Editos Barauskienės, pedagogės, kraštotyrininkės, rašytojos iš Priekulės pranešimas Turizmo fakulteto projekto „Mažosios Lietuvos/ Klaipėdos krašto istorinės žemės“ baigiamojoje konferencijoje (2023 11 30)
Pradėti norėčiau nuo to: kas yra Mažoji Lietuva ir kas yra lietuvininkai?
Dievas, kurdamas Lietuvą, nepadalino jos į dvi dalis. Jos atsirado po karų su kryžiuočiais. Mažoji arba Prūsų Lietuva – tai teritorija buvusiose prūsų žemėse. Kai Kryžiuočių Ordinas išnaikino prūsų gentis, į šias žemes pradėjo plūsti lietuviai.
Lietuvos karalius Mindaugas, prieš gaudamas karaliaus karūną, sudarė su Livonijos Ordinu taiką ir Ordinui atidavė Skalvą ir Nadruvą. Tai buvo dovana už karūną ir Lietuvos karalystės vardą. Kaip žinome iš šaltinių – karalystė egzistavo neilgai, nes kaina buvo per didelė. Tos taikos metu 1252 m. Ordinas Nemuno žemupyje, kur į jį įteka Dangė, pasistatydino Memelburgo pilį. Mėmelio kilmė kuršiška. Taip kuršiai vadino Nemuną. Nemunėlis prie Radviliškio, vos patekęs į Latviją, vadinamas Mėmeliu.
Po Žalgirio mūšio, kurį lietuviai su lenkais laimėjo, Vytautas prie Melno ežero pasirašė Melno taiką ir „geros taikos labui“ atidavė Ordinui ne tik Skalvą su Nadruva su ten gyvenusiais lietuviais, bet pridėjo dar ir magaryčių – Nemuno deltą nuo Smalininkų ir trijų mylių žemės juostą dešinėje Nemuno pusėje su Rambyno kalnu, Šilute, Priekule, Klaipėda – iki Bajorų, – taipogi su ten gyvenusiais lietuviais. Istoriniuose šaltiniuose Mažosios Lietuvos vardą arba Klein Litauen užrašė kronikininkas Simonas Grunau savo veikale „Prūsų kronika“, rašytame 1510-1530 m. Vėliau šį vardą įtvirtino Lukas Davidas ir žemėlapių sudarytojai.
Kodėl Mažosios Lietuvos ne tik žemė, bet ir kultūros istorija itin brangintina lietuvių tautai ir valstybei? Todėl, kad Mažojoje Lietuvoje užgimė pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“, sudėta Martyno Mažvydo, žemaičio, kilusio nuo Švėkšnos. Katekizme buvo ne tik pagrindinės tikėjimo tiesos, bet ir lotyniška abėcėlė bei giesmynas. Vėliau Tilžės kunigas Kleinas parašė Lietuvišką gramatiką, o Bretkūnas į lietuvių kalbą išvertė Šv. Raštą. Kalbos išlaikymas valstybės gyvenime turi labai svarbų vaidmenį.
Nors Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas ir Prūsijos kunigaikštis Albrechtas buvo pusbroliai (Albrechtas buvo Sofijos Jogailaitės sūnus), bet jų požiūriai į lietuvių kalbos reikšmę valstybės likimui buvo skirtingi, ir tai nulėmė skirtingos religijos. Krikščionybės tiesos pagal Liuterio tezes Prūsijos kunigaikštystėje žmonėms buvo privalomos išguldyti jų gimtąja kalba, pradedant Katekizmu, giesmynu ir baigiant Šventuoju Raštu, o Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje bažnyčioje vyravo lotynų ir lenkų kalbos. Žygimantas Augustas nebuvo abejingas protestantizmo idėjoms ir, kaip rašoma, vieną sekmadienį jojo į Radvilos Juodojo protestantišką bažnyčią, bet vienuolis pastojo karaliui kelią: „Valdove, ne į tą bažnyčią jojat“. Pasirodo, ir karaliai nebuvo laisvi pasirinkti tikėjimą.
Kadangi lietuvių kalba Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje nebuvo rūpinamasi pakankamai, gal dėl to jos žemės po karų ir unijų aptrupėjo. Ukrainoje ir Baltarusijoje beliko lietuviškų pilių griuvėsiai, o kalba, pasirodo, yra stipresnė už pilių sienas.
Kalbos likimą be karų ir žemių perdallijimo po karo dažnai nulemia ir mados. Po unijos su Lenkija lietuvių bajorai galvojo, kad pasirinkti lenkų kalbą ir kultūrą bus naudingiau. Vincas Kudirka, studijuodamas Varšuvoje, eilėraščius rašė lenkiškai, ir tik perskaitęs lietuvišką „Aušrą“, išleistą Tilžėje, pasijuto lietuviu beesąs.Vydūnas ankstyvoje jaunystėje buvo suklupęs ant vokiečių kultūros slenksčio – tik motinos giesmės laiku jį pažadino. Simonaitytė, po gydymosi grįžusi iš Angeburgo, buvo pradėjusi abejoti, kas ji dabar tokia esanti: lietuvė ar vokietė. Ją teisingu keliu nukreipė Vanagų kunigo Kristupo Lokio iniciatyva įkurta lietuvių draugija Vanaguose, kuri buvo pavadinta „Egle“.
Kas yra lietuvininkai? Tai lietuviai, gyvenę už Lietuvos ribų ir kovoję už lietuvių kalbos išlaikymą 500 metų. Jie už gimtosios kalbos išlaikymą dėjo savo galvas, kaip karininkas deda galvą už savo tėvynės žemę. Priesaga - ininkas yra įpareigojanti tam tikram tikslui siekti.
Kai Bismarkas Vokietijos imperijoje paskelbė savo lozungą „Viena kalba, viena tauta, viena valstybė“, svarbiausiu lietuvininkų tikslu tapo: išlaikyti gimtąją kalbą ir lietuviškąją tapatybę. Tai buvo pagrindinė sąlyga išlikti lietuviais, o laikui atėjus, prisijungti prie Lietuvos. Istorikai kalbai neteikia deramos pagarbos ir reikšmės. O gaila. Šių dienų karas Ukrainoje rodo, kas nesaugoja savo kalbos, tas užmoka savo krauju, gindamas savo žemę. Juk ne paslaptis, kad iki Maidano įvykių ir karo ukrainiečiai kalbėjo rusiškai, ir tai – jų didžioji nelaimė.
Mažojoje Lietuvoje lietuvybei išlaikyti didelį vaidmenį suvaidino lietuviškos draugijos ir lietuviška spauda.
1883 m. Ragainėje buvo išleista „Aušra“, skirta Didžiosios Lietuvos skaitytojams, kurių didžioji dauguma buvo išsibarsčiusi po Rusijos imperiją. „Aušros“ pirmojo numerio redaktoriumi buvo Jonas Basanavičius, dirbęs Prahoje, o sekančių keturių „Aušros” numerių redaktoriumi buvo Jurgis Mikšas, lietuvininkas, kilęs iš Šilutės rajono Virkytų kaimo. Basanavičius pripažino, kad be mažlietuvių „Aušra” dienos šviesos nebūtų išvydusi. Jis rašė: „Man, apsikrovusiam darbais, spausdinti „Aušrą” Prahoje ir siųsti į Lietuvą, būtų neįmanoma ir brangu”.
Jurgiui Mikšui nebuvo per brangu. Jis iš tėvo gautą palikimą 10 000 markių paaukojo spaustuvės įsigijimui ir „Aušros” leidybai. Subankrutavo. Mirė jaunas, nesulaukęs nė 40-ies. Jo darbą tęsė Martynas Jankus iš Bitėnų. Jis, prieš įkurdamas lietuvišką draugiją, šitaip kreipėsi į savo bendrataučius: „Brangūs lietuvininkai ir lietuvininkės, matydami, kaip iš visų pusių mus mūsų naikintojai apsiaučia, ir mūsų sentėvių kalbą išnaikinti nor, negalim rankas į sterblę sudėję ramiai žiūrėti. Mes turime prieš stoti ir su jais kovoti už savo būvį, likimą ir laimę”. Jankui pritarė Zauerveinas: „Ar tu, lietuvi, savo giminės pradėsi gėdytis? Ar nežinai, kad Gediminas, Kęstutis, Vytautas visa Europą nuo totorių išgelbėjo? Ar tu nežinai, kad tavo kalba viena iš gražiausių ir seniausių – arčiausiai sanskrito stovinti?” Taigi, lietuvių kalbos išlaikymas Mažojoje Lietuvoje grojo pirmu smuiku, ir ji buvo išlaikyta.
1885 m. lietuvininkų draugija buvo įkurta ir pavadinta „Birutės” vardu. Jos pirmuoju pirmininku buvo Jurgis Mikšas. Po jo draugijos pirmininku buvo Martynas Jankus, kuris prisidėjo prie „Varpo“ leidybos ir platinimo. 1890 m. Jankus drauge su Smalakiu ir Dovu Zauniumi įsteigė pirmąją lietuvininkų politinę organizaciją „Lietuviškų konservatyvų draugystės komitetą”. Jis buvo įsteigtas tam tikslui, kad lietuvininkų kandidatai galėtų patekti į Vokietijos parlamentą ir apginti lietuvininkų teises: naudoti lietuvių kalbą mokyklose ir bažnyčioje.
Dar prieš paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę, Martynas Jankus dar 1917 m. iš tremties Sibire atvyksta į Lietuvių susiėjimą Petrograde ir susirinkusiems paskelbia: „Broliai lietuviai, jei jūs skelbsite Nepriklausomybę, Mažoji Lietuva jungsis prie laisvos Lietuvos”. Taigi, lieptas link Lietuvos suvienijimo buvo pradėtas tiesti iš mažlietuvių pusės, ir jis buvo patikimas bei tvirtas.
Lietuvai vos paskelbus Nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., po devynių mėnesių lapkričio 15 d. Tilžėje buvo įkurta Lietuvių tautos Taryba, kuri sudėjo štai tokį kreipimąsi į M. Lietuvos lietuvininkus:
„Ar tad mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai valni, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni ar tik mes, prūsiški lietuvininkai, vieni toliau gėdysimės savo lietuvystės ir lįsim toliau po vokiečių dangalu, kurie jau 500 metų mūsų brangiąją kalbą spaudžia ir naikina, mūsų kūdikius per savo mokyklas mums atsvetina, visokiuose urėduose mus žemina ir niekina? Ten, kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Geldapė, tai vis lietuviški kraštai, kur mūsų tėvų tėvai savo gražiąją kalbą vartojo ir lietuviškai gyveno”. Ant rytojaus to atsišaukimo vienas iš autorių prof. Vilius Gaigalaitis buvo aplankytas policijos su pagrasinimais uždaryti jį į kaliūzę. Jam teko bėgti ir dėl to jo parašo po Tilžės Aktu nėra. Lapkričio 16 d. šis atsišaukimas Lapino buvo perskaitytas uždarame susirinkime Priekulėje, kuri nuo Tilžės nutolusi per 100 kilometrų. Vyrai tarėsi, ar būtų galima tą atsišaukimą spausdinti Priekulės laikraštyje „Konservatyvų draugystė”. Priekulės spaustuvės savininkas Jurgis Traušys jau buvo miręs. Po to laikraštis buvo uždarytas ir paskelbtas bankrotas. Spaustuvės įrenginiai buvo parduoti Klaipėdos socialdemokratams, bet įrenginiai nebuvo išmontuoti. Tuo pasinaudojo lietuvininkai.
Taigi, 1918m. lapkričio 19 d. Priekulės spaustuvėje slapta buvo išleistas laikraštis su lietuvininkų atsišaukimu, kad jie nori būti laisvi nuo vokiečių. Policija neturėjo prie ko prikibti. Kaltininkų nebuvo, nes laikraštis buvo bankrutavęs. Žinia apie lietuvininkų norus buvo paskleista visame krašte. Po poros savaičių nuo Prūsų Lietuvos tautinės tarybos įkūrimo1918 m. lapkričio 30 d. 24 lietuvininkai, susirinkę Tilžėje Jagomasto spaustuvėje „Lituanija”, pasirašė pareiškimą, vadinamą Tilžės Aktu. Jame lietuvininkai pareiškė: „Atsižvelgiant į tai, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes lietuviai čionai, Prūsų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šio krašto dauguomenę, mes, remdamiesi ant Wilsono tautų paties apsisprendimo teisės, reikalaujame priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykinimą minėtojo siekio pašvęsti“. Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 m. Prūsų Lietuvos tautinė taryba.
Šis nutarimas buvo paskelbtas spaudoje Vokietijoje ir Danijoje ir perduotas Paryžiaus Taikos konferencijos pirmininkui Klemenso, kuris su kitais Santarvės valstybių ministrais turėjo išspręsti Mažosios Lietuvos likimą po I-o pasaulinio karo, kurį vokiečiai pralaimėjo.
Kitą vasarą 1919 m. birželio 28 d. pagal Versalio taikos sutarties 99 str. Santarvės valstybės Klaipėdos kraštą atskyrė nuo Vokietijos. Iškilo klausimas: ką daryti toliau. Nuomonės tarp Klaipėdoje gyvenančių vokiečių ir lietuvių išsiskyrė. Vokiečiai, lenkai ir Klaipėdos pirkliai pageidavo Freištato – laisvo miesto statuso, o susipratusji lietuvininkai reikalavo Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Lietuvininkų delegacija vyko į Paryžių pareikšti savo tikslus ir uždavinius. Nieko konkretaus nepešę, lietuvininkai, grįždami iš Paryžiaus, sutarė: jei geruoju neįmanoma sutarti, imsimės sukilimo ir pašalinsime vokišką direktoriją, kuri tebevaldė Klaipėdos miestą ir kraštą. Tai ir buvo jų svarbiausias tikslas.
Norint išgelbėti lietuvių kalbą Mažojoje Lietuvoje, lietuvininkams reikėjo glaustis prie kalbos tėvynės – Lietuvos. Šioje santuokoje su Didžiąja Lietuva mažlietuviai jokių turtinių išsskaičiavimų neturėjo. Tuo metu Lietuva buvo neturtinga nuotaka, per karą nuskurdinta vokiečių, lenkų, bermontininkų. Ji buvo vargana ir beraštė, išskyrus būrį inteligentų, kurie buvo išblaškyti po Rusiją ir platųjį pasaulį.
Ar šiandien mes suvokiame lietuvininkų indėlį į lietuvių tautos ir valstybės suvienijimą? Toli gražu ne visi, o dar liūdniau, kad Mažosios Lietuvos istorija nesidomi mūsų KU istorikai. Daugybę metų jie trimitavo: „Jokio Tilžės Akto nebuvo. Atėjome ir nukariavome ir tuo turime didžiuotis”. Tarsi Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimas tebuvo tik vienos dienos – sausio 15 d. įvykis. Tai netiesa. Tilžės Aktas neseniai buvo atrastas Kauno Karo muziejuje, ir Mažosios Lietuvos nukariauti nereikėjo. Susipratusieji lietuvininkai jungėsi savo noru ir iniciatyva. 1922.11.16. Lietuvos atstovai Erdmonas Simonaitis, Jonas Bruvelaitis nuvyko susitikti su Lietuvos Šaulių sąjungos vadovybe. Po šio susitikimo 1922.12.22 prieš Kalėdas buvo įkurtas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas Klaipėdoje. Jį sudarė Martrynas Jankus – pirmininkas, Jonas Brūvelaitis, Jonas Lėbartas, Jurgis Strėkys ir Vilius Šaulinskis. Sukilimui rengti politiniu vadovu paskirtas Erdmonas Simonaitis. Sukilimo tikslas – parengti sąlygas Klaipėdos krašto sukilimui, vokišką direktoriją pakeisti lietuviška ir, atsikračius laikinos prancūzų valdžios, kuri simpatizavo lenkams, kraštą prijungti prie Lietuvos. Vėliau komitetas dėl saugumo persikėlė į Šilutę.
Komitetas Klaipėdos krašte įsteigė 22 skyrius, kurių atstovai pasirašė už Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos. Klaipėdoje įvyko jų atstovų suvažiavimas, o sausio 9 d. Šilutėje buvo paskelbtas komiteto manifestas, kad Klaipėdos krašto vokiška Direktorija paleidžiama ir Krašto valdžią į savo rankas perima Komitetas. Sausio 7 d. į kraštą pakviesti šauliai. Jie ir civiliais rūbais persirengę Lietuvos savanoriai su vietos lietuvininkais užėmė Klaipėdą.
Sukilimas nebuvo vienos dienos – sausio 15 d. įvykis. Sukilimo išvakarėse 1923 m. sausio 9 d. du broliai mažlietuviai Jurgis ir Kristupas Plonaičiai išvyko pasitikti lietuvių savanorius ties Pagėgiais ir saugiai juos pervedė per sieną. Prieš pereinant sieną, mažlietuviai savo ausimis girdėjo, kaip Lietuvos savanoriai savo vadui Bajorui davė priesaiką. Bajoras kreipėsi tokiais žodžiais: „Jūs esate savanoriai ir ginate savo tėvynės garbę ir vienybę. Jei jūsų šeimos neteks maitintojo, jos negaus jokios paramos iš valstybės. Jei jūs būsite sužeisti, negausite jokios pensijos. Jei širdyje abejojate, kad nesate tam pasiryžę, ženkite tris žingsnius atgal, niekas jūsų nesmerks ir nesistebės jūsų poelgiu. Kol nevėlu, grįžkite pas savo motinas, pačias, vaikus. Nė vienas nesitraukė. Savanoriai buvo pasiryžę atkelti jūros vartus Lietuvai į platųjį pasaulį drauge su mažlietuviais, kurie vieni to nebūtų pajėgę. Kreipinyje šauliams jie rašė: „Ateikite mums į pagalbą. Mūsų jėgos silpnos. Vieni mes nepajėgsime”.
Lietuvininkų politinis vadas Erdmonas Simonaitis prieš sausio 15 d. įvykius su savanoriais atėjo nuo Kretingos ir peržengė sieną ties Bajorais, kur jų laukė prancūzų kapitonas su patranka. Prancūzas vadovavo dešimties vokiečių policininkų būriui. Prancūzų kapitonui davus komandą šauti, vokiečių policininkai atsisakė šauti. Kodėl? Vokiečių policininkas paaiškino prancūzui: „Jūs čia esate laikinai. Kaip atvykote, taip ir išvyksite, o mums lietuviams ir vokiečiams, šioje žemėje skirta gyventi drauge, ir mes vieni į kitus nešausime”. Šis diplomatinis susitarimas su vokiečiais buvo sutartas iš anksto, o kas vertina mažlietuvių diplomatiją?
Martynas Reisgys, Jurgių kaimo šaulių vadas, pasiėmęs su savimi ketvertą vyrų su medžiokliniais šautuvais išvyko pasitikti Lietuvos savanorių ties Lauksargiais.
Ar lietuvininkų indėlis sujungiant Mažąją Lietuvą su Didžiąja yra deramai įvertintas? Jei vienu žodžiu – nepakankamai. Deramai tuos įvykius savo knygose nušviečia Algirdas Matulevičius, prof. Domas Kaunas, M. L. Tarybos garbės pirmininkas Vytautas Šilas ir kt. Tačiau KU istorikai, kaip jie teigia, „turi kitą nuomonę”: „Atėjome ir nukariavome. Jokio Tilžės Akto nebuvo…” Teisybė, neseniai Tilžės Aktas atsirado Kauno karo muziejuje, kur jis gulėjo „paslėptas” nuo 1986 metų. Jau virš 30 metų kaip esame laisvi, o Aktas vis dar nuo kažko slepiamas… Keista. Nuo ko reikia jį slėpti?
Galų gale pripažinta, kad Tilžės Aktas turėjo sprendžiamąją galią Paryžiaus Taikos konferencijos ministrams jungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos autonominėmis teisėmis 1924 m. o pasibaigus II- am Pasauliniam karui 1945 m. vėl iškilo klausimas: kam priskirti Klaipėdos kraštą – Lietuvai ar prijungti prie Kaliningrado. Tuosyk Tilžės Aktas buvo tas dokumentas, kuris patvirtino, kad Klaipėdos kraštas turi priklausyti Lietuvai. Ir 1990 m., atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, Tilžės Aktas pasitarnavo, kad M. Lietuvos šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas priklausytų Lietuvai.
Bet kai kurie istorikai vis dar laikosi nuomonės, kad Mažoji Lietuva buvo nukariauta. Knygos „Pūga prie Mėmelio” autorius, per jos pristatymą Klaipėdoje taipogi akcentavo M. L. nukariavimą. Aš jam sakau, kad lietuvininkams Mažosios Lietuvos nukariavimas nėra priimtinas. Kryžiuočiai nukariavo – blogai. Rusai nukariavo ir pasiliko dar 50 metų – negerai. O dabar girdime, kad ir Lietuva nukariavo Mažąją Lietuvą. Reikėtų visgi akcentuoti kokį nors skirtumą tarp tų visų nukariavimų – vokiečių, rusų ir lietuvių. Knygos autorius atsakė ne apie skirtumus, o tik užtvirtino: „Vis tiek truputį nukariavome…”
Prof. Domas Kaunas organizavo ne vieną diskusiją ir konferenciją Mokslų Akademijoje su tikslu, kuri sąvoka tiksliau atspindėtų, kas iš tikrųjų buvo: prijungimas ar susijungimas. Jo nuomone, labiau tinkama vartoti: susijungimas arba suvienijimas, tačiau klaidinančios sąvokos yra gajos, žmonės jas kartoja. Šimtmečio proga buvo sukurti du filmai. Gerai, bet ar juose matėme bent menkiausią mažlietuvių indėlį? 1939 m., į kraštą sugrįžus vokiečiams su Hitleriu priešakyje, lietuvininkai, kurie buvo už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimą, buvo sukišti į kalėjimus. Jie dėl Lietuvos paaukojo savo gyvybes. Man skaudu, kad jie užmiršti.
Dėl to aš ryžausi parašyti knygą „Šimtas metų po vienu stogu”, kuri skirta Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo šimtmečiui. Išleido „Eglės” leidykla. Viršelyje skulptoriaus Remeikos skulptūra, pastatyta ant Skomantų piliakalnio 1928 m., švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį ir susijungimo 5 metų jubiliejus. Knygoje paliesti tragiški lietuvininkų likimai. Norėčiau tarti keletą žodžių apie juos.
Atėjus į Klaipėdos kraštą Hitleriui, apie šimtą lietuvininkų buvo uždaryti į Klaipėdos kalėjimą. Iš jo Erdmonas Simonaitis, mažlietuvių sukilimo politinis vadas, atsidūrė Dachau konclageryje. Kalinio Nr. 40627. Išliko gyvas. Mikas Šlažas, mokytojas ir lietuviškų vadovėlių leidėjas atsidūrė Sachsenhauzeno konclageryje. Kalinio Nr. 38451.
Tilžės „Lituanijos” spaustuvės savininkas ir leidėjas Jagomastas su žmona ir dviem sūnumis bei dukra su žentu – šeši vienos šeimos nariai 1941 m. rugpjūčio mėn. nacių buvo sušaudyti Paneriuose šalia geležinkelio bėgių, netoli žydų bendro kapo.
Martynas Reisgys, sukilimo dalyvis, ne vieną kadenciją buvęs direktorijos pirmininku, Seimelio prezidentu, Jurgių kaimo šaulių vadu buvo nukankintas Mauthauzeno konclageryje vokiečių, o žmona su trimis vaikais rusų išvežta į Sibirą, iš kurio nebegrįžo. Vaikų grįžti į Lietuvą neleido. Jie atsidūrė Vokietijoje. Anskis Reisgys karo metais dirbo mokytoju Panevėžyje, o po karo atsidūrė Australijoje.
Nuostabu, kai vėl atstatomi tiltai, sugriauti per karą. Martyno Reisgio proanūkis Gintas Reisgys, gimęs Australijoje, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, atvyko į Vilnių. Jo senelis Anskis Reisgys po karo atsidūrė Australijoje. Dabar Gintas Reisgys priklauso Šaulių sąjungai ir yra pasirengęs ginti Lietuvos ir mūsų visų laisvę. Tai tikras gyvasis tiltas, jungiantis Mažąją ir Didžiąją Lietuvą. Aš norėčiau jam dovanoti savo knygą, kurioje yra vienas skyrius apie jo prosenelį – Martyną Reisgį.
Tikiuosi, kad konferencijos dalyviai suprato, kad Lietuvos valstybės suvienijime dalyvavo abi pusės: Mažoji ir Didžioji Lietuva. Istorikai teigia: daug kas iš Klaipėdos krašto, o ypač miesto, nenorėjo jungtis prie Lietuvos. Na, ir kas. Kai Lietuva skelbė savo Nepriklausomybę 1990 m., irgi buvo tokių, kurie nenorėjo. Dėl to nė kiek ne lengviau buvo lietuvininkams prieš šimtą metų, nei lietuviams prieš 33 metus, kai skelbė Nepriklausomybę. Valstybės kūrimas ir tautos išlikimas nėra pageidavimų koncertas. Skirtingos istorikų nuomonės kreipia visuomenę į pliuralizmą. Kai kurie iš istorikų, remdamiesi istoriko autoritetu, visuomenėje formuoja nuomonę, kuri kartais neatitinka tikrovės.
Baigti norėčiau Kunigas Ričardo Doveikos žodžiais: „Šiandien su tiesa elgiamės kaip norime, nes atsisakėme tiesos. Nuomonę pavertėme tiesa. Reikia budėti tiesos pusėje, kad išliktume savimi. Tiesa mus apvelka orumu šiandienos tikrovėje”. Šito palinkėsiu sau ir jums visiems.
Vaclavo Svidinsko nuotraukos