagys. Prieš tai senelis turguje buvo pardavęs savo padirbtus medinius grėblius ir pintines, o tai matę du jaunuoliai tikėjosi pasipelnyti. Pinigų nerado, bet smarkiai išgąsdino senelius. Atidaręs duris ir gavęs per galvą, senelis atsikėlė nuo žemės ir vienmarškinis bėgo per mišką į kitą kaimą, o senelė tūnojo pasislėpusi ant aukšto. Kurį laiką pasigydęs Kaune pas sūnų Liudviką, senelis prašėsi namo „pas žąsis“, o po to greitai mirė.

Rudenį vėl nuėjau į pirmą klasę: dalybos įvyko dar prieš mokslo metų pabaigą, todėl negavau mokslo baigimo pažymėjimo, o be jo į antrą klasę nepriėmė. Tai buvo 1943 metų ruduo...

Pradžioje į mokyklą Vilijampolėje eidavau 5 km iš Lampėdžių, kur iš karto po skyrybų pragyvenome didesnę karo dalį su mama ir sese – tėvui atiduota buvau vėliau. Gyvenome labai sunkiai. Mama kasdien eidavo į miestą ieškoti maisto, o aš prižiūrėdavau sesutę. Viską, ką tik galima buvo parduoti, mama nešė į miestą. Prisimenu, kaip ji pasakojo apie šilkinę, gražią, baltą, našlaitėmis siuvinėtą skarą, kurią teko pusvelčiui atiduoti, nes niekas nieko neperka. Vasarą miške grybavome, uogavome, rinkome žiemai kankorėžius, o žiemą vis vien labai šaldavome šalčiams nepritaikytame vasarnamyje ir badavome. Labai šaldavau eidama į mokyklą. Su kiaurais bateliais būdavo taip šalta kojom, jog šaukdavau iš skausmo balsu, aišku, kai niekas negalėjo girdėti.

Užėjus vokiečiams, mokykloje gaudavome po kavos puodelį ir sumuštinį su dešra. Mama ką geresnio gavusi stengėsi atiduoti mažiausiajai. Prisimenu, kai mūsų namelyje Kalnų gatvėje, Vilijampolėje, buvo apsistojusi viena elgeta. Su ja mama pasikeisdavo sausą duoną į jos gautą duoną su sviestu, kuri atitekdavo sesutei. Menu, kokia skani buvo svogūnų ir vandens sriuba! Naktimis dažnai bėgdavome slėptis nuo naktinių bombardavimų į savo pačių išsikastą slėptuvę, kur labai nenorėdavau eiti: įdomu buvo žiūrėti į danguje „iškabintas lempas“, kurių šviesoje lengviau aptikti bombarduojamus objektus, o rytui išaušus suaugusieji eidavo ieškoti, ar ko nors neliko po subombarduotais fabrikų griuvėsiais. Kartą, kai buvo subombarduotas degtukų fabrikas, mama parnešė didžiulį paką degtukų, bet maisto nerado. Menu, kaip baisiai visą savaitę juodais dūmais rūko didžiulis, kelis kvartalus užimantis, „Gumos“ fabrikas, net gumos nepaliko…

Nežinau kokiu būdu mama rado galimybę persikelti iš Lampėdžių į miestą. Apsigyvenome viename iš trijų namų, esančių žydų kapinių teritorijoje, Kalnų gatvėje. Be mūsų – sargo namo – ten buvo dar du namai: rabino namas, didelis su veranda ir kitas, cemento grindimis – ten prieš laidojimą plaudavo numirėlius. Šalia už langų matėsi paminklai; mama sakė, kad jai būdavo baugu, o mes, vaikai, bėgiojome po kapines, žaidėme, vasarą, nuspyrę kaukoles, rinkome rūgštynes ir nieko nebojome.

Atėjus rusams, po kurio laiko persikėlėme į didelį 3 kambarių butą Panemunėje, Vaidoto gatvės pabaigoje, visai prie Nemuno. Jį parūpino naujas mamos pažįstamas, kapitonas Borisas. Labai šiltas, geras žmogus. Prisimenu, kaip jis mane, tokią didelę, nešiojo ant rankų. Gaila, bet jis greitai žuvo fronte. Tą butą paliko į Ameriką išbėgę Apanavičiai. Aptikome ten ginekologinę kėdę ir daug medicininės literatūros. Kartais ateidavo žmonės ir mama jiems atiduodavo dideles storas knygas (atrodo enciklopedijas). Buvo ir daugiau įvairių knygų. Šiame bute sulaukėme karo pabaigos: įsiminė kelias dienas dangų skrodžiantys fejerverkai, pakeitę įsisenėjusią raudoną žarą.

Gimtinę irgi priėmiau besąlygiškai ir niekada nesigraužiau dėl to, kad gimiau Kaune, o ne kur nors Paryžiuje, Niujorke ar Barselonoje. Tokios mintys atrodo juokingos. Instinktyvus ryšys su gimtine nenutrūksta niekada: jei nutolsti nuo jos fiziškai, ji, glūdėdama tavyje, apie save primena sapnuose (menu, kai draugės Taškente sakydavo, kad per sapną kalbu kažkokia nesuprantama kalba), lindi mintyse ir nerimastingai ieško visam gyvenimui atmintyje įsirėžusių vaizdų. Atrodo, grįžta kažkada išspinduliuota energija, verčianti pajusti jau seniai dingusio pasaulio nepakartojamą dvasią, jo alsavimą, kuris nebuvo nei blogas, nei geras…

Iškyla tai vienas, tai kitas vaizdas, tai vienas, tai kitas veidas – jų neištrinsi, nepanaikinsi (tai ne kompiuterio atmintis). Štai draugai, gatvės, kiemai, kur tiek žaista, bėgiota, laipiota tvoromis, šokinėta nuo stogų… Štai ir tas didelis medinis namas Panerių ir Tilžės gatvių sankirtoje Vilijampolėje (jo jau irgi nėra) – didžiausias mano prapuolusios vaikystės liudininkas...

Iš atminties vis plaukia ir plaukia vaizdai…. Štai mama, pirmą kartą veda mane į vaikų darželį. Atrodo, man buvo treji. Pirmas įspūdis ne koks – per dienos miegą pabėgau namo. Nepadėjo nei pasakojimai apie Kalėdų Senelį, nei dovanėles. Antrą kartą į darželį patekau gerokai paūgėjusi, gal šeštaisiais gyvenimo metais, ir tai buvo visai kas kita. Įdomiausia, kad visuomet žinojau, ko noriu ir mokėjau šito siekti. Galiu tik pavydėti savo vaikystės charakterio, kuris jau gerokai suminkštėjo. Nebesugebu taip stipriai priešintis kitų įtakai.

Labai daug skaičiau (viską, kas pakliuvo) ir auklėjausi geriausiais romanų herojų pavyzdžiais bei amžinomis vertybėmis. Labai užjaučiau vargšus. Pamenu, kai, pamačiusi gatvėje sėdintį bekojį karo veteraną, atidaviau jam visas savo kapeikas, nors taupiau knygai „TSRS tautų pasakos“. Eidama pro knygyną su baime vis žiūrėdavau, ar ji dar išliko vitrinoje... Su dideliu malonumu senutėms pavėžėdavau rogutėmis sunkų krepšį.

Mano kultūrinė programa tik proginė: šventiniai vakarai mokykloje, reti šokiai (jie buvo mokami), atsitiktiniai koncertai kitose mokyklose. Pradinėje mokykloje dainavau mokyklos chore pirmuoju balsu, vėliau – sekstete. Du kartus su klase lankėmės Kauno muzikiniame teatre: žiūrėjome Delibo baletą „Karalaitė ir kaminkrėtys“, „Kinų paslaptis“ bei spektaklį „Klasta ir Meilė“. Kartą dalyvavau kažkokioje šventėje (lyg Naujųjų metų) Prezidentūros rūmuose, kaip gera mokinė. Septintoje klasėje teko dalyvauti Dainų šventėje Palangoje.

To meto prisiminimai daugiausia susiję su Vilijampole, kur gyvenau su tėvu. Pokario metais kiekvienas vertėsi kaip išmanė ir, aišku, daugiausia prekyba. Draugės tėvas (buvęs kepėjas) kepė riestainius, o motina juos parduodavo ir parūpindavo miltų – iš kažkokio pažįstamo žmogaus. Tėvo šeimininkė turguje prekiavo guma. Kartais vakare eidavome su ja prie „Inkaro“ fabriko. Ji apsivyniodavo apie save didelius gumos lapus, kad milicija nepastebėtų, o mes, vaikai, nešdavome supjaustytus. Mačiau turguje parduodant karštą kavą į skudurus įvyniotame puode, į kurią vietoj cukraus būdavo dedami saldainiai „paduškėlės“…

Vilijampolėje 1946 metais teko patirti didžiulį potvynį. Menu, kai vieną naktį apie 4 valandą nubudęs ir pro langą pažiūrėjęs tėvas pasakė, kad kiemas pilnas vandens ir pradėjo visus kelti. Vos spėjome apsirengti ir bėgti į viršų pas kaimynus. Kai tėvas atidarė duris į koridorių, vanduo užtvindė butą ir uždaryti jų jau nepavyko visą savaitę. Tėvas dar spėjo sugauti plaukiantį lašinių gabalėlį... ir nuskubėjome į antrą aukštą. Ten jau buvo susirinkę ir kiti kaimynai, baisiai pykdami ant dviejų senučių, kurios gyveno kieme stovėjusiame namelyje. Pasirodo, iš to „strioko“ jos kažką padegė ir gesindamos išpylė kibiruose buvusį geriamą vandenį. Kiemo šulinys buvo užpiltas purvino potvynio vandens, kuris netiko gerti. Žodžiu, likome izoliuoti ir skirstėmės per kaimynus: kas kur apsistos, kur miegos. Visą savaitę pro langus stebėjome, kaip Nemuno srovės nešami ant namų stogų žmonės šaukėsi pagalbos. Į priešais esančią parduotuvę kiti atplaukdavo valtimis ir atjodavo ant arklių. Kartais pravažiuodavo vienintelė amfibija. Suaugusieji pasakojo įvairių nutikimų. Vienas grįžo paso ir atgal jau nebeišplaukė, kiti, gyvenantys rūsiuose, ir visai neišėjo iš namų, arba ir nenubudo… Kalbėjo ir apie butų „švarinimą“ – gerai tiems, kas turėjo valtis…

Tą savaitę gyvenome kolektyvinį gyvenimą: maitinomės tuo, ką turėjo viršuje gyvenantys kaimynai ir tikriausiai, labai pasisekė, nes duona prekiavusi Olga dar turėjo atsargų, iš kaimo avis vežiojęs kaimynas turėjo skerdienos. Blogiau buvo su vandeniu. Vyrai, pririšę virvę prie kibiro, traukdavo purviną vandenį aukštyn, po kelis kartus jį košė pro vatą ir virino. Žemyn nusileidome po savaitės, kai nuslūgo vanduo. Bute buvo pilna smėlio, visa vandens apgadinta. Didžiausią slogų įspūdį paliko laidotuvės. Beveik kiekviename name buvo galima aptikti pašarvotų žmonių – kai kur gulėjo šeimomis... nesuspėję nubusti... potvynio užtikti giliai bemiegant. Po keleto dienų atvežė maisto į parduotuvę: ilgai stovėjome eilėje – gavome tik duonos – dešros ir sviesto visiems neužteko…

Pamenu, kai žiemą prieš potvynį, mes, vaikai, važinėjomės ant smarkiai užšalusio Nemuno rogutėmis. Kaip niekada gausybė ledo buvo padengusi ne tik upę, bet ir visą šalia esančią didžiulę pievą. Nuo ledu padengto kalnelio važiuodama (mėgau nuvažiuoti nuo aukščiausio kalnelio, esu ir dantis dėl to nusilaužiusi) trenkiausi į ledo luitą ir smarkiai susimušiau smilkinį, lyg ir sąmonės trumpam buvau netekusi. Vaikai parvežė mane, tik bijojau eiti namo, nes po akim juodavo didžiulė mėlynė… ir į mokyklą nėjau. Man patiko atėjus prie Nemuno rinkti ledukų pavyzdžius. Jų buvo įvairiausių rūšių: matinių, skaidrių, rauplėtų, snieguotų, ir dar kitokių. Rogutėmis prisivežiau didžiulę kolekciją. Išvis, mėgau kolekcionuoti. Rinkdavau saldainių popierėlius, stiklo šukes, mėginau klasifikuoti net žmonių charakterius pagal nosis. Žaislų neturėjau. Mažą lėlytę buvau pasisiuvusi iš skudurėlių, mėgau iš popieriaus karpyti pieštas lėles. Menu, kaip labai norėjau pažaisti su dideliu rudu meškinu, kurį turėjo tetos Bronės vaikai, bet ji man jo nepatikėjo net keletui dienų. Dar kartą patvirtinau savo išvadą, kad ji nėra jau tokia gera, kaip iš pirmo žvilgsnio galima būtų spręsti, girdint jos malonų balsą ir matant jos dirbtinį rūpestį.

Dar ankstyvoje vaikystėje pasirinkau devizą: „Siekti, ieškoti, nerasti, bet ir nepasiduoti!“ ir pasinėriau į gyvenimo verpetus, kur matyt, instinktyviai nesitikėjau ypatingų pergalių, tačiau išmokau gyventi ne tik be mamos, bet išvis be niekieno pagalbos. Niekas niekada manęs negynė, neužstojo, nepadėjo. Niekas nedavė nieko gatavo. Pati su bažnytine pažyma ėjau išsiimti metrikų į kažkokią įstaigą, pati eidavau į Žaliakalnio kliniką, kai skaudėjo akis. Buvo ir taip, kai viena ilgai gulėjau nejudėdama įsmeigusi akis į lubas, kai smarkiai skaudėjo pilvą (po keleto metų supratau, kad tai buvo pirmas apendicito priepuolis). Sirgau visomis vaikų ligomis, kuriomis užsikrėsdavau nuo jaunesnių tėvo šeimininkės mergaičių. Menu, kaip ilgai skaudėjo negydomą ausį, kaip ilgai kosėjau dusinančiu įkyriu kosuliu, ypač naktimis, kai sirgau kokliušu. Niekada manęs niekas nevedė pas gydytojus, niekada nedavė jokių vaistų. Kartais po atsitiktinių patikrinimų visi gydytojai kaip susitarę, išrašydavo hematogeno ir kalcio chlorido.

1950-ji buvo paskutinieji mokslo metai Kaune. Kai baigiau septynias klases, mama mane pasiėmė. Reikėjo tik susirasti vieną Kaune atostogaujantį, patėvio dalinyje tarnaujantį kareivį. Kartu su juo ir atvažiavau į Uzbekiją, kur tuo metu gyveno mama su šeima.

Palikau tėvynę be jokių sentimentų ― apie tai net negalvojau ir nemaniau, kad darau kažką ne taip, nors kai kurie draugai sakė ir net rašė į Uzbekiją: „Ne, ne, Nijole. Taip negali būti! Juk Tu esi Lietuvos dukra! Tu neturi išsižadėt savo Tėvynės“ ir t.t. „Aš visai nesitikėjau, kad Tau, Nijole, teks gyventi klajūnės gyvenimą, kad tėviškės duonelė bus per aitri“. Šito jau buvo per daug. Tai skambėjo lyg priekaištas. Nepamenu, ar atsakiau į tuos romantiškus, poetų citatų pagražintus laiškus. Pasinėriau į kitą gyvenimo tarpsnį, nors tai nieko bendro neturėjo su tėvynės meile, kuri niekada nepaliko mano širdies, o mano instituto laikų draugė po daugelio metų pasakys: „Kaip giliai tavyje glūdėjo patriotizmas“…

Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja