Kalendorius

liepos   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31        

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

liepos   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31        

Erminija Deviatnikovienė, arba – Er Minija, kaip dažniausiai pasirašo ji pati – išleido penktą savo poezijos knygą „Laiko medis“. „Ši knyga – apie mus, gyvenančius tokiame nuostabiame ir tokiame beprotiškame pasaulyje. Rašau apie praeitį, dabartį ir nenuspėjamą ateitį. <...> Rašau apie norą keisti ir keistis ir nors pirštais paliesti virpantį pasaulį, sustabdyti sekundę ir ja pasidžiaugti“. Savo mintimis apie eilėraščių knygą „Laiko medis“ dalijasi kolegos – Vilija Jurėnienė ir Kristina Sadauskienė, o pati Erminija sako sudėjusi į šią knygą savo tris pomėgius – skaitymą, dainavimą ir rašymą.

Iš žvaigždynų – ant žemės ir į širdį

Vos pradėjusi skaityti kukliai išvaizdžią, elegantišką 175 puslapių, keturių dalių Erminijos poezijos knygą „Laiko medis“, išleistą leidyklos „Homo liber“, suklusau ties eilėraščiu, kaip ir visi, neturinčiu pavadinimo:

Saulė

tarp bokštų pasiklysta

ir medžiai sąla

nuo užgriuvusios šviesos.

Eini per Vilnių

ankstų rytą

ir patenki į kuždesius dienos.

Vilnius. Su kuždesiais, kunigais, prekeiviais, bajorėmis, ubagais ir studentais. Viduramžių Vilnius. Nė vienoje ankstesnėje Erminijos knygoje neatsimenu eilėraščių šia tema. Šis nustebino ne tik tema, bet ir ypatingu talpumu. Knygą perskaičiusi suvokiau, kad dalių pavadinimai atspindi eilėraščių turinį, tik Vilniaus tema naudojasi išskirtine teise pasirodyti bet kur ir bet kada. Bet tai jau šių dienų Vilnius su savo triukšmu, bažnyčiomis, senais balkonais ir tiltais:

Sniegas Vilniuj

toks baltas,

medžių šakos linksta.

Dar žiema,

bet Subačiaus gatvėj –

langas,

svogūnais gražiai apsodintas.

Jau tas viduržiemio langas, svogūnais apsodintas, jau ta Subačiaus gatvė! Jau vien sniego baltumas priverčia suklusti. Visai kitokia eilėraščio iš 15 puslapio antroji dalis:

Kaip ir tu, nežinau,

kur pradingo tas laikas,

kai buvau pilnas indas

naiviausių svajonių.

Tokie svajonių pripildyti indai buvome visi. Šventas naivumas, jo jaunystėje buvo per akis. Negrįžtamai dingo laikas kartu su pilnais naivumo indais.

Man pačiai labai patiko eilėraštis iš 16-to puslapio:

Upės prisimena,

kas iš jų gėrė.

Šaltiniai

Mintis užrakina.

Žmonės nuo amžių

vandenį sėmė,

skiesdami

kraują ir vyną.

Paperka ne tik žodžių skambesys, bet ir potekstė, kai viskas susimaišo – ir kraujas, ir vynas, ir vanduo. Toks gyvenimas, toks pasaulis…

Skaitau ir neatpažįstu Erminijos. Nei žvaigždynų, nei kosmoso, nei Visatos. Šios knygos eilėraščiuose viskas ypatingai paprasta, bet ne prasta. Viskas arti, viskas kiekvienam prie širdies. Autorė lengvai valdo plunksną, puikiai naudojasi metaforomis, nerimuodama rimuoja. Ką reiškia, kai žmogus nepaleidžia iš rankų rašomosios priemonės. Jos eilėraščiuose Vilnius ne tik kvėpuoja, bet ir kvepia, o jau kvepalų aromato netikėtumas!

Fontanai

vėl kvėpuoja tyrumu,

ir naktys atneša paguodą.

Arba kitame eilėraštyje:

Dangus pritemęs,

Vėjas vėją veja,

per kraštą debesų.

Labai jau žavus pasakymas, negirdėtas, „vėjas vėją veja“, bent jau mano ausiai ir galvai.

Mums pažįstamą Erminiją visu platumu sugrąžina antrasis šios knygos skyrius „Kiekvienas esam visata visatoje“. Šiame skyriuje daug to, ką jau yra rašiusi, bet jau kitaip. Čia viskas ir sodriau, ir brandžiau, ir arčiau žmogaus. Cituoju posmą iš vieno eilėraščio:

Mes – susisiekiantys

gyvybės virpesiai,

iš tolimo galaktikų raizgyno.

Mes – amžini...

Ir mūsų šnabždesiai

lydės ateisiančius

į nepažįstamą žvaigždyną.

Visa dalis pilna ir panašių, ir nepanašių posmų:

Ledynmečiai, civilizacijos –

ir mes,

tokie silpni, pikti

ir neprotingi.

Skaitant šį eilėraštį net kvapą užgniaužią nuo žodžių „ledynmetis“, „civilizacija“ didybės ir galybės, o „mes“ man pačiai kažkodėl atrodome ne tik maži, pašiurpę, bet ir basi. Bet čia tik man.

Erminijos išradingumui šia tema nėra ribų:

Įsivaizduokime visatą

kaip eglę,

mes tarp jos šakų –

blankus blizgutis.

Supas

išsigandus žemė,

gal juodų ertmių

pasmerkta pražūti.

Tokių motyvų, rodančių autorės priartėjimą prie žmogaus, yra ne viename šiai temai skirtame eilėraštyje:

Nustebtum sužinojęs,

kad mažiausia pasaulio dalelė

sudaryta iš skausmo.

Šventės – tik egoizmas,

primenantis nenorą

molį mainyti į auksą.

Arba dar:

Pasaulis alksta

išminčiaus beprotybės

ir kvailio sveiko proto.

Lekiam į Niekur,

ryškėja ribos,

sukarpom žemę grotom.

Aiškiai matyti, kaip autorė iš žvaigždynų nusileidžia ant žemės. Man tai patinka. Viskas paprasčiau: paprastesni vaizdiniai, paprastesnės, bet skvarbios mintys. Priartėja saulės spindulys, vandens lašas, žmogaus širdgėla ir jo einamo kelio tikslas. Nutolo posmai, pilni slėpiningumo ir baugumo, kaip šis: „Metalai, žmonės, mintys, akmenys – / mes surišti migruojančių laikų mazgu“ arba dar vienas: „Kiekvienas esam visata Visatoj“. Daug vietos autorė skiria ne tik kosmosui ir visatai, bet ir amžinybės temai. Man Erminijos poezija ypatinga, klaidžiojanti tarp laiko, erdvės, buities, gyvybės, amžinybės ir mirties segmentų. Pavyzdžiui:

Šiaurinė žvaigždė

taip švelniai pulsuoja,

Užmuškit, neįsivaizduoju, kad Šiaurinės žvaigždės alsavimas būtų švelnus. Laimė, tas švelnumas tik pirmose dviejose eilutėse, o toliau –

bet tai ženklas,

kad ji eina į mirtį.

Mes grožimės ja

ir galvojam –

galima

taip gražiai mirti.

Tikiuosi, kad tą mirties grožį Erminija skiria ne tik Šiaurinei žvaigždei, žmogui, bet ir viskam, kas gyva: ir žolei, zylei, beržui ir briedžiui...

Trečioji knygos dalis originaliu pavadinimu „Skambantys medžiai gyvena many“ patraukia Erminijai neįprastu jaukumu:

Pavargęs, apskabytas

kiemo krūmas

staiga pražydo

smulkgėlių puta.

Ir lyg to maža

pilkas paukštukas

gražiausią trelę dovanojo,

nė už ką.

Perskaičiusi pasijutau ir pavargusi, ir apskabyta, kaip tas kiemo krūmas, pilka, tokia panaši į tą sužvarbusį paukštuką. Visi šio skyriaus eilėraščiai panašūs jaukumu:

Kaštonas, žydinti gėlė,

į patį dangų

lają kelia.

Autorei šovė mintis šitam kaštonui numegzti paltą. Tai bent išradingumas! Ir sumąstyk tu man taip. Sutikit, išradingumas ir originalumas šioje knygoje veržiasi per kraštus. Jis tuo pat metu ir paprastas, ir nepaprastas. Pacituosiu eilėraštį apie rudeninį klevą:

Kokie jaunikiai

tie seni klevai.

Jų plačios šakos,

lapai mezginiuoti,

<...>

gelsvai žali žiedai.

Skaitau ir matau savo kalną klote nuklotą šalnos pakąstų senų jaunikių klevų lapais. Tai kartojasi kiekvieną rudenį. Kiekvieną rudenį jie, autorės žodžiais, „negali susitaikyt, / kad nuogi“.

Mirties simbolika šioje knygoje pasikartoja įvairiomis formomis. Kartais tik pajuntame dvelksmą, o kartais pritrenkia savo simboliškumu:

Aklai grožėdamasis

Lauki

Sušvintančios

Žvaigždės.

Ir nejauti,

batu prispaudęs,

besigaluojančios mirtim

skruzdės.

Visa autorės poezija sudėtinga. Tiesiog skaitai ir nebežinai, kur čia stabtelėti, atsikvėpti, nes ji traukia eiti pirmyn – o kas gi po to, ką jau perskaitei. Ji pilna nežinomybės, slėpinių. Paprasčiausi dalykai virsta ypatingais. Jie pinasi, raizgosi, keičiasi, išsiskiria ir vėl susijungia. Ne viskas aišku ir suprantama, bet tai netrukdo poetės eilėraštyje ieškoti savęs:

Kartais

sau nepažįstamas

ieškai savęs savyje.

Išauginęs vaisius,

pamiršti –

liksi tuščias

kelio gale.

Nors jauti –

nedaug ir lieka,

kai per tirpstančią žemę

eini.

Bet laiką

suryja dienos,

kol nevalgomus

vaisius renki.

Ketvirtojo knygos skyriaus „Kad turėčia Ariadnės siūlą“ eilėraštis, kurio pradžia sutampa su skyriaus pavadinimu, užkliuvo jau pirmuoju skaitymu:

Kad turėčia

Ariadnės siūlą,

kaip sugrįžt

nuo pabaigos į pradžią,

aš aplenkčia

įlomes ir liūną

ir kiekvieną akmenį

apeičia.

Dieve brangus, kaip maga „sugrįžt iš pabaigos į pradžią“, bet jau visada ta „pabaiga“ bus sau, o „pradžia“ – sau.

Mano dėmesį patraukė šio skyriaus eilėraščiai, skirti močiutei. Ankstesnėje Erminijos kūryboje šios temos aš kažkodėl neprisimenu. Šie eilėraščiai išskirtiniai, nes labai jautrūs, šilti, nors tokie paprastučiai:

Senas namas

prie pat bažnyčios,

toks varganas,

blyškus ir sumažėjęs.

Nėra užuolaidų –

močiutės žvilgsnio,

ir katinas,

negrįžtamai išėjęs.

Jau tos močiutės užuolaidos ir „negrįžtamai išėjęs katinas“ man ašarą ištraukė. Skaičiau kelis kartus. Ta ašara, skaitant Erminijos poeziją, – pirmoji. Negaliu nepacituoti eilėraščio, išspaudusio ir antrą ašarą:

Prisimenu skambantį varpą,

priemenėj spanguolių krepšį,

Hofmano pasakas,

virpantį motinos balsą,

vis ilgėjantį dagtį.

Prisimenu, kaip sušalus į ledą

ilgai stovėjau gatvėj.

Močiutė,

atsiklaupus prieš ugnį,

kojas man trynė ir barė.

Trynė ir barė.

Antroji ašara man nuriedėjo močiutei trinant sušalusias kojas ir barant...

Visa tai nebūdinga ankstesniajai Erminijos poezijai. Čia paprastutėje temoje, kaip spanguolių krepšys priemenėje, kaip ilgėjantis žibalinės lempos dagtis, kaip sušalusios kojos, kurias atsiklaupusi prieš ugnį bardama trynė močiutė. Nepalyginsi nė iš tolo su žvaigždynais ir planetomis, bet mane jos paperka. Taip gražu, kad net silpna. Džiaugiuosi, kad savo močiutės širdies gerumą Erminija atnešė į šią knygą.

Recenziją baigsiu eilėraščiu, kuris ir savo forma, ir turiniu būdingas Erminijos poezijai:

Aš negaliu pavirsti,

kuo nesu,

kuris nevaikšto, nekalba,

negali

net atsiliepti,

pašauktas vardu,

kurį sutrikdo

kasdieniška detalė.

Net jeigu keliais

eitume kartu,

maldautume, tikėtume –

gal laikas apsigręš,

aš niekad negalėsiu

būt kitu.

Ir niekas negalės pavirsti tuo,

kuo būsiu aš.

Būtent tokia savitai išdidi ir žinanti ne tik ko norinti, bet ir ko verta mūsų kolegė Erminija.

Vilija Jurėnienė

Laiko medis, kalbantis tylėjimu

„Laiko medis“ – Erminijos penktoji eilėraščių knyga, kurioje, kaip Ji sako, kalba apie praeitį, dabartį, ateitį. Ieškau eilių apie tremtį. Knygoje „Runos“ radau – dabar ne. Netyčia pas save pamatau neseniai man padovanotą tremtinio Algirdo Raklevičiaus knygelę „Pakelės medžiai“. Išmąstyti abiejų knygų pavadinimai. O gal ir daugiau ryšio tarp mąstytojų? Autorius rašo apie tremtinį vaiką, kurio šeima išvežta, o jis turi slapstytis: „Vėl, jau kelintą kartą, pakeičiau pavardę ir gyvenu naujoje vietoje, tarp kitų, dar nematytų žmonių. Pasirinkimas tik toks – būti ar nebūti...“. Erminijos eilės atsako: „Ir tik mokėjimas išlaukti gali užverti bedugnę. Tylėjimas – kalba“. Toliau – kokia jauki abiejų autorių namų šiluma. Pirmasis: „Visas tetų namelis kvepėjo duona, ajerais, linais ir šiltu pienu su puta“. Erminija: „Kai duona atvės, suraikysiu riekutėm, ant stalo padėsiu sidabrinę žuvį“. Pirmas autorius: „Rūkas bolavo, kaip debesėlis ir driekėsi tolyn, o jame plaukė visas kaimas...“. Erminija tęsia: ,,Rūkas sulydo vandenį, dangų, mane dalija į kelis aš...“. Užsižaidžiau? Manau, kad tai panašios sielos kūrėjai.

Prie tų kūrėjų sielos dalelyte prisidėsiu ir aš su savo knyga apie tremtį „Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“, mat, „upės prisimena, kas iš jų gėrė“, – teigia Erminijos posmai... Kaip gražiai asocijuojasi su tremtimi!

Sielos atgaivą patyriau, radusi „Laiko medyje“ daug prasmingų minčių, pastebėjimų, žinių. Iš nuostabių posmų suprantame, kad Erminijai rūpi egzistencijos klausimai, gilūs, verčiantys susimąstyti. „Suvokdamas save, žmogus savo vaizdiniais ir mintimis peržengia gamtą ir visuomenę“, – teigia Šv. Augustinas (354–430). Jis kalba apie du skirtingus žmones – vidinį ir išorinį. Erminiją domina Visata, žvaigždės, jų ženklai: „Šiaurinė žvaigždė taip švelniai pulsuoja, bet tai ženklas, kad eina į mirtį. Mes grožimės ja ir galvojam – galima taip gražiai mirti“. Toliau: „Viskas jau buvo, net Didysis sprogimas ne pirmas ir ne paskutinis. Gal esam laimingas Visatos kūdikis. Eilinis“. Arba fantazuoja: „Įsivaizduokime visatą kaip eglę, mes tarp jos šakų – blankus blizgutis...“. „Po žemėmis – slaptingi miestai, ten auksu spindi geležinės rūdys, ten druskų ežere lelijos miega, ten plaukioja bespalvės, aklos žuvys“.

Autorė grožisi gamtos sukurtomis spalvomis, su pagarba prisiliečia, sudvasina gamtą: „Nustebusi saulė sniegą degina, stebisi netvarka“. Arba: „Cukrinis dangus krinta į kiemą, leidžia skaityti Vilniaus pasaką“. „Kokie jaunikiai tie seni klevai. Jų plačios šakos, lapai mezginiuoti“. „Seni, prijaukinti debesys, pasirėmę ant drėgnų varpinių“. „Stogai pasigavo varveklį, nepaleidžia, kankina“. „Fontanai vėl kvėpuoja tyrumu“. „Neryški saulė, dar dieną laikau už krašto“. Daug, labai daug tų gražių subtilybių... Ir susirūpinusi: „Bet nebeatrenkam, ką sako visata. Gamtą išmanė iki mūsų – buvę. O mes tik stebim, knaisiojam, tada užmiegam ir sapnuojam, kad pražuvę“. Ji įspėja mus, kad gamta ne visada atleidžia abejingumą. Būtinas žmogaus taikus ryšys su ja.

Erminijos posmai persipina su Jos ir gamtos likimu: „Skambantys medžiai gyvena many. Laiko neliko, kad išmokčiau jų kalbą“. „Kalnai protingi glumina ir žavi, pakilt iki viršūnių man neleista. Aš jų prašau atverti runų kelią, išsaugot dylantį likimą. Bet debesys, iš tolo atsibeldę, užtraukia ant kalnų skylėtą liną“. Arba: „Rudenį, kai medžiai nurengti, aš skaitau pražydusius paveikslus. Jie – suraišiotas mano laikas, suverti karoliukais ant lino“. „Ir man neramu dėl jauno medžio, kurį vėjas plaka“.

Senovės istorija, Egipto karalienė Kleopatra, Arminijus, cheruskų kunigaikštis, išminčiai ir pasivaikščiojimas po Vilnių su žvilgsniu į senovę, reiškiant didelę pagarbą: „Nors pilko šydo vėliavos dengia vardus ir veidus, aš JUS prisimenu. Galvą nulenksiu, Jums leidus“. Susilieja su Visata: „Visi mes laiko juostom susluoksniuoti – jūs matot mus, mes jus. Atvertus – amžių bylą, šventa ramybė viduramžių keliais klajoti, Vilniaus istoriją skaityt, kai saulė kyla“. Kai vaikšto vakare: „Į naktį grimzta pragariškas triukšmas, nuplauna dulkes lietus mėnesienos. Matai, kaip skyla dangaus lukštas ir pilasi žvaigždynai. SIELAI“.

Truputis nostalgijos: „Sunku ir lengva – diena plaštakė, diena akmuo. Gyventi verta, nors kartais ima ir stringa skiemuo. Pamiršiu tarti, juolab nėra ir kalbėtis su kuo. Net neištarus, nutolsta žodis lyg upėj vanduo“. „Aptemę mintys ir žingsniai žmonių. Nerasiu šviečiančio veido, akių. Apsiprasiu“. „Reikia laiko, kad pagalvotum, ar gera gyventi. Bet visą gyvenimą to laiko ir neturi. Dabar, kai taip atvira, negali išvengti apmąstymų svorio. Prisėlina per arti“. „Kaip ir tu, nežinau, kur pradingo tas laikas, kai buvau pilnas indas naiviausių svajonių“. „Kalbėk tiems, kas sustoja, o ne tiems, kas praeina pro šalį“. „Dangus neprijaukintas, nepažįstam nei vandenų, nei kelio akmenų. Net dėl žmonių kiekvieną kartą klystam. Daugėja žemėj svetimų“.

O apie meilę, optimizmą? Yra. „Kažkas taip guodžia, žvilgsniu sutirpdo akmenis“. „Net galvodamas apie kitą, esi jame“. „Guosk kitus neieškodamas, kas tave guostų“. „Dangau, jinai pasiima kavos puodelį, kartu susėdam ir šiaip sau šnekam“.

Užbaigsiu Erminijos nuostabiu palinkėjimu:

Išgirsti Dievo kalbą

vėjų kuždesy.

Atrasti savo ženklą

blyškiausiam atspindy.

 

Suprasti žemės giesmę

tylėjime akmens.

Priklaupti ir paliesti

žydėjimą želmens.

 

Paimti mažą vaiką

Ir vesti link žvaigždės.

Pačiam gyventi – mirti,

kol mintys nuskaidrės.

Miela Erminija, ačiū už tokias prasmingas, sielą pasiekiančias mintis! Lai Tavo Laiko medis gyvenimo vandeniu srūva!

Kristina Sadauskienė

Knygoje sudėjau skaitymą, dainavimą ir rašymą

Per savo knygos ,,Laiko medis“ pristatymą atskleidžiau auditorijai savo tris pomėgius – skaitymą, dainavimą ir rašymą, nes ir mano specialybė yra lietuvių kalba, literatūra ir muzika.

Prisiminiau, kaip nuo vaikystės dalyvaudavau skaitovų konkursuose ir kaip vėliau triskart tapau respublikinių konkursų laureate (1970, 1984, 1990 m.) Buvau kviečiama į televiziją, dovanų gavau kelionę į Uzbekiją, su skaitymo programomis važinėjau po Lietuvą. 1991 m. skaičiau savo eiles audringame renginyje Menininkų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje), o 1992 m. skaičiau poezijos renginyje, kuriame skaitė mūsų visų poetas B. Brazdžionis. Šią įdomią veiklą primena programos, laikraščiai, nuotraukos.

Kitas mano pomėgis – muzika. Chore dainavau nuo 6-erių iki 46-erių metų. Daug koncertų, daug konkursų, o 1981 m. su koncertine programa išvykome į Šiaurės Korėją – neišdildomi įspūdžiai.

Parašiau žodžius aštuonioms A. Raudonikio, St. Liupkevičiaus ir kitų kompozitorių dainoms, jos buvo dažnos per sveikinimų koncertus.

Trečiasis mano pomėgis – rašymas, rašau nuo paauglystės. Didelę įtaką man darė Justino Marcinkevičiaus poezija. Kai 1967 m. įstojau į Vilniaus universitetą, poetas sakė sveikinimo kalbą ir nebuvo galo plojimams.

Eilėraščius spausdinau respublikinėje ir rajoninėje spaudoje, išleidau savo eilėraščių kompaktą, pati ir įskaičiau juos. Man labai svarbus 1983 m. išleistas „Poezijos pavasaris“, kuriame šalia tikrų poetų buvo išspausdinti ir mano kūriniai.

42-ejus metus buvau mokytoja, tai viską, ką galėjau, atidaviau mokiniams, sūnui, dukrai. Iš mano gyvenimo kyla ir mano eilės. Išleidau penkias eilėraščių knygeles (2008, 2018, 2019, 2020, 2021 m.), šeštoji knygelė jau pakely. Mano eilių yra ir aštuoniose knygose, parašytose su kitais rašančiais.

„Laiko medis“ – apie mus, gyvenančius tokiame nuostabiame ir tokiame beprotiškame pasaulyje. Rašau apie praeitį, dabartį ir nenuspėjamą ateitį. Gyvenam pasaulyje ir patys esame pasauliai – tai daugialypė matrica. Žemė lyg žaisliukas ant visatos medžio šakos. Skaudu, kad miršta medžiai, anka upės, karais įrėžiam negyjančius randus. Rašau apie norą keisti ir keistis ir nors pirštais paliesti virpantį pasaulį, sustabdyti sekundę ir ja pasidžiaugti.

Erminija Deviatnikovienė

Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis

UNIVERSITETAS ATOSTOGAUJA NUO LIEPOS 10 D. IKI 31 D. BŪTINU ATVEJU SKAMBINKITE TEL. +37062615686