Kelionė prasidėjo fantastiškai. Visą savaitę žiema, barstydama savo dosnias snaiges, taip pateisindama metų laiką, kurį mes jau kelis metus buvome pamiršę, „persigalvojo“ ir pateikė siurprizą. Oras... mažas šaltukas, sniego pusnys ir išlindusi saulutė. Manau, tai ir dalelė mūsų dekanės p. Teodoros, ką tik grįžusios iš kelionės po JAE ir „atskraidinusios“ mums saulutę ir gerą orą.
Belaukdami visų ekskursijų dalyvių, klausydamiesi įspūdžių apie kelionę, tarsi patys joje pabuvojome. Kiekvienas turime savo angelą sargą, tačiau ne visi jį jaučiame, o ypač žiemą. Gal todėl maršrutas prasidėjo nuo Merkinės piramidės – Dvasinio pažinimo ir sveikatinimo erdvės, kad savo neaktyvų Angeliuką „pažadintume“ iš žiemos miego. Pasisėmę dvasinės ramybės, gurkštelėję stebuklingo vandens, tęsėme kelionę toliau.
Antras sustojimas – Druskininkų „Snow Arena“. Interjero dėka „pabuvoję“ Austrijos kalnuose, pasigrožėję slidininkų nusileidimu nuo dirbtinų kalnų, sušilę prie kavos puodelio, keliavome toliau. Keldamiesi 40 metrų aukštyje nutiestu keltuvu, grožėjomės kurorto apylinkių vaizdais, Nemuno linkiais, plaukiančiomis ledo lytimis saulės spindulių jūroje, apšerkšnijusiomis medžių viršūnėmis. Sustojome prie Vandens parko. Dėl laiko stokos visų pramogų neteko patirti.
Tačiau tolimoje, egzotiškoje mini lietuviškoje Balio saloje teko pabuvoti. Einat sutikome Druskininkų „gyvą simbolį“ Nataliją. „Nesvarbu, koks bebūtų metų laikas, visada vienplaukė važinėja su dviračiu“ – pašmaikštavo savo darbui atsidavusi gidė Virginija. Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė – medinukė, stovinti ir gyvuojanti virš 150 metų. Druskininkų gydyklos, jos viliojančių sveikatos procedūrų su šiuolaikinėmis technologijomis bei šimtamete kurortologijos patirtimi ir tradicijomis, manau, pristatinėti nereikia.
Sočiai ir skaniai papietavę „Belarus“ sanatorijoje, turėjome laisvo laiko. Pilna energijos, noro kuo daugiau pamatyti, su drauge pasileidome pažinimo link. Druskininkų Švc. Mergelės Marijos Škapierinės bažnyčia, Tado Gutausko skulptūra „Sveikatingumo vartai“, primenantys pasagą – senosiose lietuvių tradicijose yra laimės ir sėkmės, namų jaukumo ir svetingumo, atvirumo ir nuoširdumo kaimynams simbolis. Pasagoje įkomponuoti 16 kaimyninių tautų laimės bei sėkmės ženklai. Kiekvienoje skulptūros pusėje įkomponuoti 8 valstybių, iš kurių Druskininkai sulaukia daugiausiai turistų, sėkmės simboliai. Ir kaip nepasinaudoti patarimu? „Mieli sveteliai, tris kartus apeidami ir vis ranka paliesdami savo šalies simbolį, atnešite gerus linkėjimus Lietuvai, o kartu pajausite ir mūsų šalies svetingumą“. Tuo pačiu sukūriau sau artimą tradiciją, praeidama pro simbolišką pasagą, sugalvojau ir savo norą. Toliau... Druskininkų miesto muziejus, įrengtas reprezentaciniame pastate, Valstybės saugojamame kultūros objekte – viloje „Linksma". Mūrinis moderno ir neoklasicistinio stiliaus vasarnamis stovi Druskonio ežero šiaurės rytiniame krante. Pasigrožėjome tik iš išorės, nes buvo uždarytas.
Turbūt nesuklysiu pasakydama – M. K Čiurlionis mūsų „Didysis lietuvių kūrėjas, menininkas“. Per trumpą savo gyvenimą prisilietęs prie teptuko, fortepijono klavišų, sukūrė meno darbų, kurie jau virš 100 metų garsina Lietuvą. Keistas sutapimas, minint Lietuvos 100-metį. Vienas žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas, kompozitorius, chorvedys, kultūros veikėjas. Pačios kojos „nunešė“ į jo muziejų. Kiekvieną kartą lankydamasi atrandu kažką naujo, nepakartojamo. Prietemoje, grojant Čiurlionio muzikai, gidei pasakojant istorijos detales apie meno kūrinius, kelioms minutėms pasinėriau į savo „Pasaką“...
Vilniaus alėja nusidriekusi paraleliai Gydyklų parkui. Tai pagrindinė kurorto pėsčiųjų gatvė, kurioje pamatėme visus svarbiausius miesto objektus: Miesto muziejų, bažnyčią, „Apverstą namą“, Druskininkų savivaldybės pastatą, Pramogų aikštę su renginių scena, Druskininkų gydyklą, Vandens parką.
Pabaigai pagrindinis kelionės tikslas – Ledo skulptūrų festivalis M.K Čiurlionio darbų motyvais. Apie visus pamatytus vaizdus ir perteikti įspūdžius tektų rašyti ilgai. Tačiau negaliu nepaminėti Vlado Vildžiūno sukurto paminklo M. K. Čiurlioniui, pastatyto dar 1975 metais, o šiemet išdrožtos skulptūros iš ledo luitų. Nežinau atsitiktinumas ar organizatorių sumanymas, kad nedideliu atstumu stovi vienas prieš kitą. „Du M.K Čiurlioniai“ taip aš pavadinau šį matytą vaizdą...Visų patirtų emocijų, nuotaikų ir matytų vaizdų nesugebėsiu perteikti, reikia patiems pamatyti. Tačiau ką akis užmatė, pasidalinu keliomis nuotraukomis.
„Žygiuoju“ toliau 13.500 km., 20016 žingsnių per 3.5 valandos tai šių metų naujas mano „rekordas“. Manau ne paskutinis, juk reikia pateisinti savo vardą „Skrajune“.
Jūratė Motiejūnienė, Turizmo fakulteto 7 gr. klausytoja
Autorės nuotr.