Perskaičiau Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto, net nežinau kurio kurso, Literatūros fakulteto studentės Er Minijos poezijos knygutę, išleistą 2018-jų metų pabaigoje ir apsidžiaugiau. Įsivaizduoju, kaip apsidžiaugė į rankas ją paėmusi autorė… Knygutė nedidelės apimties, apie 80 puslapių, trumpu, skambiu ir prasmingu pavadinimu „Sakmė”.

Gaila, kad jos tiražą taip žiauriai apribojo šių dienų realybė, kuri absoliučiai nuo mūsų nepriklauso. Yra kaip yra. Reikia tik pagirti Er Miniją, kad sugebėjo susiorganizuoti jos išleidimą, kad ir mažu tiražu. Knygutę sudaro keturios dalys. Trys skirtos poezijai, o pati trumpiausia, ketvirtoji, prozai. Šiek tiek atsimenu prieš tris metus skaitytą šios autorės knygutę „Šiaurės moterys”, ši – „Sakmė” ir skiriasi, ir nesiskiria. Ir anoje, ir šioje daug širdies ir vietos skiriama mintims apie gyvenimo prasmę, apie žmogiškąją būtį, apie žmonių tarpusavio santykius, apie žmogaus ryšį su jį supančia aplinka, su Visatos slėpiniais. Jau pirmuoju šios knygutės pirmojo eilėraščio posmu (p. 5) autorė pasirodo kaip puikiai rimuojanti ir stipriai jaučianti praeities, dabarties ir ateities pulsą ją supančioje erdvėje:

Aš iš žvaigždynų.

Aš iš planetų vėjo.

Aš lekianti

per kosmosą žvaigždė.

O paskutinis šio eilėraščio posmelis tiesiog nuostabus:

Nėra mirties.

Tik amžini sietynai.

Jie neša žvaigždę

prie kitos žvaigždės.

Šį posmą perskaičiau kelis kartus, pasimėgaudama ir galvodama, kiek daug taurumo ir iškilumo šiuose keliuose trumpuose sakiniuose.

Dauguma šios knygutės eilėraščių be pavadinimų, vieni trumpesni, kiti ilgesni, bet visi jie giliaminčiai, priverčiantys įsijausti. Visuose praeitis susišaukia su ateitimi, su tuo, kas neišvengiama, pvz.:

Virš žemės slenka miestai debesų

Su savo antikom, viduramžiais, ledynais.

Jie stebi, atkartoja, o paskui

Aštriausiom ietim perveria. Žvaigždynai.

Žmogus – aguonos grūdas Visatos begalybėj, palyginus su žvaigždynais ir ledynais, nesvarbu tai – antika, viduramžiai ar dabartis, ir dar paženklintas mirties ženklu:

Ir debesys, ir dangūs, ir dievai

Dalija mirtį – dovaną. Dykai.

Nieko sau dovana „aguonos grūdui“. Deja, kad ir nepageidaujama, bet visiems privaloma. Kelis kartus perskaičiau eilėraštį, esantį p. 23, mėgaudamasi puikia jo forma ir subtiliu turiniu:

Lyg vilna gula ant pečių

Ir linijos išgraužia delną.

Rodos, eini vis tuo pačiu keliu.

Bet ne. Dabar tikrai į kalną.

Įtaigu ir tikra. Einam ir einam, o kalnų netrūksta, todėl ne visi sugebame per juos perlipti. Visokių yra, visokių ir reikia.

Įtaigus ir dviejų posmų eilėraščio antrasis posmas (p. 26):

Bet eidama džiaugiuos nuodingu saulės vėju.

Juk žemės meilė jokios meilės neverta.

Žvaigždynai tūkstantmečiais beria savo sėją.

Gal aš tiesiog šviesa, ant smaigo paverta.

Paskutinė šio posmo eilutė ir savo turinio aštrumu, ir poetine išmone. Man atrodo, ta eilutė galėtų būti visų ER Minijos eilėraščių savotišku akcentu.

Kuo toliau skaitau, tuo labiau darausi sentimentalesnė. Jaučiu šios knygutės eilėraščių įtaigą, aštrumą, nuotaikų kaitą, tiesiog vibravimą erdvėje. Įsiklausykime:

Pririšk prie mano atminties tą dieną,

Kai niekas neįvyksta. Tik tyla.

Septynios eglės stovi mėnesienoj.

Aš stoviu rytą – vakarą laike.

Stovima. Ir stovima, būtent, „laike“, kai tyla spengia ausyse ir kai septynios eglės mėnesienoj susilieja į vieną. Kiekvienam sava „tyla“ ir savos „eglės“. Pirmojo šios knygutės skyriaus „Atriškit atmintį neatpažintą“ apžvalgą baigsiu šiuo posmeliu:

Praplyš tie debesys! Nublokš juos vėjai.

Ir pienės – mažos saulės – išsiskleis.

Taip dyvinai gyvybės ratas skrieja

Ir nieko vietomis sukeist neleis.

Netikėtas ir paprastas pienės palyginimas su maža saule. Taip ir matau paežerėje pilną pievą mažų saulių.

Skyrių „Portretai“ perskaičiau taip pat atidžiai, bet komentuoti nesiryžtu, nes nepažindama tų žmonių, kuriems skirti eilėraščiai, nežinodama autorės jiems jaučiamo artumo, nežinodama galimų poteksčių, galiu prašauti pro šalį.

Knygutės skyrius „Laiškai praeičiai“ ne tik trumpas, bet ir visiškai kitoks, nei pirmieji du ir savo forma, ir turiniu. Tai baladės, glaustai pasakojančios apie tai, ką išgyveno seniau tose vietose autorės broliai ir seserys:

Ką ištylėjo

Mano sesės,

Ką galvojo

Rieškučiom

Vandeniu apliedamos

Skaras

Ir marškinių rankoves.

Ypatinga rimtimi ir minties tragizmu dvelkia tokios eilutės:

Tai skaudžiai tiško

Kalbantis vanduo.

Tai sunkiai liūdnos

Buvo sesių akys.

Istorinė atmintis, pagarba per ugnį ir vandenį ėjusiems broliams ir sesėms, kaip varpo dūžių skambėjimas aidi eilutės:

Tylėjo mano broliai.

Karų,

Marų,

Mirties

Spalva paženklinti.

Nuo pažinties pradžios žinau, kad aptariamos knygutė autorė Er Minija turi Dievo dovaną – poetės talentą. Tai ir prigimtinė dovana, ir be jokios abejonės – išsilavinimo rezultatas. Jos poezija prasminga, giliamintė, skatinanti mąstyti. Kai pati Er Minija savo raiškiu aksominiu balsu skaito savo eilėraščius, man beklausant, atrodo, pagreitėja net širdies plakimas.

Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto klausytoja

Apie autorę:

Er Minija, buvusi lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytoja, poetė, trijų respublikinių skaitovų konkursų laureatė. Jos poezija spausdinama respublikinėje spaudoje, poezijos pavasarių rinkiniuose, almanachuose, eilėraščių tekstais rašomos dainos. Nuo 2014 metų lanko MČTAU Literatūros fakultetą, skaito savo kūrybą įvairiuose Universiteto renginiuose.

Er Minijos publikacijos ir knygos:

Justino Marcinkevičiaus pamokos. - 2012. - 115, [1] p.

Knyga Lėkimas virš žemės : Lietuvos mokytojų ir kultūros darbuotojų kūrybos almanachas. - 2005. - 343, [1] p.

Muzikos įrašai Mamos pasaulis. - Raudonikis, Algimantas (1934-) // Kai meilė suliepsnoja - Įr. 9.

Muzikos įrašai Mamos pasaulis. - (04 min., 02 sek.). - Raudonikis, Algimantas (1934-) // Kai meilė suliepsnoja …. - Įr. 3.

Knyga Pilietinis-etnokultūrinis ugdymas šiuolaikinėje Lietuvos mokykloje : konferencijos medžiaga, 2002 m. kovo 26 d. - 2002. - 210 p. - Pilietinis-etnokultūrinis ugdymas šiuolaikinėje Lietuvos mokykloje (konferencija) (; 2002)

Knyga Sakmė: [eilėraščiai, pasaka]. - 2018. - 83, [1] p. - Deviatnikovienė, Erminija (1950-)

Natos Šaunioji močiutė. - Raudonikis, Algimantas (1934-) // Varnų koncertas. - P. 21.

Knyga Šiaurės moterys : [eilėraščiai]. - 2008. - 100, [2] p. - Deviatnikovienė, Erminija (1950-)

Knyga Ten, kur Šventoji melsvą juostą pina : Ukmergės rajono 1982-1993 m. „Poezijos pavasarėlių" laureatų kūrybos almanachas. - 2007. - 72 p.

Lėkimas virš žemės : Lietuvos mokytojų ir kultūros darbuotojų kūrybos almanachas / [sudarytojas Juozas Žitkauskas ; redaktoriai Petras Panavas ir Leopoldas Stanevičius]. išleidimo duomenys: Vilnius : Ciklonas, 2005 (Vilnius : Ciklonas)