Kalendorius

balandžio   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30          

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

balandžio   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30          

Literatūros fakulteto kolegos dalijasi savo mintimis apie Leopoldo Stanevičiaus – ilgamečio knygų redaktoriaus, vertėjo, poeto, satyriko–humoristo kūrybą. Aptarimui pasirinktos jo knygos „Gražus Lietuvos dangus“, „Aš atnešiau Jums kyšį“ bei eilėraščiai.

Satyra ir politinės pasakos (apie knygą „Gražus Lietuvos dangus“)

Leopoldas – universalus, įvairialypis kūrėjas prozos ir poezijos baruose. Knygoje

Gražus Lietuvos dangus“ patalpinti apsakymų, apsakymėlių tekstai. Autoriaus vaizdavimo būdas – humoras, ironija, satyra, sarkazmas. Autorius ypač pamėgo satyrą – jo kūriniuose išjuokiami ir pašiepiami politiniai įvykiai, politikai, socialinio gyvenimo realijos. Mūsų nuomone, autorius dažnai sutirština spalvas. Pateiksime ištrauką iš apsakymo „Gražus Lietuvos dangus“ (pavadinimas sutampa su knygos pavadinimu): „Kol Lietuva gimdė pirmuosius savo pončkus (autoriaus terminas) su peteliškėmis po kaklais ir princeses su šleivomis buvusių kolūkių melžėjų kojomis, statistika ėmė skaičiuoti pirmus tūkstančius bedarbių, o apylinkių seniūnai – pirmus bomžų lizdus Panery ir kitur. Lietuva tiesiog kasmet bomžėjo, skurdėjo, retėjo ir emigravo tai į ūkanotąjį Albioną, Airiją, tai Vokietijon, tai į skandinavų uolėtuosius kraštus, kurių kalėjimuose atsidūrę kai kurie tėvynainiai mokėsi užsienio kalbų – anglų, vokiečių, norvegų, švedų etc.“. Atrodo, pasiekiamas įtaigos maksimumas.

Kita knygos dalis – pasakos. Tai ne šiaip pasakos. Į daugelio audinį įpintos politinės realijos, savita mūsų kasdienio gyvenimo interpretacija. Tokių pasakų daug, ir aš, būdamas subjektyvus, noriu jas pavadinti politinėmis pasakomis. Atrodo, tai būtų pasakų požanris. Ir šiame požanryje autorius tikras novatorius. Štai Leopoldas rašo apie velnią, kuris, atsidūręs Seime, per ketverius metus tiek praturtėjo, kad, nusižiūrėjęs į vieną lietuvį, JAV turtuolį, nusipirko salą Atlanto vandenyne. Prasmingas (neretai ir ginčytinas) mintis aptinkame kūrinyje „Amžina pasaka“. Pateiksiu ištrauką: „Vėliausiai mūsų padangėje veisėsi, laimingai gyvavo ir tarpusavyje pešėsi buvę komunistai, eldėpistai, įvairaus plauko liberalai, kitokie margaplunksniai nomenklatūrininkai ir šalia jų šiaip taip g y v e n i m o t v o r ų l a i k ė s i (mano išretinta) paprasti Lietuvos žmonės. Pirmieji kai kurie jau irgi nugaišo, nustipo arba palengva tampa politiniais lavonais, o paprasti žmonės išliko ir vis dar, įveikdami senųjų pondraugių ir kitų sukeltus cunamius, krizes, emigracijos krizes, šiaip taip gyvena iki šiolei“.

Leopoldas yra politinių įvykių, socialinio gyvenimo stebėtojas. Linkime jam ir toliau įžvalgiai interpretuoti politinį procesą neprarandant to įtaigumo, kurio poveikį skaitytojas pajunta skaitydamas šią knygą.

Petras Biveinis, Literatūros fakulteto klausytojas

Laiko dvasia knygoje „Gražus Lietuvos dangus“

Pradėsiu nuo apsakymo „Kas ji, ta mūsų dukrelė”? Dukrelė: „Labanakt, tėveli. Beje, turi fantazuotojo gyslelę (autorius pateikia autocharakteristiką)… rytoj mudu geriau panarstysime žmogaus minties šuolius ir virtualines jo, kaip dieviškos esybės, galimybes. Žodžiu, pradėsim nagrinėti metafizinio žmogaus suvokimo ir intelektualinių jo refleksijų pasaulį“.

Pateikęs šią citatą turiu progą pristatyti Marie-Louise von Franz intelektualinę refleksiją:

Daugybė žmonių (bet ne visi) sąmoningai arba dažniausiai nesąmoningai yra valdomi to, kas taikliai buvo pavadinta kaip laiko dvasia (zeitgeist).

Laiko dvasia – labai įdomus reiškinys, susidedantis arba iš vienos kartos kolektyvinių, paplitusių visuomenėje pažiūrų, pojūčių ir idėjų arba vieno istorinio periodo. Pvz. , Renesanso laiko dvasia arba Apšvietos. Tokia laiko dvasia dažniausiai įsikūnija kultūros centruose arba miestų aglomeracijose. Labiau nutolusiose krašto dalyse išryškėja senos pažiūros ir tradicijos. Vienokia, su pretenzijomis į naujoves, laiko dvasia bus Vilniuje, o kitokia, kur dar ryškios senos pažiūros – Kančiogine, Mielagėnuose arba Daugėliškyje, o ten retkarčiais lankosi Kindziulis – ir laiko dvasia darosi šiuolaikiškesnė.

Skaitant knygą „Gražus Lietuvos dangus“ atskrenda mintis, kad Leopoldas labai jautriai reaguoja į tikrovės peripetijas. Kadangi neturiu tikslo recenzuoti arba parašyti atsiliepimą apie jo knygą, noriu tik pailiustruoti arba net pagrįsti mintį, kad autorius tiksliai jaučia laiko dvasią ir paraginti fakulteto klausytojus Leopoldo knygas skaityti.

Įvaldęs Ezopo stilių, prisidengęs pasakų forma, autorius atskleidžia daugybę negerovių. Keletą apsakymų, greičiau humoreskų, pristatysiu:

Rytietiškos parabolės arba saugumo grandinė“. Pacitavęs Michėjo pamokymus – „dingo šventasis iš žemės, ir nebėra teisaus žmonėse“ autorius klausia: „negi vis dar žmones reikia ganyti ir auklėti su lazda?“

Pasaka apie lietuviškąjį trigalvį slibiną“. Trigalvis pabaisa – tai daugybė paprastų jau nepaprastais neliečiamaisiais tapusių žmogeliukų, ramiai tūnančių mūsų karalystės valstybinėse kontorose, ofisuose, bankuose...

Kam gera gyventi Lietuvoje?“ Prichvatizuotojai, valdžios atstovai, kyšdaviai – nėra laimingi – jiems negana. Kindziulis Mielagėnų miestelyje aiškino, kad laimingiausiais jaučiasi visi pensininkai.

Lietuva gydykloje“. Sunegalavusi motušėlė Lietuva pas eskulapą. „Jei čia būtų Vytautas Didysis – kabotumėt ant šakų“ – ištaria po ginčo su eskulapu.

Drakonas“. Direktorių kritikavo. Nepadėjo kritika. Skundai, vadinimas genijumi, patyčios, anekdotai – nepadėjo. Įteikta fantastinė humoreska apie kitą viršininką. Perskaitė, plyšo iš juoko – padėjo. „Kokia, sakau, didelė juoko jėga !“ – užbaigia autorius.

Drįstu teigti, kad Leopoldo Stanevičiaus kūrybinė paletė, panaudota knygoje „Gražus Lietuvos dangus“ būdinga ir kitoms jo knygoms.

Klausimas: kodėl Leopoldas Stanevičius nėra Rašytojų sąjungos narys? Virš 20 išleistų knygų!

Jonas Kirtiklis, Literatūros fakulteto dekanas

Negatyvo dozė knygoje „Aš atnešiau Jums kyšį“ 

Leopoldas Stanevičius – kolega, Literatūros fakulteto senbuvis, plunksnos brolis. Mėginsiu parašyti atsiliepimą apie pernai pasirodžiusią jo knygą „Aš atnešiau Jums kyšį“. Knygą įdėmiai perskaičiau, o perskaičiusi supratau, kad gerų norų neužtenka. Knyga labai marga, tiek rašinių apimtimi, tiek jų forma, tiek temų įvairove. Supratau, kad daugybė humoreskų, aforizmų ir trumpų apybraižų sumaišė mano protą. Aš nespėju kartu su autoriumi verstis per galvą, šokinėjant nuo vienos minties prie kitos. Visko taip daug, kad net per kraštus veržiasi, tematika tokia įvairi, besikeičianti, kad aš nespėju ne tik įsigilinti, nekalbant apie įsijautimą į mintį, bet ir potekstės nesuvokiu. Tikrai nespėju suvokti.

Prirašiau kelis popieriaus lapus, bet nieko, kas būtų įdomu ir verta dėmesio tuose lapuose nėra. Negaliu atsistebėti, iš kur Leopoldas Stanevičius imasi energijos, kad kasmet ne tik parašytų, bet ir išleistų po knygą. Galvoju, ar čia prigimtinė Dievo dovana, ar pagelbėjo ilgametis redaktoriaus darbas „Minties“ leidykloje.

Jeigu atvirai, tai pavydžiu jam tokio sugebėjimo lengvai rašyti, o ir temų tam rašymui nestokoti. Viskas būtų gerai, bet man nepatinka, kad jo kūryboje labai daug, tiesiog per daug, negatyvo aplinkai, laikui ir tiems, kurie atsakingi už visuomenės gerovę, nesvarbu, ar tai buvusieji, ar esantieji. Čia autoriaus išradingumas begalinis, mano supratimu, perdėtas, o kartais ir neteisingas. Cituoju: „Eilinis Lietuvos KP CK  Plenumas. Klausydamiesi nuobodžių kalbų ir kremlinio sukirpimo idėjiškų išvedžiojimų, vienas atsakingas sniečkinis klerkas primigo ir išvydo nuostabų sapną. Jis, rodos, dar jaunas ir gražus, miega su garsiąja aktore Sofija Loren. Staiga atsidaro prašmatnaus kambario durys ir su pistoletu rankose įsiveržia kažkoks juočkis italas, jo sugulovės vyras. Jis baisiai išsigandęs neišlaiko ir garsiai drioksteli. Čia kažkas ant jo peties uždeda ranką ir sako: – draugas Šepety, jūs ir miegate, ir dar dujomis šaudote“.

Čia, mano supratimu, jau per daug sutirštintos spalvos. Lionginas Šepetys būti tokio anekdoto veikėju nenusipelnė. Jį, kaip kultūros ministrą, pažinojau  asmeniškai, nes dirbau kūrybinėje organizacijoje. To laikotarpio sąlygomis jis buvo talentingas vadovas, išsilavinęs su moksliniu laipsniu ir parašęs drąsią knygą, skirtą modernizmo ištakoms. Buvo stogas Lietuvos kultūrai ir jos kūrėjams, tikrąja to žodžio prasme. Tinkamesnio šioms pareigoms žmogaus aš ir šiandien nežinau. Gal aš ir neteisi, gal ir autoriui, ir jums kitaip atrodo. Esu įsitikinusi, kad ta tema jau pakankamai prirašė, tuo labiau, kad jau nepakeis žmonių gyvenimo. Galvoju, kad neverta gaišinti laiko jų rašymui, nes kuriems skirti, jie tikrai neskaitys, o kurie skaito, ir patys su tuo susiduria, ir turi savo nuomonę. Ar visi tie prisiekėliai, nevykėliai, menkystos verti tokio dėmesio? Leopoldas tai daryti sugeba ir rašo, manau, labai lengvai. Daug jo rašinių įdomūs ir taiklūs, bet vis tiek su per didele negatyvo doze.

 Nežinau kodėl, bet į galvą lenda mintis, kad Leopoldas galėtų parašyti ir rimtesnių dalykų, gal ne tiek rimtesnių, kiek išgyventų, patvirtintų, nes gyveno sudėtingo laikmečio metais, o tai, kad jis sugebėtų, liudija ir šios knygos rašiniai: „Kai palinko liepos prie kelio“, kuo man į širdį įkrito jo močiutės Grasildos paveikslas, „Kaip mes kariavom“ – apie Poringės krašto berniūkščių išdaigas, kurių drąsuolių būta, nes su ragatkom į kukuruzninkus šaudydavo. Mūsų krašte tokių drąsuolių nebuvo. Gal todėl, kad karvių neganydavome, o raišiodavome, o gal todėl, kad jie labai bijodavo tėvo diržo.

Parašyk apie piemenavimo laikų draugę juodbruvę piemenaitę. Cituoju: „Tuo tarpu anoji Poringio piemenaitė kartą jau po keliolikos metų Ignalinoje mane kažin kaip atpažino ir prakalbino iš spaudos kiosko“. Šioje apybraižoje, mano džiaugsmui, jokio Leopoldui įprasto pikto žodžio. Ne tik pikto, bet ir niekinančio.

Panašiai autorius elgiasi ir trumpame nepilno puslapio rašinyje „Lietus“. Šie rašiniai kitokie, jie lyg ir iškrenta iš bendro knygos konteksto. Bet man jie patys įdomiausi, ypač „Lietus“, kuris padovanojo autoriui gyvenimo draugę. Aš, Stanevičiaus vietoje, mesčiau visus tuos paskvilius, kuriuos perskaitai ir tuojau užmiršti, o rašyčiau tai, kas paliečia širdį, ko neįmanoma tuojau užmiršti, kaip babos Grasildos ar juodbruvės piemenaitės.

Baigsiu Romeno Rolano aforizmu: „Heroizmas – regėti pasaulį būtent tokį, koks jis yra ir mylėti“. Nuostabūs žodžiai! Ačiū pasauliui, kad jis mus, tokius netobulus, priima į savo glėbį.

Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto klausytoja, MČTAU garbės narė

 

Kūryba, kurioje nėra pagražinimų, pataikavimo ir melo

 

Gimiau tenai,

          Kur Lietuva jau baigias,

          O gal prasideda jinai,

          Vainiką ežerų ir girių užsidėjus

          Ir užsiglaudus slėniuos

          Tarp aukštų kalnų:

          Ten krinta šaltos

          Amžinumo snaigės - - -

                          Toli, toli, kur svyra balti sodai,

                          Kur alma upių tykūs vandenai,

                          Kur plaukia slėniai migloje rasoti,

                          Kur ošia girios tamsiosios, – tenai

                          Žaliuoja kraštas, mielas kaip paguoda,

                          Kaip atradimas, vasara, gaiva,

                          Dievo atvingiuotas

                          Lig pat širdies:

                          Tai mano Lietuva,

                                          Leopoldas Stanevičius

 

Dirbdamas įvairiose leidyklose Leopoldas redagavo ir sudarė apie 260 įvairių žanrų knygų.

Išleido nemažai ir savo kūrybos knygų. Pamėgtas žanras – satyra ir humoras. Tai eilėraščiai, parodijos, epigramos, feljetonai, groteskas, pamfletas, paskvilis.

Rašytojo kūrinius skaityti įdomu, jie verčia susikaupti. Skaitydamas negali praleisti nei žodžio, nei sakinio, nes kiekvienas žodis turi reikšmę, potekstę. Reikia pagauti mintį, kad suprastum palyginimus, įvykius, atpažintum aprašomus objektus ar veikėjus. Skaitai, atrodo, apie žinomus dalykus, bet autorius sugeba vaizdžiai, įdomiai, netikėtai pasukti mintį, pateikti situaciją taip, kad sukelia susidomėjimą ar juoką.

Vytautė Žilinskaitė rašė: „Juokas dalykas rimtas: be juoko ir satyra būtų tik paukštė apkarpytais sparnais, o aukščiausias mano siekis – perpinti juoką su ašaromis“. Žinome, kad juokas gydo, praskaidrina niūrią nuotaiką, išblaško sunkias mintis, o satyra kovoja su negerovėmis.

Autorius gerai įvaldęs šiuos žanrus. Tam padeda jo nepaprastas įžvalgumas, pastabumas, situacijos supratimas ir įvertinimas. Greitai pastebi žmonių silpnybes, demaskuoja ydas, santvarkos trūkumus, mėgsta juos išryškinti. Kūryboje daug atlaidžios šypsenos, liaudiškos ironijos, pasišaipymo iš gyvenimo negerovių.

Satyra skatina pasipiktinimą valdininkų savivale, atskirų politikų elgesiu ar negabumu. Kūriniuose vaizduojami veikėjai nesunkiai atpažįstami, nes gana tiksliai formuluojama mintis.

Satyrose pajuoka kandesnė. Humoreskose – kartais absurdiškos, neįtikinamos situacijos, bet gili potekstė leidžia suprasti ir stebėtis autoriaus įžvalga ir minčių lakumu.

Parodijuodamas, ironizuodamas autorius neatsižvelgia į užimamas pareigas, jam svarbus tik faktas. Dažnai aprašoma konkreti vieta, konkretus asmuo vardu ir pavarde, taip, kaip buvo, taip, kaip yra, o senos pasakos įvelkamos į dabarties rūbą. Sugebama istorinius įvykius perkelti į dabartį ar atvirkščiai. Tam reikia patirties, gilių istorinių žinių, minčių brandumo. Reikia pajusti, žinoti ir gebėti rasti sąsajas su dabartimi ir pateikti pagal pasirinktą žanrą.

Autoriaus eilėraščiai spalvingi, dvasingi, turiningi, gilūs vaizdiniai, metaforos, o satyroje daugiaprasmiški. Gražus ritmas, sakinių, žodžių prasmių sąsaja. Apstu laiko žymių. Daugelio satyrinių eilėraščių veikėjai nespėja arba aplenkia  laiką. Eilėraščiuose atsispindi istoriniai įvykiai, gamtos grožis, jaunystės prisiminimai, apmąstymai, gimtinės, tėviškės, kaimo bei jo apylinkių vaizdai. Nemaža parašyta apie partizanines kovas, tremtį. Leopoldo kūryba skatina išsaugoti gimtojo krašto atmintį, pažinti praeitį, asmenybes, skleidusias patriotizmą. Poezijoje nesvetimas originalumas, ryški laiko, laikotarpio bei visuomeninė situacija. Autorius yra parašęs daug parodijų ir impresijų apie daugumą Lietuvos rašytojų bei poetų. Dėl vienų kūrybos džiaugiasi, kitiems skiria ne tik pagyrimo žodžius.

Žmogus Leopoldo poezijoje visapusiškas: kovojantis, liūdintis, mąstantis, dirbantis, orus, mylintis, pasimetęs, patekęs arba nuvestas į klystkelius, bet visada geranoriškas.

 Autoriaus kūryboje temų pasirinkimas nesuskaičiuojamas – pradedant istoriniu periodu iki šių dienų. Nuo meilės iki išdavystės ar neapykantos. Nuo gamtos grožio iki jos šiandieninio naikinimo. Autoriui paklūsta daugelis literatūros žanrų, todėl ir temų pasirinkimas toks platus. 

Visą kūrybą lydi gilus esmės matymas, nerimas, nepasitenkinimas matant neteisybes, tikrumo ilgesys. Aiškiai ir tiesiai nusakomos vidinės būsenos, tikrovės dramatizmas, rūstus istorinis periodas. Visa kūryba siejasi su išgyvenimais, požiūriu, savijauta. Tai rodo autoriaus aukštą dvasingumą, erudiciją, meniškumą, nesitaikstymą su neteisybėmis, istorijos pažinimą, gilią gyvenimo patirtį. Kartais pasirodo nusivylimo tiek pasauliu, tiek gyvenimu Lietuvoje gaidelės.

Svarbus vienas dalykas – Leopoldo kūryboje nėra pagražinimų, pataikavimo, grubių nešvankybių, chamiškumo, melo, kas nereta dabartinėje literatūroje. Jo plunksna aštri, bet tiesi ir tikroviška. Politines ir žmonių klaidas kelia be gailesčio, o žodis pasvertas, reikiamai pritaikytas.

Apie autoriaus kūrybą rašyti sudėtinga, kadangi labai plati žanrų, požanrių ir temų apimtis. Ją reikia skaityti, skaityti ir gėrėtis.

Tikiuosi ir linkiu, kad autorius dar daug metų džiugins skaitytojus savo kūriniais.

Bronė Nainienė, Literatūros fakulteto klausytoja

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis

BALANDŽIO 16 D. 14 VAL. A4 AUD. SUSITIKIMAS SU SOS VAIKŲ KAIMO ATSTOVAIS, PER KURĮ SUSIPAŽINSIME SU GALIMYBE DALYVAUTI SOS VAIKŲ KAIMO VEIKLOJE, JOS BUS APMOKAMA. KVIEČIAME AKTYVIAI DALYVAUTI