Kalendorius

vasario   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29      

Naujienų prenumerata

Sutinku su taisyklėmis
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendorius

vasario   2024
Pr An Tr K Pn Š Sek
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29      

Glaustumo ir potekstės sintezė Vilijos Jurėnienės knygoje „Vieno namo istorija“

Ketvirtoji V. Jurėnienės knyga atskleidžia jos, pasakotojos, talentą. Memuarus sudaro penkiolika atskirų novelių, yra daug veikėjų, laikas teka ne viena kryptimi, veiksmo vieta irgi nepastovi. Kaip visa tai suvaldyti, kad atsiminimuose atgyjantys žmonės ir jų gyvenimai netaptų pilki? Autorei pavyko gausią medžiagą ne tik paversti vientisa knyga – papasakotos istorijos tapo įdomiomis novelėmis: jas sieja įdomi kompozicija, aktuali tema ir idėja, yra keli pasakojimo klodai (viršutinis ir giluminis), taip pat keli kalbos stiliai – realistinis, lyrinis, jumoristinis.

Svarbiausia kūrinio tema – žmonių bendravimo prasmė, grožis. Ji ypač ryški novelėse „Abiturientai“ ir „Vieno namo istorija“, nes įrėmina į vientisą paveikslą visus atsiminimus. „Abiturientai“ skaitytoją veda į 1965 m., pirmąjį klasės draugų susitikimą, ir atlydi iki šių dienų, kai gali dalyvauti vos trys, o pirmajame buvo 30. Kinta susitikimų nuotaika, bet liūdesys neužgožia bendravimo prasmės, ištikimybės gimtajam kraštui, jaunystės bičiuliams, tradicijai. Skaitai ir negali atsidžiaugti: kokie gražūs senoliai, kaip jie myli gyvenimą. Šis pasakojimas tikrai priglunda prie R. Granausko šedevro „Duonos valgytojai“. Abu kūriniai apie senatvę, bet Vilija ją vaizduoja šviesesnėmis spalvomis. Atsiskleidžia giluminis vaizdų klodas: susimąstymas apie nesustojantį laiką, išėjimo liūdesį, žmogaus gebėjimą džiaugtis tuo, ką turi... „Vieno namo istorijoje“ papasakota nuosavo namo statyba, o potekstėje – tai dvasinis paminklas artimiausiems – Eduardui Jurėnui ir tėvams. Viliją su jais sieja sielos gilumas, gerumas, empatija žmonėms. Autorė išlieka santūri, bet skaitytojas pajunta, koks darbštuolis, koks kūrybingas, nagingas žmogus – Eduardas. Laimė, kai vyras ir žmona eina petys į petį., kai tėvus ir vaikus sieja dvasiniai ryšiai, ne vien kasdienybė. Jurėnai statė namus, bet netapo daiktų įkaitais, nesuponėjo, mokėjo šiltai bendrauti su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis.

Abiejų novelių rėmuose toliau įvairiais niuansais vyniojasi pagrindinė kūrinio idėja: gražus, prasmingas bendravimas yra gyvenimo pamatai, jie kuriami šeimoje, perduodami iš kartos į kartą. Autorė tapo spalvingą praėjusių ir dabartinių laikų gyvenimo paveikslą, žaižaruojantį netikėtais atsitiktinumais, posūkiais, humoru. Gražūs tarpusavio santykiai šeimoje Vilijai nutiesia kelią į toleranciją su kaimynais, bendradarbiais, kitų tautybių ir kitokių tradicijų žmonėmis. Su pasigėrėjimu skaitai apie autorės tėvų ir kaimynų Sekmines gamtoje – pievoje, prie rugių. Žemė žydi, žaliuoja, žydi ir žmonės su gamta... Gražu kai kaimynai padeda vieni kitiems dirbti, dalinasi pirties šiluma, globoja senus, paliegusius. Vilijos tėvai net 10 metų globojo kaimynę („Melanija Pūčiuvienė“). Gražu, bet graudu: tokio kaimo, kokį mena rašytoja, jau nebeliko. Nyksta ir tradicijos, bet autorė tiki: ir šiandien mieste ir kaime gyvuoja gerumo, humaniškumo genas („Pavasario gatvė“).

Žmoniškumą Vilija vykusiai supina su žmogiškumo tema: jei teigiama – žmogiška klysti, tai atsitiesti taip pat kiekvienas turi teisę. Manau, knygos kulminacija yra „Ukmergės areštinėje“ ir ,“eilės trikampis“. Pirmoje novelėje pasakojimas santūrus, glaustas, bet įtaigus, nes potekstė gili. Įtampa auga iki netikėtos atomazgos. Autorė apie save, kaip jai būdinga, rašo taupiai: alko, šalo, neturėjo vilties, bet parodymų nekeitė. Taip ir lieka paslaptis , kas jai kelis mėnesius areštinėje padėjo ištverti. Gal angelas sargas, gal jos pačios dvasinė stiprybė, o gal viena ir kita...

Taip pat už novelės ribų lieka neatsakytas klausimas: kodėl naujasis tardytojas ją paleido, išgelbėjo jauną gyvybę, net į universitetą nepranešė. Aišku viena: jis nepatikėjo merginos parodymais, suprato – medikamentai skirti ne tėvui, o miško broliams. Gal jis suvokė savo kaltę, gal šis poelgis –pirmas jo žingsnis į humanizmą? Negali nepastebėti atsitiktinumo, kuris nukrenta lyg iš dangaus ir gali pakeisti gyvenimą. Tik atsitiktinumo dėka Vilija pateko pas šitą tardytoją, tik atsitiktinai vos paleista sutiko 2 mokyklos drauges... Tai, kad rašytoja pasitiki skaitytoju, kūrinys tampa dar įdomesnis – nereikia visko aiškinti, akylas skaitytojas suvoks potekstę.

Apie suklydusio žmogaus atsitiesimą ir „Meilės trikampis“. Kolūkio pirmininkas suklydo: savo pamintus jausmus pardavė nemylimai moteriai, už tai nusipirko turtingą gyvenimą. Bet meilė vis tiek atėjo – deja, kaimyno žmonai. Likimas jam suteikė progą patirti, kas yra meilė, ir kas – tikras žmoniškumas. Autorė nevaizduoja jo išgyvenimų, jie lieka potekstėje. Skaitai ir supranti, ką reiškia tauri meilė. Mylėti – nereiškia būtinai turėti tą žmogų: juk reikia paisyti aplinkybių. Meilė nėra kito žmogaus pasisavinimas. M. Macevičius pamilęs atsitiesia, jis garbingai laiko tyro jausmo egzaminą – myli iš tolo, kad nenukentėtų Stasės geras vardas. Nors istorija baigiasi tragiškai, tačiau skaitytojas suvokia, kokie gražūs gali būti kaimo žmonės. Pagarba paprastiems žmonėms – viena didžiausių knygos vertybių.

Noveles į visumą sieja pasakotojos asmenybė. Vilija kukli, savęs nesureikšmina. Vis dėlto iš sukurtų vaizdų ryškėja jos vidinis pasaulis. Iš tėvų Vilija paveldėjo didelį turtą – pagarbų požiūrį į žmogų, toleranciją. Ji tarsi Vaižgantas ieško žmonių- deimančiukų. Randa daug, nes neskuba kitų teisti. Jos pažintys paprastai baigiasi bičiulyste. Vilija džiaugiasi bendravimu, todėl ir sutiko daug gerų žmonių.

Kaip gera, kad ji atėjo į MČTA universitetą (ir vėl atsitiktinai!), bet visai neatsitiktinai čia pražydo gražiausiu žiedu – kūryba. V. Jurėnienės ketvirtoji knyga ypatinga tiek turiniu, tiek stiliumi. Kalba žaižaruoja žodžių spalvomis, nuotaikų kaita, įvairių daiktų pavadinimais. Be to, rašytoja – nepralenkiama humoristė.

Brandi knyga. Ačiū, Vilija.

Vigilija Adomavičienė

***

Keli štrichai apie p. Vilijos knygą „Vieno namo istorija“

Skaitydama šią knygą, džiaugiausi ir stebėjausi, kodėl negaliu nuo jos atsitraukti – apsakymai įsuka į gyvenimo verpetą ir atrodo, kad ir tu esi to gyvenimo dalis. Štai kodėl taip įdomu skaityti. Priimu tekstą, nes pažįstu rašytoją, žinau, kokia intonacija ji ištartų tą žodį (p. Vilija – nuostabi pasakotoja), kaip žybtelėtų jos akys, kaip šypsotųsi. Be to, autorė turi stiprų humoro jausmą, platų žodyną, puikią atmintį. O jei dar pridėsime turtingą gyvenimo foną – nepamirškim, kad ji bent su žinomais žmonėmis – menininkais, intelektualais. Tų žmonių įsileidimas į tekstus suteikė knygai pažintinio, istorinio svorio. Visas autorės gyvenimo kontekstas – įvairiaspalvis, kaip ir jos statyto namo sienos. Rašytojai svarbiausia – žmonės, jie – prisiminimų centras. Autorė valdo žodį ir ypatingos nuojautos dėka atrenka, kas svarbiausia. Kartą sutikti žmonės užmezga metų metus trunkantį bendravimą, o pati autorė nepamiršta sutiktųjų net ir tada, kai jie jau išėję...

Apsakymus lengva skaityti, nes jauti, kad p. Vilija ir gyvenime tokia pati. Bendravimas – autorės savybė. Štai apsakymas „Abiturientai“ – pilnas romantiškų, graudžiai optimistiškų detalių, svarbių visiems dalyviams. Tas gyvenimo bangavimas, nešantis vis tolyn, prideda ranką ant kaktos ir šnabžda - neskubėk. O apsakyme „Kaimiška pirtis“ autorė audžia gerai pažįstamą kaimo gyvenimo gobeleną . Kaip gražiai įsipina į kaimo rutininę kasdienybę ir vyšnynai, ir žemuogynai. Apskritai, gamtos pastebėjimai taupūs, bet jautrūs. Niekas nenuslėpta ir apsakyme „Loterija“ – visa tarybinio gyvenimo proza, kaip ant delno. Ir tik reikia stebėtis, kaip žmonės tokioj sumaišty randa noro džiaugtis. Priešpaskutiniame apsakyme „Privatus pogrindinis mūsų namų viešbuti“ s žavi didelis autorės noras padėti atvykstantiems užsieniečiams susipažinti su Lietuva. Ir tie keli doleriai, kurie nenuslėpti nuo skaitytojų, menkniekis prieš svetingą, plačią p. Vilijos širdį. Paskutinis apsakymas „Vieno namo istorija“ – sunkių darbų kaskada, bet kaip šviesiai, lengvai viskas pavaizduota. Ir atrodo, kad tai ne namo statyba, o namo metafora, kuri kuriama iki šiol...

Džiaugiuosi, kaip ir kiti, kad p. Vilija tarp mūsų. Ji kruopštumo pavyzdys. Sulaukusi tokio

garbaus amžiaus, išlaikiusi aštrų protą, turinti neišsenkamą gyvenimo džiaugsmą atveria jau

ketvirtos knygos duris – įeikite, šildykitės, visi būsit priimti.

Ačiū, p. Vilija, Sveikinu.

Erminija Devetnikovienė

***

Nuo „Vieno namo istorijosnegalima atsitraukti

Mieloji, puikioji Vilija, perskaičiau Jūsų knygą „Vieno namo istorija“! Skaičiau, viskas įdomu, parašyta taip, kad negali atsitraukti – o kaip toliau, o kas toliau.

Štai Jūs abiturientė. „Pamiškėse baltavo ievos, žydėjo vyšnios, kvepėjo jazminais“, – tai kaip ir ta jaunystė, kada ir gamtoje gražus gyvenimas. Bet tik prieš kelias dienas baigėsi antrasis pasaulinis karas. Pokaris, tremtys, partizanų žūtys. Tą išgyveno ir Vilija. Pirmoji meilė. Vilija negali pamiršti, kaip būdama studentė, norėdama padėti savo mylimajam, deja, įkliuvo. Ukmergės areštinė, o čia, toje areštinėje kalinės moterys – jaunos, gražios. Jas užpuolė parazitai – baisu. Ir aš prisiminiau, kaip mums mama pasakojo, kad ir jai teko pasėdėti kalėjime ir kentėti, kovoti su tais parazitais.

Aš jau rašiau anksčiau, kad Viliją likimas myli. Ji sėkmingai išteka už dailininko Eduardo Jurėno, dirba Dailininkų sąjungoje, bet vis prisimena savo tėviškę, tėvų kaimynus ir negali būti abejinga aprašytų kaimynų likimams.

Vilija tiesiog stebuklingai prisimena ir kitus Pavasario gatvelėje juos aplankiusius žmones ir kitus, kuriuos metai neištrynė iš atminties. Tai vis žymūs, įdomūs žmonės. Linksma buvo skaityti, kaip Vilija mokėsi vairuoti automobilį. Juokiausi skaitydama ir galvojau, kad tik būtų gerai, kad tik pasisektų.

Na, o skaitydama apie Vilijos šeimos vadinamą viešbutį, tai sužinojau daugiau ir apie žydų charakterį, apie jų tradicijas. Stebėjausi, kaip Vilija ir jos dukra Salvinija sugebėjo sėkmingai bendrauti su pas juos laikinai apsigyvenusiais skirtingais žydų tautybės žmonėmis. Elgesys per šabą tiesiog mums, lietuviams sunkiai suprantamas. Vilijos ir jos šeimos visi tie žmonės negali pamiršti iki šiol, kaip rašo Vilija.

Man patinka ir knygos pavadinimas - „Vieno namo istorija“. Nepamirštami namo statybos darbininkai. Stebėjausi, kaip jauna Vilija žino, aprašo tiesiog detaliai visą statybos eigą. Ji žino statybines medžiagas, žino kam reikalingi geležinkelio bėgiai, aliuminio skarda, kokie turi būti langai, kokios grindys, suprato, kaip atliekami visi tie statybos darbai. Buvo gera pagalbininkė savo vyrui. Ir dabar Vilija tame puikiame name gyvena pilnakraujį gyvenimą – rašo, kuria.

Čia, tame name ji jau parašė keturias knygas. Laukiame penktos. Ir aš sakau - ačiū Vilijos vyrui, dailininkui Eduardui Jurėnui, kad jis sugebėjo aprūpinti savo šeimą, padovanoti tiesiog save.

P.S. Mano bičiulė skaitė visas Vilijos Jurėnienės knygas. Labai patiko ir šita knyga. Ji sako, kad autorės humoras prilygsta garsiojo anglų rašytojo Jerome K. Jerome „Trise valtimi“ humorui.

Toma Palmira Lašienė

Literatūros fakulteto nuotrauka



Kontaktai

MEDARDO ČOBOTO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS
Studentų g. 39, 209a kab.
08106 Vilnius

I-IV nuo 11 iki 13 val., tel. 8 676 21 601

www.mctau.lt

El.p.

Įm. kodas 191904279
Sąsk. Nr. LT83 7290 0990 1557 6176

Žemėlapis