Kalendorius

gegužės   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31    

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

gegužės   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31    

Adomo Mickevičiaus biblioteka jau ne pirmą kartą kviečia MČTAU literatus papasakoti savo ir pasiklausyti kitų istorijų jaukioje bibliotekos svetainėje gurkšnojant arbatą iš senovinio stiliaus virdulio – samovaro. Neseniai savo gyvenimo ir kūrybos istorijos liudijimais su bibliotekos lankytojais ir kolegomis dalijosi MČTAU garbės narė, Literatūros fakulteto lankytoja Vilija Jurėnienė.

23 05 12 LF 2SV

Suspindėjo Vilija Adomo Mickevičiaus bibliotekoje prie samovaro

Rašydamas apie ilgaamžės V. Jurėnienės, pradėjusios rašyti sukakus aštuoniasdešimt metų, pasirodymą Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, dėl visiems suprantamų priežasčių pateikiu porą ilgaamžiškumo praktikų, rekomenduojamų šį dalyką išmanančių specialistų. Tikiuosi, kad skaitytojams bus įdomu, o gal kils noras teiginius nuginčyti. Literatūrinių kūrybos ypatumų neanalizuoju – tai yra jau kito autoriaus darbas. Suprantama, kad ilgaamžiškumą lemia ir genetika, ir mityba, ir aplinka, ir charakteris ir dar daug kas, ko visai nežinome. Vienok nemažai nulemia ir kūrybinis darbštumas ir, pasirodo, darbo įrankis!

Psichologo iš Magadano, Vladimiro Serkino (daugelis jį laiko Karloso Kastanedos pasekėju) ir vietinio šamano dialogas.

Šamanas:

– Tu prašei papasakoti apie amžiaus ilginimo praktikas. Štai viena iš jų: batus apsiauk stovėdamas.

– Bet man patogiau sėdint.

– Dabar tu retkarčiais naudojiesi taburete, kad užsirištum batus, po metų pas tave atsiras tam skirta taburetė. Po dviejų – dar ir suoliukas greta taburetės, kad mažiau reikėtų lenktis. O būdamas septyniasdešimties tu visai negalėsi savarankiškai apsiauti.

– Sutinku, bet čia jau labai menka praktika.

– Būtent tūkstantis tokių smulkmenų ir sudaro ilgaamžiškumo praktiką.

Čia mes matome ilgaamžiškumo praktikos „nuo periferijos“ pavyzdį.

O štai ką pasakoja akademikė N. Bechtereva (praktika nuo centro):

– Smegenys daro įtaką viskam, kas vyksta organizme. Pavyzdžiui, kūrybiniame procese aktyvios tampa sritys, susijusios su emocine veikla, ypač pogumburio struktūros, kurios veikia endokrininę sistemą, o ji savo ruožtu tiesiogiai siejasi su senėjimo procesu. Jis yra stabdomas tik tuomet, kai žmogus atlieka nerutininį darbą, sprendžia nestandartines užduotis.

Mes visi žinome, kad Vilija rašo ranka. Ir ką šis procesas lemia?

Pateikiu tai, ką aiškina psichologai, atlikę daugybę tyrimų.

1. Dėl dėmesio koncentracijos geriau atsimenama informacija. Vystoma atmintis.

2. Vystoma kalba. Plečiasi žodynas.

3. Tampa lengviau susikoncentruoti.

4. Įprotis užrašyti savo išgyvenimus juos sušvelnina. Dingsta depresija.

5. Ilgiau mėgaujamasi jaunyste. Rašymas ranka aktyvuoja įvairias smegenų zonas, blokuoja senėjimo procesą.

Apie tai, kaip skaitėme, kalba akademikė Bechtereva.

Maždaug prieš dešimt metų buvęs Literatūros fakulteto kuratorius, filosofijos mokslų daktaras Liutauras Degėsys, šiemet išklausęs Vilijos perskaitytą kurinį, pasakė:

– Kaip jūs išaugote. Tiesiog neatpažįstu. Kokia literatūrinė kalba! Ir paprašė pasikeisti knygomis: tavo – man, o mano – tau.

– Kaip tu, Jurėnien, gerai atrodai! – pamačiusi Viliją gal po septynerių metų, sušuko draugė. Išreikšti nuostabai ji panaudojo čia nenaudotiną žodį. Jį visi žinome ir reflektoriškai ištariame, užtvoję plaktuku per pirštą, nepataikę į vinį. Arba dėl ko nors nežmoniškai nustebę.

Baugdamas noriu pasakyti: Vilijos Jurėnienės troškimas gyventi, žingeidumas, kūrybinis polėkis suponuoja turiningą ilgaamžiškumą – reikia dar daug padaryti – ir jaunatvišką dvasingumą.

Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas

Esu tikra vilnietė!

Adomo Mickevičiaus bibliotekos svetainėje prie samovaro esu trečią kartą. Pirmuosius du kartus – Irenos Geniušienės ir MČTAU Literatūros fakulteto dekano Jono Kirtiklio  pristatymuose. Buvau palaikymo komandoje. Buvo įdomu. Šiandien visai kitas reikalas. Logiškai aišku, kad bičių koriui reikia medaus ir ne bet kokio, o sunešto iš Vilniaus krašto viržynų. Jaučiuosi esanti bitė, bet be kokybės ženklo, nes gimiau ir augau ne Vilniaus, o Utenos krašte.

Į galvą lenda įkyri mintis: jeigu į renginį kviečiami ne vilniečiai senbuviai, čia gimę ir augę, o „šiandieniniai“, reiškia, kad tikrųjų arba nebėra arba jų kojos nebeklauso, o jaunimui tokie renginiai rūpi kaip pernykštis sniegas. Tokia reali tikrovė. Viskam sava vieta ir savas laikas. Jeigu atvirai, nors esu „šiaudinė“, jaučiuosi esanti tikrų tikriausia vilnietė, nes pirmą kartą Vilnių pamačiau dar dvidešimto šimtmečio pirmoje pusėje 1939 metais, baigusi šešis Utenos pradžios mokyklos skyrius. Ta proga buvo suorganizuota trijų dienų ekskursija į ką tik Tarybų Sąjungos Lietuvai sugrąžintą jos sostinę. 

 Augome nuolat kartodami: „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Šis šūkis mokytojų į mūsų vaikiškas galvas buvo įkaltas taip kaip „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“. Šį šūkį kartodavome ne tik su užsidegimu, bet ir karingai. Važiuodami į ekskursiją kartojome kitą iš tėvų girdėtą šūkį: „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Šis šūkis mums tada nelabai ir suprantamas buvo, bet kažkodėl jį kartojome ir ne taip garsiai, ir ne taip karingai. Čia kažkas buvo ne taip. Tikrai ne taip. Neprisimenu, kaip mes tada Vilnių pasiekėme. Buvo dvi galimybės: traukinys Utena- Vilnius su persėdimu Švenčionėliuose ir Utenos žydo Jonkelio Gordono sunkvežimis. Po keturių skyrių baigimo į Kauną važiavome sunkvežimiu, o į Palangą traukiniu Utena - Kretinga su keliais persėdimais. Tikriausiai važiavome vienintele mūsų miesto susisiekimo priemone – Jonkelio  Gordono sunkvežimiu. Kelionė kiekvienam vaikui kainavo po dešimt litų, todėl toli gražu ne visi  galėjome pamatyti Kauną, Palangą ir svarbiausia – Vilnių. Dešimt litų buvo dideli pinigai tiek  ūkininko, tiek darbininko kišenei.

Prisiminimai prasideda kareivinėmis, kurios tebestovi prie tilto, kur Vilnelė įteka į Nerį, ten mus apgyvendino, nes kareiviai buvo išvykę į vasaros stovyklą. Miegojome didelėje patalpoje visi – ir mokytojai, ir mokiniai. Berniukai viename patalpos gale, mergaitės – kitame, o per vidurį mokytojai, kad galėtų palaikyti tvarką, o svarbiausia – drausmę. Miegojome ant šiaudų prikimštų čiužinių, padėtų ant grindų. Nusirengdavome tik viršutinius drabužius ir apsiklodavome atsivežtomis paklodėmis. Mergaitės ilgai kikendavome, šnibždėdavomės, o berniukai kumščiuodavosi, todėl mokytojoms vis tekdavo mus barti ir tildyti. Ekskursijas po Vilnių vedė mokyklos direktorius. Kiek atsimenu, didžiausią įspūdį padarė Gedimino  pilis, į kurią lipome drebančiomis iš susijaudinimo širdimis. Įspūdį paliko ir „Aušros vartai“, aišku ne „Aušros vartų Marijos“ paveikslas, o tai, kad pro juos eidami visi vyrai nusiima kepures, svarbiausia, kad net žydai  nusiima. Apie tai buvo kalbama ir prieš šią ekskursiją, o dabar tai pamatėme savo akimis. Lyg pro rūką prisimenu Petro ir Povilo bažnyčią, Katedrą ir Šventos Onos bažnyčią. Pastarąją atsimenu geriausiai, todėl, kad visiems vaikams labai patiko direktoriaus papasakota istorija, jog Onos bažnyčią Napoleonas norėjo pasiimti ir nusinešti į Paryžių, kur pastatytų šalia Paryžiaus katedros. Čia tai bent istorija! Visi buvome sužavėti. Gerai atsimenu apsilankymą Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kur mus pasitiko ir mokyklą aprodė ne koks nors mokytojas, o sargas. Sargas tai sargas, vaikams buvo vis tiek, bet man ne vis tiek, nes tas sargas ryšėjo lygiai tokį pat kaklaraištį, kaip mano tėvas, kurį jis užsirišdavo tik eidamas į bažnyčią, giminių vestuves, balius ar važiuodamas į atlaidus. Kad paprasčiausias sargas ir dar šiokiadienį nešioja tokį kaklaraištį kaip mano tėvo, pasiturinčio ūkininko ir išvaizdaus vyriškio, jaučiausi įžeista, įskaudinta ir pasipiktinusi. Visai neatsimenu gatvių, išskyrus Pilies ir  Didžiąją. Vilnius tada buvo nedidelis miestas: Pavilnys, Senamiestis, Žvėrynas, Kalvarijų rajonas ir Antakalnis šiek tiek už Petro ir Povilo bažnyčios bei Naujoji Vilnia. Aplinkui dirbama žemė  ir miškai.

 Grįžus buvome klausinėjami, o ir patys noriai dalijomės savo patirtais  įspūdžiais. Mano motina ir kaimynės buvo nepatenkintos, kad nematėme Vilniaus  Kalvarijų. Nesupratau, kodėl joms Kalvarijos taip rūpėjo. Tiek apie pirmąjį susitikimą su Vilniumi. 

Antrasis susitikimas įvyko 1946 metų kovo mėnesio viduryje. Vilnių pasiekiau Ukmergės areštinės automobiliu užtamsintais langais, nemokamai. Tą kartą ir į Ukmergę, ir vėliau į Vilnių nuvedė meilė išėjusiam partizanauti bendramoksliui Juozui Jankauskui. Jau tos meilės, ir laimingos, ir nelaimingos amžinai pridaro rūpesčių, o kartais net nelaimes prisišaukia, bet be jų gyvenimas būtų ne tik bespalvis, beskonis, bet pilkas ir visai neįdomus. Tą kartą Vilniuje prabuvau ne tris dienas, o tris savaites ir Vilnių mačiau tik pro Vidaus reikalų ministerijos areštinės kameros langą. Tai, ką mačiau, aprašiau savo apsakyme „Ukmergės areštinėje“: „Ištisą dieną, išskyrus tardymo valandas, pro grotuotą langą žiūrėjau į Gedimino pilį ir Katedros aikštę. Mačiau į vieną ar  kitą  pusę einančius žmones: motinas stumiančias vaikiškus vežimėlius, už rankų susikibusias jaunas poras, pagyvenusius ir senus žmones. Girdėjau skambant varpus, stebėjau sprogstančius medžių pumpurus, skraidančius balandžius ir varnas. Iš širdgėlos plyšo širdis, norėjosi verkti“.

  Toliau savo apsakyme rašau: „Vilniuje, taip ir Ukmergėje niekas nelaužė rankų, nemušė, bet kankinamai graužė alkis ir, svarbiausia, nežinia. Dieve, kaip norėjosi valgyti!.. Jaunam organizmui neužteko dubenėlio skystos kruopų pliurzės, duonos riekės ir dviejų džiūvėsėlių su karštu vandeniu. Storai sviestu ir medumi apteptą duonos riekę net sapnuodavau. Į tardymus kviesdavo kas trečią, kartais kas ketvirtą dieną... Už lango žydėjo tikras pavasaris. Pro grotuotą langą mačiau, kad moterys jau vilki pavasarinius paltus, jų kaklus puošia įvairiaspalviai kaproniniai šalikai ir šalikėliai, avi pavasarinius batus, mūvi odines pirštuotas pirštines, o vyrai visi vilkėjo tamsiai mėlynus arba juodus pavasarinius bobriko paltus. Kaip aš jiems visiems pavydėjau. Nebeturėjau jau jokios vilties, kad kada nors būsiu viena iš jų, iš tų Katedros aikšte einančių žmonių“.

Man pasisekė, nes pagailėjo, teisingiau pasigailėjo pagyvenęs tardytojas pulkininkas Anatolijus Vasiljevičius Sokolovas ar tai Sofronovas, kuris turėjo panašaus amžiaus dukterį, irgi pirmo kurso studentę.

Įkliuvau važiuodama žiemos atostogų į tėviškę, sulaikius eiliniam patikrinimui sunkvežimį ir mano lagamine radus nemažai tvarsliavos bei nuodų ampulę. Ir tvarsliavą,  per žiemą supirktą Kauno vaistinėse, ir nuodus vežiau savo mylimajam, jo įprašyta, Juozui Jankauskui, išėjusiam partizanauti. Tokia rūsti buvo mano kartos jaunystė. Vaikščiojome tarsi peilio ašmenimis, bet kito pasirinkimo neturėjome. Niekas negali pasirinkti, nei kada gimti, nei kada gyventi. Cituoju toliau: „Kai sprogstant medžių pumpurams vilkėdama žieminį paltą, žieminius batus su palengvėjusiu dideliu mediniu lagaminu, nes dalis jo turto buvo konfiskuota, atsidūriau Katedros aikštėje, saulė buvo arti laidos. Vis dar negalėjau patikėti, kad esu laisva. Vilniuje buvau pirmą kartą, todėl net neįsivaizdavau, kurioje pusėje yra geležinkelio stotis, neturėjau ir pinigų traukinio bilietui“.

Pasisekė dar kartą, nes mane pamatė atsitiktinai pro šalį ėjusi buvusi klasės draugė, irgi pirmakursė universiteto ekonomistė Valerija Skardžiūtė. Ji mane nusivedė į studentų bendrabutį, pavalgydino, permiegojome abi jos siauroje studentiškoje lovoje, papusryčiavome ir, nešinos mano didžiuoju lagaminu, pėsčiomis nuėjome į geležinkelio stotį. Ji nupirko man bilietą, įsodino į keleivinį vagoną, kur atsibučiavusios išsiskyrėme. Dėkinga  jai jaučiausi visą gyvenimą. Toks buvo mano antrasis susitikimas su Vilniumi. 

 Trečiasis ir paskutinis įvyko po trejų metų, kai buvo sujungti Vilniaus ir Kauno universitetų Istorijos ir Filologijos fakultetai. Buvau būsima penkto kurso filologė, kai su savo turtu iš Utenos dvarininkės Teodoros Balsevičienės mano tėvų nupirkta ir restauruota mėlyna kanapa, mediniu dideliu lagaminu ir krepšiu su knygomis turėjau persikelti iš Kauno į Vilnių. Būsimasis persikėlimas buvo tikras galvos skausmas. Nes Vilnius ne Utena, į kurią važinėdavau su tėvų geru pažįstamu mūsų kaimynų žentu Stasiu Kalinu. Nebeprisimenu, kas patarė savo turtą vežti prekiniu traukinio vagonu. Taip ir padariau. Į pagalbą pasisiūlė kaimynystėje gyvenę keturi studentai medikai. Jie mano mėlynąją kanapą ir lagaminą su krepšiu pasikeisdami iš Bažnyčios gatvės į stotį nunešė ant pečių. Stotyje įkėlė į prekinį vagoną, o aš atsisėdau į keleivinį. Vilnių pasiekiau laimingai, bet visą kelionę jaudinausi, kaip aš tą turtą iš stoties nusigabensiu į Barboros Radvilaitės gatvėje, draugės, baigusios universitetą, man paliktą kambarį. Ta draugė man patarė stotyje pasikviesti du nešikus, kurie iš prekinio vagono iškels kanapą, lagaminą ir išnešę iš stoties suras vežiką. Viskas ėjosi kaip sviestu patepta, vos spėjau eiti paskui nešikus. Vežikai tokio krovinio kratėsi iš tolo, bet atsirado vienas, kuris sutiko, tik ilgai suko galvą, kaip tą kanapą pritvirtinti prie savo prabangaus fajetono priekinės dalies, nes gabaritai buvo labai nepatogūs. Pritvirtino ir net dėl viso pikto pririšo virvėmis. Pats atsisėdo ant keleiviams skirtos sėdynės, man liepė sėstis greta, o lagaminą ir krepšį padėjo po kojomis. Manau, lengvai galite įsivaizduoti, kaip iš šalies žiūrint atrodėm. Praeiviai su mumis prasilenkdami, dėl visa pikta, pasitraukdavo kiek galima arčiau namų sienų, kad jų neužkliudytų skersai vežiko fajetono užkelta vargšė mano mėlynoji kanapa, ištikimai man tarnavusi visus studijų metus. Visa laimė, kad Vilniuje kitokio transporto, išskyrus supratingus, geranoriškus vežikus, kurie prasilenkiant visada mums suteikdavo pirmenybę, tada nesutikome. Sėdėjau kaip ant adatų, kol pagaliau vargais negalais pasiekėme tikslą. Neatsimenu,  kaip tas mano turtas buvo įneštas į kambarį.  Tikriausiai padėjo būsimieji šeimininkai – to buto savininkai.

Prisiminusi tą kelionę su įžymiąja savo kanapa Vilniaus senamiesčiu visada susigraudinu. Taigi tą kartą įvažiavusi į Vilnių jame ir šiandien tebegyvenu ir jaučiuosi esanti tikrų tikriausia vilnietė, nes ateinančiais metais Vilniuje būsiu pragyvenusi septyniasdešimt penkerius metus. Tai, kad drįstu vadintis tikra vilniete, irgi kalta meilė, o šį kartą jaunam dailininkui Eduardui Jurėnui, kuris mano gyvenimą pakreipė nenumatyta vaga. Jo dėka pagal paskyrimą dirbti lietuvių kalbos mokytoja Pagėgių vidurinėje mokykloje iškeičiau į darbą Lietuvos dailininkų sąjungoje Vilniuje. Vyro Eduardo dėka turėjau įdomų gyvenimą, nes jis, dirbdamas Lietuvos dailės akademijoje, o anksčiau „Vagos“ leidyklos vyriausiu dailininku turėjo nemažai pažįstamų ne tik dailininkų, bet ir rašytojų. Artimai bendravau su jo bendradarbiais profesoriais Jonu Kuzminskiu, Vytautu Mackevičiumi, Juozu Balčiukoniu, Juozu Galkumi ir jų žmonomis. Su rašytojais Alfonsu Maldoniu, Juozu Baltušiu, Vytautu Petkevičiumi. Vilniuje, išskyrus studijų metus, pragyventus Barboros Radvilaitės gatvėje, su Eduardu gyvenome tik Antakalnio rajone. Pirmuosius dešimt metų Petro Vileišio ir Rudens gatvėse, o nuo 1960 metų savo nuosavame name Pavasario gatvėje.

Jau greit bus trisdešimt metų, kaip Eduardas paliko šį pasaulį ir apsigyveno Vilniaus Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje. Tikiuosi, kad jis kantriai ten manęs laukia. Laukti ko gero nusibodo, bet ne nuo  manęs priklauso diena, kada mudviem lemta dar kartą susitikti.

Tai toks mano, senos vilnietės, prisiminimų įnašas į  Adomo Mickevičiaus bibliotekos bičių korį. Dėkinga už pakvietimą čia ateiti, nes turėjau progą prisiminti tai, ką buvau seniai pamiršusi. 

Vilija Jurėnienė, MČTAU garbės narė, Literatūros fakulteto klausytoja

Kristinos Sadauskienės nuotrauka

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis

GEGUŽĖS 30 D. 15 VAL. A4 AUD. PASKAITA-SUSITIKIMAS "MENO FILOSOFIJA IR „VAMZDIS“: KODĖL ŠIUOLAIKINIS MENAS KELIA TIEK AISTRŲ?". LEKTORIUS - MUZIKANTAS IR FILOSOFAS DR. ALGIRDAS FEDIAJEVAS. KVIEČIAME DALYVAUTI!