Irena Liužinienė, buvusi ilgametė MČTAU Literatūros fakulteto seniūnė, šerkšno padabintu Sausio keliu iškeliavo į Amžinybės namus.
Mieloji Irena, žinia apie Tavo mirtį mums, šio fakulteto klausytojams, buvo lyg šūvis į širdį. Žiauriai suskaudo. Juk žadėjai iki Šventų Velykų vėl tvirtai atsistoti ant kojų.
Dievo planai nežinomi. Gegutė Tau buvo iškukavusi aštuoniasdešimt penkis metus ir tris mėnesius. Nei daugiau, nei mažiau.
Šį pasaulį, lyg magneto traukiama, baigia palikti tarpukario Lietuvoje gimusi karta. Karta, kuriai teko išgyventi ir Antrąjį Pasaulinį karą, ir pokarį su tremtimis ir nepritekliais, ir skaisčiai šviečiančią „Stalino“ saulę, ir Nepriklausomybės sulaukti. Išskirtinė karta, atlaikiusi visus uraganus ir nepalūžusi, nors jos gyvenimas nebuvo pasaka su laiminga pabaiga ar baltas kvietinis pyragas su razinomis. Jau greičiau jis buvo juoda ruginė duona ir dar druska pabarstyta. Bet tai buvo šios kartos gyvenimas su savo netektimis, praradimais, rūpesčiais, atradimais ir džiaugsmais. Nesvarbu, kad ne visada švietė saulė, nesvarbu, kad sodai žydėdavo tik pavasariais, nesvarbu, kad žiemos būdavo šaltos, nesvarbu, kad dažnai skaudėdavo ne tik pavargusias kojas, bet ir širdis. Toks jau tas žmogaus gyvenimas – vienintelis ir nepakartojamas, tarsi iš lėto deganti vaško žvakė.
Taip jau sutvarkyta, kad niekas ir niekada nežinojo ir nežinos, kada gimti, kada gyventi ir kada paskutinį kartą peržengti savo namų slenkstį. Peržengiant slenkstį tenka palikti ne tik tai, kas užgyventa, ne tik neperskaitytas knygas, neparašytus laiškus, nebaigtus darbus, nesuvalgytą duonos riekę, nebaigtą gerti kavos ar arbatos puodelį, bet ir artimuosius, draugus ir bendrakeleivius.
Irena, Irena! Tu mums, literatams, buvai lyg savotiškas saulės spindulys, tikra atgaiva mūsų senstelėjusioms ir pavargusioms širdims. Visada ryžtinga, pilna idėjų, geranoriška ir negailinti šilto žodžio tiems, kuriems jo labai reikėjo. O jau kaip skaniai valgydavome Tavo keptą pyragą, nesvarbu ar su varške, ar su obuoliais, švęsdami jubiliejus.
Literatūros fakulteto vardu reiškiu užuojautą Tavo artimiesiems ir giminėms. Jautriausius žodžius skiriu Tavo sūnui Mindaugui ir anūkei Rasai, kurių pagalba Tau buvo kaip Dievo dovana, kaip iš dangaus nukritusi mana. Neįsivaizduoju, ką Tu būtum dariusi paskutinius metus be jų pagalbos. Neįsivaizduoju.
Irena, iki pasimatymo. Tebūnie Tavo kūnui lengva Šventa Karveliškių kapinių žemelė, o Tavo sielai lengva kelionė į Dievo karalystę, Amžinuosius namus.
Vilija Jurėnienė, Literatūros fakulteto klausytoja, MČTAU garbės narė