„Privalome praeitį praeiti širdimi. Ne kojomis“
Justinas Marcinkevičius
Šiltas vakaras, skleidžiantis žydinčių sodų, alyvų, gėlių kvapus... Jauki, išpuoselėta sodyba gražiame Lietuvos kampelyje. Skraido karkvabaliai ir veliasi į dviejų mergyčių plaukus. Jos sunerimusios, jos girdi tėvų kalbas apie kažkokį joms visai nepažįstamą kraštą – Sibirą. Nenori jos Sibiro, čia joms gera!
Kažkodėl labai baisu... Kodėl? Kas vyksta? Vyko! Drebėjo atmosfera tą baisiąją 1948 metų gegužės 22-ios naktį, kai tūkstančiai žmonių buvo pažadinti iš miego ir priversti paklusti Stalino norui.
Sibiras... Miškingi kalnai, šaltas vasaros vakaras. Saulei nusileidus, sklinda šaltis nuo snieguoto Belogorijos kalno, kvepia taigos gėlės... Po sunkių darbų susibūręs jaunimas traukia ilgesingas liaudies dainas. Sukyla prisiminimai, suvirpa širdis nuo begalinio noro grįžti į Tėvynę, į Tėviškę. O jos taip toli, tokios nepasiekiamos... Pasakyta: „Į Sibirą, visam gyvenimui!“. Tik jas praradus, supranti šį jausmą.
Į Tėviškę neįleistos, prisiglaudžiame Vilniuje. Atgimimas... Atgauta Nepriklausomybė, atgauta Laisvė, bet ji dar tokia trapi. Okupantas nenori trauktis, dar bando rodyti savo nasrus. Tankas prie Spaudos rūmų. Neramu Šiaurės miestelyje, neramu Vilniuje, neramu širdyje. Kažkas vyksta... Ir vyko!
Pagauta nematomų atmosferos virpesių, niekam nepranešusi, bėgu iš darbo. Čia niekas nebesvarbu. „Kur bėgi?“ – sutinku pakelyje nustebusią bendradarbę. „Negaliu, mieste kažkas darosi“. „Nepadėsi“, – nusijuokė ji.
Nerimas padidėjo, kai grįžus namo, prieš langus, kitame Neries upės krante, Šiaurės miestelyje, išvydau pilną kiemą tankų. Visi sunerimom, kai kitos dienos pavakary, šeštadienį, staiga visa virtinė baisiai riaumojančių tankų patraukė link Vilniaus centro. Įjungiau televizorių. Ekrane Eglė Bučelytė. Netrukus išgirstame: „Jie jau pas mus“. Televizijos ekranas užgęsta.
Apraminus vaikus ir paprašius niekur neiti, pati išeinu į gatvę. Čia sujudimas, pilna žmonių. Pilni žmonių troleibusai sustoja ir ne stotelėse. Į vieną tokį, jau pripildytą, įlipu ir aš. Ankšta, bet, kad galėtų įlipti dar nors vienas – rankos iškeltos aukštyn.
Važiuoju į nežinomybę.
Prie Seimo jūra žmonių. Prie pat Seimo vartų pamatau pažįstamų ir prasibraunu prie jų.
Žmonės, stovėję tą šeštadienį, sausio 12-sios vakarą, prie Seimo, prie televizijos bokšto, stebėję įvykius per televiziją, o ją išjungus – per radiją, nepamirš tuo metu visus jungiančios stiprios dvasinės jėgos – vienybės jausmo. Buvom pakylėti, supratę gyvenimo prasmę, širdimi pajutę, kad nebaisu mirti vardan kilnaus tikslo. Ginti savo Tėvynę – aukščiausia ir šventa mūsų pareiga ir duotybė. Tą vakarą mus vienijo nepaprastas, neišsakomas jausmas – meilė Tėvynei, supratimas, kad gelbėti ją yra mūsų visų bendras siekis. Žiūrėjom vienas į kitą spindinčiomis akimis ir jose matėme tvirtą pasiryžimą, pasiaukojimą.
Nebuvo jokios baimės!
Pasigirsta tankų gausmas. Tūkstantinė, beginklė, bebaimė žmonių minia pasiryžusi atremti. Kaip? Kai kas rankose laiko metalinius strypus... (Turiu prisiminimui ir aš tokį strypą).
Tankai priartėjo... Minia nutilo, nuščiuvo. Visa didžiulė jų virtinė jau prie Seimo. Jokio išgąsčio, tik pagalvoju apie namuose paliktus vaikus, motiną. Kaip jie? Pradėjau melstis... Manau, kad ne aš viena.
Tankai, sudrebinę orą, nuriaumojo pro šalį. Bėgu ieškoti telefono būdelės. Po skambučio išgirstu: „Šaudo prie televizijos bokšto“. Po kiek laiko: „Yra sužeistų...“ Vėliau: „Yra žuvusių...“
Su liūdesiu grįžtu namo.
Tegul neužmirštuolės žiedas mums primena tos nakties įvykius. Tai tautos, vienybės, laisvės, padėkos ir atminties simbolis! Tas, kas segasi trispalvę – te nebijo prie savo širdies segėti neužmirštuolę!
„Mes turime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės nepalikome. Ir kas gi mus nugalės, jeigu mirti nebijom, jeigu mes nugalėjom ir mirtį!?
Kristina Danutė Sadauskienė
Straipsnis buvo išspausdintas leidinyje „Atgimimas“, 2009 02 28
