Eiti į senatvę – tai eiti į vienuolyną... (Algimantas Baltakis)
Žmogaus gyvenimo kelias šiame pasaulyje sudalintas pagal amžių į periodus, tarpsnius ar panašiai, ir didelių abejonių, atrodo, nekelia. Tai – kūdikystė, vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda. Po to atsėlina senatvė. Dėl šio paskutinio žmogaus gyvenimo tarpsnio vieningos nuomonės nėra. Vieni mokslininkai senatvę mato kaip adaptacinių organizmo mechanizmų silpnėjimą, jų rezervų sumažėjimą, kiti mano, kad senatvė yra labiau psichologinė negu fizinė sąvoka. Bandoma ir šį paskutinį žmogaus gyvenimo tarpsnį įsprausti į amžiaus ribas, tačiau padaryti to tiksliai nesiseka. Pasirodo, tas „zuikis“ nesugaunamas ir neuždaromas į jokį narvą. Anot poeto Algimanto Baltakio: Tas amžinybės prieangis – senatvė ir yra visuotinis visų žmonių vienuolynas. Ir priduria: Eiti į senatvę – tai eiti į vienuolyną. Poetas A. Baltakis, dėdamas lygybės ženklą tarp senatvės ir vienuolyno, be abejo, turėjo omeny perkeltinę prasmę, kad senatvėje žmogus nutolsta nuo visuomeninio gyvenimo, atsiskiria nuo kitų, lyg vienuolis gyvena pagal to vienuolyno taisykles. Nors to vienuolyno nenorime ir įvairiais būdais stengiamės atitolinti atvykimą, bet visi judame ta linkme, ir nors skirtingu greičiu, bet anksčiau ar vėliau, deja, jį pasiekiame.
Kai esi pasiekęs ar negailestingo laiko įstumtas į tokį „visuotinį vienuolyną“, iškart sunku suvokti, kur patekai. Iškyla natūralūs klausimai: kur esu ir ką čia veikiu. Pirmiausia apima keistas, neaiškus netekties jausmas, tarsi nepastebimai būtum kažką svarbaus praradęs. Ne tik dalį fizinių jėgų, gyvybinių resursų ar nudėvėto kūno, jo funkcijų. Dar kažką neapčiuopiamą, kita. Klaidžiodamas sąmonės (dar neprarastos) labirintuose prieini siūlo galą ir netikėtai užčiuopi ieškomą, kažką nauja, tą neapčiuopiamą „kitą“… Pagaliau!
Tai kitas gyvenimo tarpsnis! Atsisveikinimas su vienu tarpsniu, perėjimas į kitą. Tai – vaidmenų kaita. Tai – naujas iššūkis!.. Nelengva tai pripažinti ir susitaikyti. Nublanksta gyvenimo šurmulys: kitas ritmas, kiti interesai, sulėtėja gyvenimo tempas. Norai nesutampa su galimybėmis. Tenka atsisakyti įprastinių pomėgių, išvis daug ko, persiorientuoti ir priimti kitas gyvenimo taisykles. Pastuksena ir Vienatvė. Jai balzginant pajunti atramos stoką. Lazdos nepakanka. Reikia kažko kito, tvirto, stabilaus, neleidžiančio atverti durų veržliai stuksenančiai Vienatvei. Kita vertus, pasitraukęs nuo gyvenimo bruzdesio gali įsiklausyti į save, atsiranda daugiau laiko stebėti aplinką, gamtą, atkreipti dėmesį į tai, ko anksčiau nepastebėjai skubėdamas gyventi. Pagaliau randi savo vietą šiame pasaulyje!
... Sachara. Smėlis, smėlis. Karšta saulė. Varovas leidžia nulipti nuo kupranugario ir arabiškais rašmenimis iš dešinės į kairę rašo mano vardą smėlyje. Vedu kuprį už pavadėlio, stabteliu, kai jis siekia skurdžios žolytės. Atsidėkoja paklusnumu. Žalia oazė. Gera pliuškentis prie gaivaus, nuo uolų krintančio, krioklio. Užlipti padeda Severinas. Įdomus, retas tas vardas. Neseniai atlikta širdies operacija nesutrikdė jo pastabumo ir geraširdiškumo. Kokių puikių, jautrių vyrų esama!
... Odesa. Lipu į lėktuvą po susitikimo su bendramoksliais. Iš lėktuvo salono sklinda muzika: „...pasitrauk, pasitrauk, aš nenoriu meilės prarasti...“ Koks sutapimas! Dainelės žodžiai atliepia mano mintis ir veiksmus tame brangiu tapusiame jaunystės mieste.
... „Močiute, tikiuosi, kad nenuliūsi išvydusi mano mažą, kuklią dovanėlę, bet linkiu, kad šis kalėdinis varpelis saugotų nuo visų blogybių ir skambėtų iki kitų Kalėdų.“ Šie aštuonmetės anūkėlės nuoširdūs žodžiai vis skamba ir skambės iki mano gyvenimo „Kalėdų“ pabaigos.
… Atlantas įsiaudrinęs, šėlsta, kunkuliuoja, blaško savo vandenis į visas puses „...ar tik ne jūra iš jūros išsiveržti galvoja...“ Geriau nepasakysi nei poetas Henrikas Heinė. Nuo štormo bandome slėptis už Farerų salų, bet ir čia gigantiškos bangos randa mūsų didžiulio laivo viršutinį denį. Stoviu ant jo ir, negalėdama atitraukti akių nuo naktinio dangaus, stebiu nepaprastą reginį – šviesos ir spalvų žaismą su greitai sprunkančiais baltais debesėliais. Vėliau sužinosiu, kad tai – šiaurės pašvaistė!
Vandens purslai aptaško mane. Laikausi nuo šono ant šono svyruojančio laivo sienų ir slenku į kajutę. Nebaisu. Baisu bus, kai grįžusi į krantą ekranuose pamatysiu milžiniškų bangų lyg skiedrą mėtomą laivą ar skęstantį „Titaniką“.
… Nijolė Oželytė. Mūsų tarnybos kasininkės Oželytės duktė. Vienu metu gyvenome bendrame bute. Nei motina, nei mokykla negalėjo susitvarkyti su rausvaplauke, strazdanota, padūkusia paaugle. Kažin, ar Nijolė Oželytė žinojo, koks jos tėvas, bet tikrai nepaveldėjo savo simpatiškos, minkšto būdo motinos genų. Jau tuomet ta blogiukė pasiryžo visiems įrodyti, kad gali pasiekti visko, ko panorės. Ir pasiekė!
Sėkmingam gyvenimui svarbiausia yra tvirtas charakteris ir žinoti, ko nori! Sugebėti atsilaikyti išoriniam spaudimui, sugebėti minusus paversti pliusais. Tai feniksai, iš pelenų kylantys į aukštumas.
Laiminga, ilgaamžė, graži, tau visi pavydi“, – it žirnius beria čigonėlė. Susidraugavome. Stoties rajone susitikusios pašnekėdavome apie gyvenimą, apie čigonės moters sunkią dalią.
... Vilanovas. Lenkijos monarchų vasaros rezidencija. Kokia didele, dosnia meile moterims plazdėjo karaliaus Jono Sobieskio širdis!
... Ardšpatai. Milžiniškos juodos uolos sukuria nepakartojamą, palankią aurą. Nemaniau, kad Čekija tokia įdomi, netgi turinti kuo nustebinti. Draugiškos bendrakeleivės ilgai dar kas mėnesį siuntė man jų redakcijoje leidžiamą kultūros žurnalą.
... „Vargšė bobutė. Jai per daug aiškiai parodė, kad ji nereikalingas žmogus, ir ji iš paskutiniųjų stengiasi tai įrodyti. Perduok jai nuo manęs linkėjimus. Ir pasakyk, kad ji pati darbščiausia bobutė pasaulyje“. Rašo rūpestingas sūnelis iš kariuomenės.
… Sėdžiu ant suoliuko šalia Monako kunigaikščio rezidencijos. Valgau. Link manęs skuba grakštus baltas kiras ir kėsinasi į mano maistą. Stebėtina drąsa!
Dėmesį patraukia prie įvažiavimo į rūmus artėjantis juodas automobilis. Vartai neatsidaro. Iš automobilio išlipa vairuotojas, po to kitas vyriškis. Jis prieina prie vartų, kažką liečia. Du dideli vartų blokai automatiškai prasiskleidžia, ir automobilis bemat dingsta už aklinos blokinės sienos. Viskas!
Palikdama grupę savarankiškai vaikščioti, gidė intrigavo: „Jei pasiseks, galite pamatyti ir patį Monako kunigaikštį – jis visuomeniškas. Ar man pasisekė, ar ne, sunku pasakyti...
1980-jų pradžia. Važiuoju į telestudiją. Mintyse kartoju tekstą – pakvietė pakalbėti apie orus. Per radiją esu daug kalbėjusi, bet televizija – visai kas kita. Nedrąsu, juk mato visa Lietuva! Repeticijos metu kaip ir nieko blogo – vedėjas pastabų neturi. Tiesioginė transliacija. Jungiama kamera: trys, du, vienas ir... nieko nebežinau, nieko nebegaliu, tik girdžiu kaip daužosi mano širdis... Susituriu. Pradedu skaityti iš lapelio. Suprantama, vedėjui nepatiko, taip pat ir sūnui (žiūrėjo TV), o labiausiai – tai man pačiai.
Pirmas blynas prisvilo!
Mintys gena viena kitą, šokinėja iš šalies į šalį, nuo įvykio prie įvykio. Iš atminties gelmių į paviršių išnyra ir atsiskleidžia tokių užslėptų dalykų, kurių net labai norėdamas ir stengdamasis neatgamintum…
Vis nauji ir nauji atspindžiai gyvenimo veidrodyje keičiasi, mainosi, lekia kaip filmo kadrai ekrane… Vis tik gerai, kad visa, kas buvo – buvo! Apniukusią to vienuolyno Dabartį praskaidrina ir praturtina turininga aktyvaus gyvenimo Praeitis. Štai kur tie, visuotinio visų žmonių vienuolyno, gausios patirties paženklinti, slėpiningi lobiai! Belieka ištraukti juos į dienos šviesą ir dalintis.
Nijolė Riaubaitė, Literatūros fakulteto klausytoja
Asociatyvi pixabay.com nuotrauka